Diskusijoje dalyvavo Laisvės partijos, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Lenkų rinkimų akcijos, Liberalų sąjūdžio, „Laisvės ir teisingumo“, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Darbo partijos bei Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai.
„Iš tikrųjų kalbant apie švietimą, mes jau ilgą laiką kalbame apie įtraukųjį ugdymą, kad vaikai turintys negalių gali būti ugdomi ir turi būti ugdomi“, – taip pagrindinę diskusijos temą pristatė asociacijos „Kitoks vaikas“ atstovė Daiva Šiekštelytė-Valkerienė.
Vilniaus kolegijos pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė taip pat pridėjo, jog įtraukusis ugdymas nėra skirtas tik negalią turintiems vaikams. Į šį apibrėžimą taip pat įeina ir kitokių išskirtinių poreikių turinčių vaikų, tokių kaip, pavyzdžiui, neseniai grįžusių iš emigracijos ir sunkiai kalbančių lietuvių kalba, švietimas.
Kandidatai į seimą, gavę po kelias minutes pristatyti savo partijų nuostatas šiuo klausimu, laikėsi vieningos pozicijos – specialių poreikių turinčių vaikų ugdymui turi būti teikiamas gerokai didesnis dėmesys. Vis dėl to, tikslūs žingsniai, kaip tai padaryti išlieka migloti – vieni siūlo fokusuotis į specialiųjų pedagogų kompetencijų kėlimą, kiti į atlyginimus, o kai kurie pagrindines problemas įžvelgia infrastruktūroje ir mokyklų bei kitų pastatų pritaikyme.
Trūksta kompetentingų pedagogų
Kone iš visų partijų atstovų išgirstas siūlymas – pedagogų motyvacijos ir kompetencijų kėlimas. Darbo partijos atstovė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė siūlo tai daryti fokusuojantis į labiau motyvuojančių atlyginimų siūlymą.
„Tiek švietimo pagalbos specialistai, tiek pedagogai vis dar jaučiasi nepakankamai įvertinti. (...) Kai pedagogui reikia ieškoti papildomų galimybių užsidirbti, jis negali susikoncentruoti į savo pagrindinį darbą, pasiruošimą tolimesnei veiklai, kelti savo kvalifikaciją, tobulinti gebėjimų“, – aiškino politikė.
Pasak TS-LKD frakcijai priklausančios seimo narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, atlygio klausimas dažniausiai gula ant savivaldybės pečių ir tai reikėtų keisti: „Galbūt būtų tikslinga, jeigu matome tai kaip prioritetą, kad šis finansavimas būtų ne iš savivaldybės, arba nebūtų mišrus, o būtų iš centro, ministerijos atsakomybės“.
Ji taip pat pabrėžė ir metodologinės medžiagos, specialiojo švietimo pedagogikos kursų ir kitų edukacinių įrankių trūkumą. Tokį patį sentimentą išreiškė ir kitos diskusijoje dalyvavusios partijos.
Su Socialdemokratų partija rinkimuose dalyvaujanti VU profesorė Vilija Targamadzė į pažadus keisti mokytojų parengimą bei kurti naujas dėstymo metodikas sureagavo kiek kritiškiau. Pasak jos, šiuo metu Lietuvoje iš viso nėra tam pritaikytos sistemos ir parengiamųjų centrų, kuriuose būtų įmanoma teikti aukštesnės kvalifikacijos mokymus.
„2009 m. buvo sugriautas pedagogikos rengimo centras. Čia buvo lūžis į šalį. Reikia grįžti kai kuriais klausimais ir apie tai kalbėti. (...) Reikia turėti strategiją kaip visa tai įgyvendinti. Šiandien dienai tai yra viešųjų ryšių akcijos ir lozungai“, – abejonių neslėpė švietimo ekspertė.
Trūksta ir pagalbinių specialistų
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovė Edita Tamošiūnaitė iškėlė ir dar vieną problemą – perteklinį vaikų skaičių klasėse ir dėl to kylantį pedagogo dėmesio trūkumą. Šią problemą ji siūlė spręsti klasėse, didesnėse nei 16 vaikų, įvedant dar vieną naują poziciją – antrąjį mokytoją.
