Teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos eksperto Daliaus Banionio akimis, kiekvienas kūno sužalojimas – tai įrodymas apie patirtą smurtą: jo trukmę ar galimus motyvus.
Jei žmogui suduodami pakartotiniai, masyvūs smūgiai, ypač į gyvybiškai svarbias vietas ar naudojant įrankius, tokius kaip kirvis ar plaktukas, tai dažniausiai rodo sąmoningą, tyčinį veiksmą.
Tokiais atvejais dažnai nustatoma vadinamoji politrauma – kelių sistemų pažeidimas, kuris būdingas brutaliems žmogžudysčių atvejams.
O kai kurie kūno pažeidimai, kaip deginimas nuorūkomis, įpjovimai su simboline reikšme ar prievarta, liudija ne tik apie agresiją, bet ir apie siekį pažeminti ar visiškai sunaikinti auką.
Apie įvairių sužalojimų liudijimus ir daugiau – interviu su D. Banioniu.
Kiek fizinės jėgos, Jūsų vertinimu, paprastai reikia norint stipriai pažeisti žmogaus kūną?
Deja, bet nėra tokio išskaičiavimo ar mato vieneto apibrėžiančio smurtą ir jo dydį. Čia labiau turbūt yra teisiniai dalykai.
Bet koks veiksmas/veikla nukreipta prieš kitą asmenį ar gyvūną norint jį sužeisti, nužudyti ar kitaip pakenkti gali būti apibrėžiamas kaip smurtas.
Taip pat sąvoka „suniokojimas“ yra labai subjektyvi ir tokios mes paprastai nevartojame savo darbe.
Paprastai kalbant, jeigu žmogui, tarkime, yra suduodami penki ar septyni smūgiai į galvos sritį su kirviu – mes turbūt galime drąsiai teigti, jog tai yra itin žiauru, kūno suniokojimas, tačiau tai nereikalaus daug laiko.
Daugybiniai sužalojimai kūne, dažnai apibrėžiama kaip politrauma, dažniausiai įvyksta didelės energijos traumos metu – avarija, kritimas iš aukštumos arba nužudymo atvejais, kuomet yra siekiama atimti žmogaus gyvybę.
Ką teismo medicinos požiūriu reiškia tai, kad per trumpą laiką kūnui padaroma daug sunkių sužalojimų, pavyzdžiui, įskaitant kaulų pažeidimus?
Teismo medicininiu požiūriu, daugybiniai mirtį sukėlę sužalojimai padaryti kito asmens vienareikšmiškai reiškia tyčinį nužudymą.
Kaip išvis fiziškai yra įmanoma per trumpą laiką padaryti intensyvius kūno ir kaulų pažeidimus?
Tai priklauso nuo daugybės aspektų. Jeigu sužalojimus atlieka fiziškai stiprus, didesnis už auką asmuo, naudodamasis įrankiais, pavyzdžiui, plaktuku, kirviu, peiliu ar kitais objektas, tuomet galima per sąlyginai trumpą laiką padaryti itin masyvius, daugybinius sužalojimus.
Bet kuriuo atveju tik tiriant konkretų kūną, vertinant sužalojimus, jų skaičių galima pasisakyti apie jų padarymo mechanizmą ir trauminių poveikių skaičių.
Iš Jūsų profesinės patirties, kaip dažnai pasitaiko atvejų, kai yra imasi itin žiauraus smurto prieš kitą asmenį?
Deja, bet su smurtu mes susiduriame labai dažnai. Sunku vertinti kas yra smurtas, o kas yra „itin žiaurus smurtas“, tačiau reiktų pasakyti, kad Lietuvoje per metus atliekame virš 12 tūkst. gyvų asmenų tyrimų įtariamo smurto atvejais.
Iš 5 tūkst. atliekamų mirusiųjų tyrimų, 2024 m. 73 buvo traktuojami kaip nužudymai. Šie skaičiai statistiškai, pasauliniu mastu, nėra kažkokie labai aukšti ar išskirtiniai, bet moraliniu aspektu, tai yra milžiniški kiekiai ir netoleruotini.
Ypatingai, kai su tuo dirbi ir susiduri kasdien, supranti, jog smurto, ypač šeimose, yra labai daug. O kiek dar atvejų, kurių mes niekada nesužinome, nes aukos bijo kreiptis.
Kokie požymiai kūne leidžia atskirti spontanišką smurto protrūkį nuo suplanuoto žiauraus išpuolio?
Atlikus viso kūno nuoseklią apžiūrą, konstatavus sužalojimus, jų pasiskirstymą kūne, kiekį, pobūdį, galima apibendrinti turimus rezultatus ir spręsti, ar tai buvo planuotas, ar spontaniškas smurto protrūkis.
Spontaniški protrūkiai paprastai yra nekoordinuoti sužalojimai kūne, kurie yra akivaizdžiai matomi, masyvūs. Kartais sužalojimai būna atliekami keliais objektais, atlikti „ne iki galo“, paliekant daugybę pėdsakų ir įrodymų.
Suplanuotas išpuolis yra, be abejo, sunkiau atskiriamas, „švaresnis“, nuoseklesnis, bandant paslėpti įkalčius, inscenizuojant situacijas, tvarkant aplinką ir panašiai.
Ar yra tam tikrų kūno sužalojimų tipų, kurie gali rodyti ne tik agresiją, bet ir norą pažeminti ar sunaikinti auką?
Taip, pasitaiko, retai, bet pasitaiko atvejų, kuomet asmenys atvyksta arba mirusiųjų kūno tyrimo metu fiksuojami sužalojimai, daromi kankinimo, žeminimo tikslais.
Tai gali būti įvairus, aštriais daiktais padaromi, pjautiniai sužalojimai, bandant užrašyti žodžius ar išpjaustyti tam tikras formas, nuorūkų gesinimas į kūną, laisvės apribojimo – rankų, kojų suveržimo atvejai, seksualinio smurto atvejai.
Kokios yra labiausiai sukrečiančios situacijos iš jūsų darbo, ką teko išvysti?
Žinoma, kad labiausiai šokiruoja atvejai, kuomet aukos yra vaikai, senyvo amžiaus žmonės. Taip pat atvejai, kuomet pasikartojančiai yra smurtaujama prieš moteris. Beje, smurtautojai dažniausiai yra jų partneriai.
Pasitaiko įvairių atvejų, tačiau kiekvienas jų yra individualus, apžiūrimai aukai pats skaudžiausias asmeniškai ir neretai padaromi sužalojimai yra be galo skausmingi tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Toliau, kitos pasekmės gali būti labai skaudžios ir nepataisomos. Konkrečius atvejus sunku išskirti, tačiau seksualinio smurto atvejai prieš vaikus bei itin masyvių sužalojimų/kankinimo požymiai prieš moteris yra tie, kurie labiausiai įstringa mintyse.
Taip pat sukelia emocijas, kuomet kiti asmenys, kurdami nesveiką „content'ą“ [liet. turinį], smurtauja prieš kitus, siekdami sau didesnių peržiūrų ir materialinės naudos. Tai yra šių dienų socialinių tinklų juodasis atspindys.
Ar visada pavyksta nustatyti tikslius sužalojimus – kaip, kiek kartų ir kokiomis priemonėmis žmogaus kūnas buvo sužalotas?
Daugumoje atvejų taip, galime pateikti išvadas gan tiksliai apie trauminių poveikių skaičių, jų padarymo mechanizmą, žalojančio įrankio pobūdį.
Kartais galime nustatyti konkrečius daiktus, sužalojimų eiliškumą, nustatyti sužalojimo padarymo laiką.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
