Dauguma kandidatų laikėsi panašios pozicijos dėl grėsmių iš Rusijos, santykių su Baltarusija, dėl migracijos politikos, bet diskutuodami apie santykius su Kinija nepraleido progos apsižodžiuoti.
Pavyzdžiui, advokatas Ignas Vėgėlė bandė užmesti, kad iš staigaus Lietuvos posūkio nuo Pekino į Taipėjų pasipelnė premjerę Ingridą Šimonytę ir dabartinį prezidentą Gitaną Nausėdą rinkimuose rėmę verslininkai. Tuo tarpu G. Nausėda neliko skolingas: prikišo I. Vėgėlės šeimos verslą, o šis šoko atgal prašydamas konkrečiai paaiškinti.
„Mano supratimu, tai buvo jokia ne vertybinė politika, o mūsų politikų naudos politika. Ką aš turiu omenyje? „Teltonika“, „Oxipit“ ir „Solitek“ iš to gauna konkrečią naudą. „Teltonika“ 14 mln. eurų (šalia visos žalos Lietuvai), „Oxipit“ – 3,5 mln., „Solitek“ – 8 mln. eurų paskolą. Konservatoriai bėga, kai yra paklausiami, kas parėmė? Gerbiama Šimonyte, jus parėmė „Oxipit“ keturi akcininkai? Suskaičiavo žmonės, kad parėmė 14 tūkst. eurų. „Solitek“ jus taip pat parėmė, nors mažesne suma. Kaip parėmė ir Pavilionį. Kalbama apie 2019 metus. Šiais 2024 metais prezidentą G. Nausėdą beveik 18 tūkst. eurų suma parėmė „Teltonikos“ savininkas. Tai mano klausimas, kad čia jokia ne vertybinė politika“, – konkurentus užsipuolė I. Vėgėlė.
Jam iškart atsakė G. Nausėda: „Teltonika“ investuoja į naująsias technologijas. Jeigu Vėgėlių šeima neinvestuoja į naująsias technologijas ir yra priversta dirbti aplinkinėse rinkose, tai čia jūsų šeimos problema“.
G. Nausėda taip pat pridūrė, kad nereikia užstrigti kelerių metų senumo įvykiuose, nes dabar Kinija de facto yra Rusijos sąjungininkė kare prieš Ukrainą. Pasak prezidento, šiuo metu jau nebegalima suprimityvinti klausimo iki ekonominės diskusijos, nes kalbama apie saugumą.
O I. Šimonytė juokėsi ir ironiškai sakė besidžiaugianti neįtikėtinu verslo gebėjimu dar 2019 metų prezidento rinkimų metu žinoti, kas vadovaus Vyriausybei po 2020 metų Seimo rinkimų. Bet premjerė nematė reikalo atsakyti į I. Vėgėlės kaltinimus.
Savo ruožtu I. Vėgėlė labai greit susinervino dėl G. Nausėdos replikos ir puolė atsakinėti: „Aš reaguoju į prezidento G. Nausėdos reakciją. Tai noriu pasakyti (nežinau, iš kur jūs turite duomenų), bet jokia su mano šeima susijusi įmonė neveikia nei Rusijoje, nei Baltarusijose“.
„Ar aš taip sakiau?“, – nustebo G. Nausėda.
„Jūs taip leptelėjot“, – pareiškė I. Vėgėlė.
„Aš taip nesakiau. Sakiau aplinkinėse rinkose“, – nurodė prezidentas.
„Aš apie tas aplinkines rinkas ir kalbu“, – aiškino I. Vėgėlė.
„O kur? Ne aplinkinėse?“, – provokavo G. Nausėda.
„O, eee, o jūs.... Ta prasme, tai problema veikti, pardavinėti prekes į kitas rinkas? Į Švediją, į Suomiją... Čia problema?“, – net sutriko I. Vėgėlė.
„Ne problema. Bet kai jūs sakote, kad „Teltonika“ gauna pelną iš Taivano, tai pasidomėkite, kokiose valstybėse „Teltonika“ dirba ir su kokiomis valstybėmis turi santykius. Tai pasaulinė kompanija, dirbanti labai plačiai“, – reziumavo G. Nausėda.