„Supraskime ir mokytoją, kuris turi išmokyti, perteikti žinias, įsisavinti ugdomąsias dalykų programas ir turi spėti su laiku, išdėstyti medžiagą, tad su 30 vaikų jam vienam yra tikrai sunku“, – taip savo siūlymą bandė pagrįsti politikė.
Iš kur gauti lėšų tokių pagalbinių pedagogų atlyginimams ir reikalingą kiekį žmonių, norinčių užimti tokias pozicijas – neaišku. Pasak V. Targamadzės, specialų išsilavinimą turinčių pagalbinių švietimo darbuotojų tikrai labai trūksta, tačiau jiems siūlomi atlyginimai – juokingi.
„450 (eurų – aut. past.) socialiniam pedagogui arba kaimiškoje vietovėje 360. Finansavimas yra numestas savivaldybėms, o savivaldybės yra nepajėgios finansuoti. Reiškia reikia peržiūrėti krepšelį, kad į krepšelį įkristų pinigai ir mokyklos galėtų savarankiškai dėlioti“, – sakė Socialdemokratų partijos atstovė.
Laisvės partijai atstovaujantis Vilniaus mero patarėjas Vytautas Mitalas į šią problemą siūlo reaguoti valstybiniu lygmeniu.
„Švietimo pagalbos specialistų finansavimas turėtų būti įtrauktas į valstybinio finansavimo apimtis ir neturi būti palikta jokios interpretacijos, kad skirtingose vietose, skirtingas koeficientas, kiek vienam vaikui to specialisto reikia“, – aiškino jis.
Griauti senas mokyklas ir statyti naujas
Diskusijoje iškėlus klausimą apie senų sovietinių mokyklų pritaikymą įtraukiam ugdymui ir galimą jų nugriovimą bei naujų mokyklų statymą reakcijų iš partijų atstovų buvo įvairių.
Štai, pavyzdžiui, Liberalų sąjūdžio atstovė Nijolė Putrienė mano, jog visai ne infrastruktūroje ar jos pritaikyme slypi didžiausios problemos.
„Ne pastatai ugdo vaikus, vaikus ugdo žmonės. Sugriauti tarybinius pastatus būtų paprasčiausia, bet reikia surasti, kur vaikai mokysis. O kas juos mokys?“, – klausė politikė.
V. Mitalas teigė, jog naujų mokyklinių pastatų statymo arba bent jau renovavimo idėjai pritartų, tačiau tam reikėtų keisti valstybės lėšų paskirstymo ir finansavimo sistemas.
„Vilniuje norint atnaujinti visus pastatus reikėtų mažiausiai 300 mln. eurų. (...) Tačiau galima leisti savivaldybėms skolintis. Nuimti skolinimosi limitus, jeigu tikslas atitinka tam tikrus kriterijus. Tik leiskit ir tada bus galima iš sovietinių koridorių išsilaisvinti į bendradarbiavimą ir įtraukųjį mokymąsi“, – kalbėjo dabartinis Vilniaus miesto vicemeras.
„Laisvės ir teisingumo“ atstovas Regimantas Čiupaila turėjo kiek kitokią nuomonę: „Ačiū dievui, kad gyvename tokiais laikais, kai nereikia kiekvienai sesytei dalinti po auskariuką. Tos sesytės tų auskariukų turi jau gal ir po ne vieną.
Tiems, kas priima politinius sprendimus reikėtų iškelti keletą rimtų prioritetų ir tuos prioritetus finansuoti smūginiu principu. (...) Adaptavimo, prieinamumo aspektu.
Jeigu eiti ne griovimo, o pritaikymo keliu, tai ir pigiau kainuotų ir greitesnis rezultatas būtų, ir gal nereikėtų tada apsiriboti, tik viena kita mokykla. Tai jau būtų rimtesnis pavyzdys“.
