Kalbamės su Vainiumi iš Londono, Julija kelioms dienoms grįžo iš mokslų Latvijoje – kaip galima nuspėti, piloto darbas pilnas kelionių, judesio, situacijų, reikalaujančių lankstumo. Bet abu pašnekovai sako, kad šiame profesiniame kelyje būtent tai jiems ir patinka – galimybė keliauti ir jokio nuobodaus darbo biure.
Svajonė, apie kurią net prabilti buvo nedrąsu
V. Lazauskas nuo vaikystės norėjo būti pilotu, tačiau niekam apie tai nesakė – manė, kad tai utopiškas, nepasiekiamas noras Lietuvoje studijuoti šią specialybę. Baigęs mokyklą jis įstojo į Lietuvos sveikatos medicinos universitetą, įgijo burnos higienisto specialybę ir metus dirbo pagal išsilavinimą, kol nepamatė lemtingos reklamos socialiniame tinkle.
„Pamačiau skelbimą, kad Lietuvoje prasidėjo naujos pilotų studijos, pagalvojau – kodėl nepabandžius. Nuėjau į atranką ir etapas po etapo ėjau vis pirmyn. Man pavyko – įstojau mokytis svajonių profesijos aviacijos akademijoje „BAA Training“. Taip pat galėjau pasinaudoti finansiniu sprendimu, kuomet akademija sumokėjo už mano mokslus, o pradėjęs dirbti, grąžinu įmokas kaip paskolą“, – pasakoja Vainius.
Norint studijuoti piloto specialybę, reikia įveikti nemažai testų, pokalbių. V. Lazauskas pasakoja, kad atrankos prasidėjo nuo pokalbio, kaip atrodo mokymosi programa, ko akademija tikisi iš jo. Taip pat buvo psichologinis testas, IQ testas, matematikos ir fizikos, anglų kalbos žinių patikrinimai. Kalbino ir tėvus – „Kai specialybė reikalauja daug atsakomybės, į pretendentų atranką žiūrima rimtai. Žinoma, reikėjo pereiti ir medicininę atranką – visi pilotai turi turėti pirmos klasės sveikatos licenciją, kuri atnaujinama kas metus, o vyresniems nei 40 metų – porą kartų per metus“, – pasakoja jau dvejus metus skraidantis V. Lazauskas.
Beje, vyras dažnai susiduria su mitu, kad piloto sveikata, o ypač regėjimas, turi būti idealus. Taip, gerai matyti yra labai svarbu, bet regėjimas gali būti koreguojamas akiniais ar lęšiais, kad pasiektų reikiamą lygį.
Paklaustas, kokių savybių reikia šiai profesijai, antruoju pilotu dirbantis V. Lazauskas sako, kad svarbu mokėti sutarti su įvairiais žmonėmis, nes kiekvienas skrydis gali būti su vis kita komanda. Kapitonai, t. y. daug patirties turintys pilotai, skraidantys ne mažiau 5–6 metų, dažnai būna iš viso pasaulio, įvairių tautybių, skirtingų kultūrų.
„Mažoje piloto kabinoje leidžiame daug laiko – kartais 8 valandas per dieną, kartais dar daugiau, todėl sutarti, rasti bendrą kalbą yra svarbu. Pastaruoju metu teko nemažai skraidyti su kapitonais iš Pietų Amerikos. Tikrai jaučiasi kultūriniai skirtumai, bet jie ateina dirbti savo darbo – esame profesionalai ir kultūrinius skirtumus paliekame už kabinos“, – pasakoja pašnekovas.