Ką daryti su ta Kinija?
Klausimas apie santykius su Kinija skambėjo taip: ar jus tenkina dabartiniai Lietuvos santykiai su Kinija? Jeigu ne, ką norėtumėte keisti? Premjerė I. Šimonytė nurodė, kad dabartiniai Lietuvos santykiai su Kinija yra tokie, kokie yra, tik Pekino vadovybės pasirinkimu, mat Kinijai nepatiko, jog Lietuva Vilniuje leido atverti Taivano pavadinimo ekonominę atstovybę, kuri nėra ambasada ar konsulatas.
„Sakyčiau, jeigu yra noro tiems santykiams pasikeisti, tai Pekino iniciatyvos šiuo atveju reikėtų pirmiausia. Nes tikrai ne Lietuva priėmė sprendimą sumažinti atstovavimą“, – nurodė I. Šimonytė, bet nepaminėjo, kad Lietuvoje tokia atstovybė vienintelė vadinasi ne Taipėjaus, o Taivano ar Taivaniečių pavadinimu, o tai labiausiai ir sunervino Kiniją, kuri paskui Lietuvai bandė pritaikyti nedeklaruotas sankcijas.
Šiuose debatuose labiausiai iš visų išsiskyrė savarankiškas kandidatas Eduardas Vaitkus, kurio nuomonė beveik visais klausimais nelabai sutapo su kitų politikų. Jis kartais vadinamas prorusišku kandidatu, nes agituoja neva „už taiką“ su Rusija. Paprastai tai yra laikoma Kremliaus naratyvu, nes būtent Kremlius kalba apie taikos būtinybę, o iš tiesų užpuolė Ukrainą. Klausime apie santykius su Kinija E. Vaitkus nebuvo toks išskirtinis, nes nemažai politikų buvo kritiški Lietuvos įvykdyto užsienio politikos posūkio atžvilgiu arba kritikavo Lietuvos nenuoseklumą ilguoju laikotarpiu.
„Mes sąmoningai pamiršome, kad 1992 metais abi Kinijos sutarė, kad yra vieninga Kinijos politika. Tai yra viena šalis. 1992 metais pasirašė tokį susitarimą. Ir visas pasaulis, didžioji jo dalis, palaiko, kad Kinija yra vieninga šalis ir viduje tegul jie išsisprendžia, kas yra svarbesnis, kas yra reikšmingesnis. Mūsų Europos kaimynė Norvegiją išvis pripažįsta tik vieną Pekine esančią valdžią. Mes Lietuvoje sugalvojome pamokinti Kiniją, kad mes pripažįstame beveik vienodai abidvi, nors prognozuoti, kad toks bus Kinijos atsakas buvo elementaru. Nes toks atsakas, o ne kitoks, ir turėjo būti. Tad aš tada darau prielaidą, kad mes sąmoningai padarėme šitą žingsnį“, – nurodė E. Vaitkus.
Jis siūlė pabaigti šią epopėją ir atkurti normalius diplomatinius santykius su Kinija, nors praktikoje tai tikriausiai reikštų Lietuvos atsiprašymą Pekinui ir lankstymąsi iki žemės. Tai kaip tik pastebėjo ir Laisvės partijos kandidatas Dainius Žalimas, kuris juokavo, kad tikriausiai E. Vaitkus siūlo atsiprašyti Kinijos.
„Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas paprasčiausiai vieną dalyką: Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje ir NATO (mes nesame unikalūs) Kinija po Rusijos yra minima kaip sekanti grėsmė ir kam: būtent vertybiniam Vakarų pasauliui. Tai autoritarinis režimas, vis stiprėjantis, naudojantis ekonominius svertus ne kam kitam, o politiniam spaudimui. Tai savaime aišku, yra grėsmė. Ir ką čia pasakysi? Lietuva turi suverenią teisę pasirinkti, su kuo bendrauti, įskaitant ir bendrauti su Taivanu, beje, nepažeidžiant vienos Kinijos politikos. Ten draudžiami oficialūs santykiai, o oficialūs santykiai yra diplomatiniai ir konsuliniai santykiai – tokių mes neturime. Bet iš tiesų tai mūsų suvereni teisė ir mes neturime bijoti ja naudotis. Juo labiau, kad kalbant apie Kiniją, iš tiesų nėra čia jokios didžiulės ekonominės žalos“, – kalbėjo D. Žalimas.
