Dar 2012 metais Garliavos įvykiuose dalyvavęs advokatas tvirtina, kad tokios drastiškos priemonės nebebūtų naudojamos per vaiko atskyrimą tik tuo atveju, jei tėvams, kurie savavališkai nusprendžia negrąžinti vaiko pagal teismo nurodymą, būtų pradėtos skirti didžiulės piniginės baudos arba areštas.
Lietuvoje piktnaudžiauti linkę asmenys kartais pasirenka gauti baudą, o ne laikytis teismo sprendimo. Šiuo metu, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą, asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo, šiuo atveju, negrąžina vaiko pagal teismo nurodymą, ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki 300 eurų baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną.
Lietuvą apskriejo dar viena vaiko paėmimo istorija, kuri tarsi skaldo Lietuvą į dvi dalis. Kaip jūs vertinate tai, kas paviešinta, ir tai, ko mes nematome?
Manau, kad sprendimai teisme turėtų būti priimami greitai, operatyviai, kad nekiltų tokių vos ne muštynių, apsistumdymų vaiko atėmimo atveju. Teismas turi labai griežtai reaguoti į tokį tėvų elgesį ir iš vienos, ir iš kitos pusės.
Ir kai teismai pradės bausti tėvus už netinkamą elgesį, teismo nurodymų nevykdymą, tada tokių situacijų, kaip ši, nebebus, nes tiesiog kiekvienas prieš bandydamas elgtis ne pagal įstatymą, visų pirma pagalvos, ar negali už tai būti griežtai nubaustas.
Problema tame, kad labai dažnai teismai primygtinai ragina abi šalis, netgi ir tokioje konfliktinėje situacijoje, rasti bendrą sutarimą, jog teismui nereikėtų priiminėti sprendimo. Teismas užvilkina šitą sprendimą iki tol, kol kas nors iš tėvų pereina prie drastiškų veiksmų, tai tas teismų veikloje labai dažnai pastebima.
Be to, nežinant visų aplinkybių, teisti ir kaltinti vieną ar kitą pusę yra labai sudėtinga. Aš užjaučiu tiek vaikų teises, tiek ir antstolį, kuriam reikia įvykdyti teismo sprendimą, kai yra toks elgesys vieno iš tėvų ir reikia paimti vaiką bei tam naudoti tokias priemones, kaip šioje situacijoje, jog būtų galima įvykdyti teismo sprendimą.
Manyčiau, kad už tai, kaip elgiasi tokioje situacijoje vienas iš tėvų, jis turėtų labai smarkiai nukentėti pagal įstatymą, mokėti pinigines baudas ar netgi susilaukti arešto. Jos turėtų būti taikomos tam, kad išvengtume tokių pasistumdymų ir nebūtų iššaukta vaiko stresinė būsena. Tokiu atveju mes iš tikrųjų priversime visus gerbti įstatymus – patinka ar nepatinka.
Kaip manote, ar institucijos šiuo konkrečiu berniuko paėmimo atveju galėjo dirbti kažkiek kitaip?
Labai dažnai tiek vaiko teisių specialistai, tiek ir antstoliai vengia tokių bylų. Vykdyti tokius sprendimus yra be galo sudėtinga. Tai pagarba antstoliams ir vaiko teisių specialistams, kurie nepaisant situacijos, vis tiek ėmėsi priemonių, kad būtų galima įvykdyti teismo sprendimą.
Pagarba antstoliams ir vaiko teisėms specialistams, kurie nepaisant situacijos, vis tiek ėmėsi priemonių, kad būtų galima įvykdyti teismo sprendimą.
Greičiausiai teismo sprendimas priimtas, atsižvelgiant į vaiko interesus, tai sutikus pasipriešinimą, jį vis tiek bet kokiu atveju reikia įveikti. Ir jeigu to pasipriešinimo neįveiks net valstybės tarnautojai, pareigūnai, tai tada mes... Aš tada net neįsivaizduoju, kaip mes galėsime gyventi. Pavyzdžiui, jei turėdamas teismo sprendimą galėčiau sugalvoti, kad aš nenoriu jo vykdyti ir niekas manęs neprivers to padaryti, tai tada panašios situacijos būtų tiesiog nevaldomos.
Kai kurie gyventojai puolė ginti motiną nežinodami visos situacijos, bylos detalių. Aiškina, kad vertina tik tai, ką mato keliose filmuoto įrašo minutėse. Ką tai rodo apie Lietuvą ir žmonių suvokimą, norą įsigilinti ir suvokti situaciją?