Taip, dažnai
Kartais
Labai retai arba niekada
Pliusai ir minusai
V. Lazauską žavi galimybė keliauti, pamatyti daug pasaulio vietų, susipažinti su skirtingais žmonėmis: „Kol kas skraidau tik Europoje, bet ir čia aplankiau daug skirtingų vietų. Savo darbo grafiką vadiname rotacijomis – per vieną rotaciją 10 dienų būname namuose Lietuvoje, o kitas 20 skraidome. Tačiau tai nereiškia, kad visas 20 dienų būname ore - mūsų įmonės bazės yra skirtingose vietose: Vokietijoje, Turkijoje, Airijoje, Maltoje, Dominikos respublikoje, Latvijoje, Estijoje. Čia gyvename viešbučiuose ir galime rasti laiko aplankyti miestus.“
Kaip ir kiekviename darbe, taip ir piloto darbe yra dalykų, kurie patinka mažiau. Vainiui didžiausias minusas, kad daug laiko tenka praleisti viešbučiuose, toli nuo šeimos. Taip pat sunku laikytis reguliaraus režimo, nes darbo grafikas vis kinta – kartais reikia labai anksti keltis, kartais dirbti labai vėlai naktį. „Bet aš tikrai nesigailiu. Esu labai patenkintas savo specialybe, tai mano vaikystės svajonė. O ir atlyginimu negaliu skųstis“, – sako Vainius.
Kiekvienas skrydis magiškas
Latvijoje „airBaltic Pilot Academy“ besimokanti Julija Jeršova visada žavėjosi aviacija – dar studijuodama tarptautinį verslą Vilniaus universitete, bandė įsidarbinti aviacijos srityje administratore, bet minties, kad pati galėtų būti pilote, tuomet neturėjo.
„Stereotipai labai gajūs: daug žmonių galvoja, kad piloto profesija vyriška, o skrydžio palydovėmis gali būti tik merginos. Taip, anksčiau piloto profesija buvo labai techninė, reikėjo daug suprasti apie variklius, mechaniką ir šias žinias naudoti kasdieniame darbe valdant lėktuvą. Bet dabar viskas labai kompiuterizuota ir šios techninės žinios reikalingos bendram suvokimui bei nestandartinėse situacijose – net juokaujama, kad šiandien pilotai yra tie, kurie skraido sklandytuvais, o keleivinius lėktuvus pilotuoja IT specialistai“, – šypsosi jau šią žiemą mokslus turinti baigti ir į „Airbus A220-300“ kabiną sėsti J. Jeršova.
Mergina prisipažįsta, kad ir po visos teorijos bei daugiau nei 200 valandų ore, kiekvienas skrydis vis dar atrodo magiškas: „Jokie fizikos dėsniai manęs neįtikins kitaip, – juokiasi Julija. – Teoriškai žinau, kaip viskas veikia, bet vis tiek nuostabu, kad tiek daug sveriantis lėktuvas laikosi ore įveikdamas tūkstančius kilometrų. Man tai įrodymas, kad galime daug daugiau nei įsivaizduojame. Juk prieš šimtus metų žmogus tik svajojo apie paukščio skrydį! Todėl mane žavi jausmas, kad galime įgyvendinti drąsias svajones. Ypač, kad anksčiau man pačiai piloto profesija atrodė sunkiai pasiekiama, tarsi tai būtų tik vaizdas televizoriaus ekrane, kuomet galvas iškėlę išdidžiai žengia pilotai su gražiomis uniformomis ir akiniais nuo saulės. Bet iš tiesų, tai tokie patys paprasti žmonės, tik jie nebijojo svajoti.“
Pusbrolio juokais mestas iššūkis
Svarstyti apie pilotų mokslus Juliją paskatino tėčio ir pusbrolio pokalbis: „Baigėme mokyklą, aš įstojau į tarptautinio verslo bakalaurą, o pusbrolis – į informatiką. Bet po pusmečio mokslus jis metė. Mano tėtis labai įkalbinėjo pusbrolį vėl kažkur stoti, siūlė visokiausių profesijų. Aš į šias kalbas nekreipdavau dėmesio, kol vieną kartą nepaminėjo piloto specialybės. Suklusau, pradėjau agituoti, kad tai labai gera mintis, o pusbrolis atšovė, kad jeigu man taip patinka, galiu pati ir stoti. Štai tada ir pagalvojau – o kodėl gi ne“, – pasakoja Julija.