Kandidatas tik apgailestavo, kad nors užsienio politikos strategija ir taktika turėtų būti derinama tarp Prezidentūros bei Užsienio reikalų ministerijos, tačiau Lietuvos atveju tai nevyksta, nevyko ir santykių su Kinija atveju. Be to, Lietuva genėtinai mėtėsi ilguoju laikotarpiu: 2018 metais santykiai su Kinija buvo aktyvinami, verslas buvo skatinamas ieškoti rinkų šioje grandiozinėje komunistinėje valstybėse, tuo tarpu dabar viskas priešingai. „Nustokime mėtytis. Turime labai aiškiai vertybinės užsienio politikos pagrindus ir laikykimės jų“, – sakė D. Žalimas.
Nausėda: net Europos Sąjunga pasiklysta tarp 3 pušų
Kad santykiai su Pekinu nėra geri, pripažino ir G. Nausėda. Prezidentas pabrėžė, kad santykiai suprastėjo Lietuvai atvėrus Taivano vardo atstovybę Vilniuje, bet jis svarstė, ar toks pats rezultatas nebūtų buvęs dėl kokių nors kitokių priežasčių, kurios būtų nepatikusios Kinijai, mat Pekinas siekia kuo labiau izoliuoti demokratiškai valdomą Taivano salą, kurią teisiškai laiko Kinijos dalimi.
„Tai yra mūsų suverenios valstybės teisė užmegzti santykius su Taivanu ekonominėje, kultūrinėje srityje ir mes tą darėme, darome ir darysime, nepriklausomai nuo Kinijos reakcijų“, – sakė G. Nausėda, kartu pridurdamas, kad patirta žala dėl nedeklaruotų Kinijos sankcijų tikrai nebuvo didelė.
„Kinijos politiką mes turime kurti kartu su Europos Sąjunga, bet čia yra didysis klausimas, nes Europos Sąjunga iki šiol į Kiniją žiūri trejopai: vienu metu kaip į partnerį, kaip į konkurentą ir kaip į strateginį varžovą. Ir pati kartais tarp tų trijų pušų pasiklysta. Ir, ko gero, čia reikia daryti nelabai linksmą išvadą: tos valstybės, kurios turi labai reikšmingas investicijas Kinijoje, jų santykiai su Kinija yra gerokai glaudesni, vizitai kartojasi, o ir retorika kai kurių vadovų Kinijos atžvilgiu nelabai nuosekli švelniai tariant. Lietuva šiuo atveju net ir patyrusi Kinijos suvaržymus su kaupu kompensavo tai, ką prarado Kinijos rinkoje kitose Ramiojo vandenyno regiono valstybėse“, – pridūrė G. Nausėda.
Dar vienas kandidatas Remigijus Žemaitaitis atkreipė dėmesį, kad Lietuvos strateginė partnerė JAV laviruoja tarp Kinijos ir Taivano: nepalaiko Taivano nepriklausomumo, nors pati sala pastaraisiais metais dreifuoja nuo Kinijos ir siekia didesnio tarptautinio pripažinimo. Tiesa, kandidatas nepaminėjo, kad JAV vidaus teisės aktais yra numačiusi ginti Taivaną, jei Kiniją veržtųsi okupuoti salą karinėmis priemonėmis, tik laikosi strateginio neapibrėžtumo ir nenurodo konkrečių sąlygų, kaip tai būtų daroma. R. Žemaitaitis vis bandė įteigti, kad Lietuva netgi mąstė apie Taivano nepriklausomumo pripažinimą, nors premjerė I. Šimonytė su tuo nesutiko.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ kandidatas Giedrimas Jeglinskas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju Lietuvos užsienio reikalų ministras vykdė nesuderintą, vienasmenę, nuo prezidento atskirą užsienio politiką. „Tai yra problema. Ir čia, aš manau, kad prezidentas turi teisę, ne tik teisę, bet ir pareigą, pareikšti nepasitikėjimą ir galbūt atsisveikinti su užsienio reikalų ministru. Mes turime vykdyti komandinę užsienio politiką, politiniai apsistumdymai yra negalimi. Kalbant apie Taivano atstovybę mums buvo žadama, kad mes būsime pirmieji, o likome vieninteliai“, – sakė G. Jeglinskas.