Jeigu aš eisiu gatve ir kažkas pradės šaukti gelbėkite, tai aš irgi atkreipsiu dėmesį, kad galbūt iš tikrųjų žmogui reikia pagalbos. Tai ta žmonių reakcija natūrali. Bet, manau, kad jei yra policija, jei yra antstoliai, jei jie informuoja, kad dabar vyksta tokia situacija, tai žmonės galėtų nesikišti.
Ši berniuko paėmimo istorija daliai žmonių kažkiek priminė Garliavos istoriją. Daugelis gyventojų ragino institucijas ir pačius gyventojus nekartoti didžiulių klaidų, kurios buvo padarytos 2012 metais. Ką jums rodo tokie atvejai? Ar primena Garliavos laikus?
Aš manyčiau, kad šiandieninė situacija akivaizdžiai rodo, jog apskritai teisinėje sistemoje požiūris nepasikeitė. Per tiek metų niekas nesikeičia. Tokių panašių, skausmingų istorijų ateityje mes dar galime sulaukti. Kaip ir Garliavos atveju nutiko, kad žmogus, elgdamasis taip, kaip jis nori, o ne taip, kaip privalo, įstūmė praktiškai visą Lietuvą į tokią situaciją, kurios metu visuomenė pasidalino per pusę. Vieni pradėjo tikėti išgalvotomis istorijomis, o kiti smerkė už tai, kad nesilaikoma įstatymo ir apskritai griaunama ta tvarka, prie kurios mes esame įpratę gyventi.
Dabar turiu irgi visiškai šviežią atvejį, kai tėvas jėga paėmė vaikus, mamai jų negrąžino ilgą laiką ir per porą metų tie vaikai buvo absoliučiai nuteikti prieš mamą. Antstolių kreipimąsi dėl baudų tėvui už teismo nutarties nevykdymą teismas atmesdavo. Galų gale, kiekviename teismo posėdyje tėvus ragindavo susitarti. Jūs įsivaizduokite, du metus pirmoje instancijoje niekaip nepriimamas sprendimas, kad vaikai būtų grąžinti mamai.
Tada mama nusileido ir pasirašė taikos sutartį, kad vaikai lieka pas tėvą. Kai pasakėme, kad nusileidžiame ir sutariame bei pateiksime taikos sutartį, teismas nesivaržydamas, nesikuklindamas, jog atstovauja teisingumo principą, kad jis dar vertins taikos sutarties sąlygas, patį susitarimą, ar jis atitinką vaikų interesus, iš karto pareiškė: tai labai gerai, džiaugiasi teismas, pateikite, patvirtinsime. Išėjome nesupratę ir sakome, tai prašome, kad vaikus galime ir suvalgyti, ir teismas vis tiek patvirtins.
Garliavos istorija pasinaudoję žmonės žengė į politiką, vėliau turėjo stoti prieš teisėsaugos institucijas. Kaip jūs vertinate, ar Neringa Venckienė sulaukė atitinkamo atsako, už tai, ką ji padarė?
Aišku, apgailėtina, kai žmonės naudojasi tokiomis situacijomis tam, kad eitų į politiką ir taptų matomais ir žmonės juos atpažintų, o per rinkimus juos rinktų, šaukiant užsilipus ant bačkos, kad aš už Lietuvą, aš už vaikus, o realiai griauti teisinę sistemą. Aš manau, kad tai iliustruoja mūsų visuomenės brandą, jog paskui tokius politikus ir sistemą turime. Taip politikai paskui ir rūpinasi visuomene.
Tai ši situacija išties sudėtinga. Pasiklausiau dabar, ką politikai kalba ir kaip jie elgiasi, tai nė viena praeities istorija jų nepamokė. Matuko istorija nepamokė, kad vis dėlto būtų imtasi priemonių, jog nė vienas vaikas nežūtų per tėvų kivirčus. Taip pat niekas nepasikeitė nuo tada, kai įvyko Garliavos istorija.
Pasiklausiau dabar, ką politikai kalba ir kaip jie elgiasi, tai nė viena praeities istorija jų nepamokė.
Politikai užšoka ant bačkos ir pradeda teigti savo samprotavimus dėl situacijos, kurios jie nežino, nesupranta bei pradeda kritikuoti pareigūnų ir antstolio veiksmus neįsigilinę. Tai iššaukia didelį stresą žmonėms, jiems sunku toliau vykdyti savo pareigas ir dalyvauti tokiose nemaloniose situacijose.
Apie vaiko interesą apskritai nekalbama, nes teismas sprendžia, su kuo vaikas turėtų būti, kada turėtų būti, su kuriuo iš tėvų ir taip toliau. O pati teisinė sistema taip pat turėtų būti peržiūrėta, padarytos reformos, kad būtų greitai priimami sprendimai ir jie atitiktų teisingumo principus.