Mergina pradėjo ieškoti informacijos apie studijas ir taip užsikabino, kad beveik metė tarptautinio verslo mokslus. Bet suprato, kad dažnai užsidega dalykais ir greitai perdega, o tai yra didelė laiko ir pinigų investicija, todėl nusprendė pirmiau baigti bakalauro mokslus VU ir jeigu vis dar norės pilotės karjeros – tada jos siekti. Kol galvojo, Julija pradėjo dirbti biure ir tai jai labai nepatiko.
„Kasdienis ėjimas į biurą, sėdėjimas prie kompiuterio – ne man, jaučiausi kaip kalėjime. Padirbau Italijoje, kur atlikau praktiką kačių ir šunų maisto įmonės rinkodaros skyriuje. Po to dirbau finansų įmonėje – ten komanda buvo puiki, bet pats darbas nepatiko. Grįžau prie idėjos, kad vis dar noriu į aviaciją ir dirbdama pradėjau laikyti stojamuosius testus“, – pasakoja J. Jeršova.
Merginų – vos 10 proc.
Komercinio piloto mokslai trunka apie 2–2,5 metų. Julija skaičiuoja, kad akademijoje iš visų studentų tik kas dešimta yra mergina. Bet tiek studentų atranka, tiek patys mokslai vienodai įveikiami visiems – nepriklausomai nuo lyties. Paklausta, kokių savybių reikia pilotui, Julija sako, kad labai svarbu turėti vidinį užtaisą, kuris neleidžia nustygti vietoje, nes piloto darbas nėra iš tų, kur galima kasdien atsikelti tuo pačiu metu, nueiti į darbą, padaryti, ką reikia, uždaryti kompiuterį ir eiti namo.
„Net studijuojant matau, kaip sunku planuoti: štai, man liko keli skrydžiai, galvoju – savaitė ir baigsiu. Bet jeigu tuo metu blogas oras, viskas nusikelia. Arba atvažiuoji iš Vilniaus į Liepoją, kur skraidome, o lėktuvas sugedo ir skristi nebegali. Jeigu žmogus gyvenime tikisi stabilumo, aviacijoje jam ne vieta. Čia reikia daug lankstumo, kantrybės. Taip pat reikia sugebėti prisiimti atsakomybę ir mokėti su ja tvarkytis, kad nesijaustum prislėgtas – juk už nugaros skrydžio metu sėdi 200 žmonių“, – pasakoja Julija ir priduria, kad su atsakomybe mokymosi procese susiduriama anksti.
„Mes po 12 valandų praktikos su instruktoriumi, jau skrendame vieni. Štai tada ir supranti, kad niekas neištaisys tavo klaidų, visa atsakomybė tau. Sudėtingiausia dalis yra tūpimas – bet kokia klaida gali kainuoti gyvenimą ir tada atsiranda toks atsakomybės jausmas, kurio iki tol net neįsisąmonindavau. Juk ir vairuojant automobilį gali visko nutikti, bet lėktuve tas jausmas vis tiek kitoks“, – pasakoja Julija.
Todėl, anot jos, renkantis piloto profesiją reikia to norėti visa širdimi. Taip, atranka trunka ilgai, vyksta daug pokalbių, testų, tačiau įstoti nėra neįmanoma. Kas siekia svajonės, iššūkiai neturėtų atbaidyti. O ir atsakymas „ne“ nebūtinai yra blogas dalykas įsitikinusi Julija: „Jis gali vesti į teigiamus dalykus, nes apsaugo nuo netinkamų pasirinkimų, padeda išvengti daugiau problemų gyvenime. Jeigu kas nors nepraėjo atrankos ir neįstojo į pilotų studijas, gal reikia labiau pasistengti ir dar pasimokyti, o gal ši profesija tiesiog ne jam ar jai. Gyvenime bus daugiau laimės paieškojus kito kelio.“
Parengė „Euroguidance“ ambasadorė Virginija Jaruševičiūtė.
Tekstas parengtas projektui „Euroguidance“, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