Tačiau politikas pabrėžė, kad dabartinėje padėtyje negali būti jokio klaupimosi prieš Kiniją, nes tai būtų žalinga Lietuvai visomis prasmėmis. „Kalbant apie Kiniją – supraskime: atsiskyrimas geopolitiškai vyksta. Tas suartėjimas, koks buvo anksčiau tarp Kinijos ir JAV, jo nebėra, einama į Šaltąjį karą, mes esame aiškiai su JAV, aiškiai su NATO, su demokratijomis. Mūsų Kinijos politika turi būti suderinta su sąjungininkų, ypatingai su Jungtinėmis Valstijomis“, – pridūrė G. Jeglinskas.
Lietuviai – didesni taivaniečiai nei Taivanas?
Darbo partijos atstovas Andrius Mazuronis savo ruožtu kalbėjo, kad kartais lietuviai yra didesni taivaniečiai nei patys Taivano salos gyventojai. Jis atkreipė dėmesį į Taivano prekybos su žemynine Kinija mastus, nors sutiko, kad Vakarai į Kiniją žvelgia kaip į ilgalaikę grėsmę.
„Tačiau greta to nematyti, kad Jungtinių Valstijų dvišalės prekybos skaičiai su Kinija auga pakankamai reikšmingai – negalime. Negalime nematyti ir to, kad tas pats Olafas Scholzas prieš tris dienas ten buvo. Negalime nematyti, kad Prancūzijos vadovybė neseniai ten buvo, kiti lyderiai važiuoja, išlaiko tuos santykius. Negalime nematyti, kad Europos Sąjungoje esame vienintelė valstybė, kuri turi Taivano atstovybę, kitos valstybės turi Taipėjaus atstovybę. Kaip ir Jungtinės Valstijos, įvardijusios Kiniją nacionaline strategine grėsme, irgi turi Taipėjaus atstovybę“, – kalbėjo A. Mazuronis.
„Tai šitoje vietoje aš klausiu užsienio politikos formuotojų: koks buvo tokio staigaus posūkio tikslas? Jeigu tikslas buvo pastovėti prožektorių šviesoje, eilinį kartą pasakyti, kokie mes čia vertybinės politikos atstovautojai, kaip esame kelrodė žvaigždė Europos Sąjungos politikams, kokios politikos reikia laikytis, tvarkoje, gal ir pasiekėme. Bet jeigu siekis buvo mūsų nacionalinių, ekonominių interesų, verslo interesų atstovavimas, tai manęs iki šiol niekas neįtikino šito padaryto sprendimo pliusais, ką mes iš šito sprendimo laimėjome“, – tęsė Darbo partijos pirmininkas.
A. Mazuronis sako, kad niekas klauptis prieš Kiniją nesiūlo, bet būtina ieškoti būtų, kaip atkurti diplomatinius santykius su Pekinu iki ambasadorių lygio.
Savo ruožtu I. Vėgėlė nusprendė kalbėti ne tiek apie Kiniją, o apie tai, kad tapęs prezidentu jis netvirtintų Pasaulio sveikatos organizacijos pandeminio susitarimų dėl sveikatos apsaugos, atsiimtų prezidento teikimą ratifikuoti Stambulo konvenciją, skirtą kovai su smurtu prie moteris, bei pasisakytų prieš Europos Sąjungos centralizaciją. Greičiausiai kandidatas suprato, kad debatuose apie Lietuvos užsienio politiką šių klausimų jau nebesulauks.
