„Lietuvi, nežudyk lietuvio!
Ar etiška prisidengiant Sausio 13-osios aukomis sumenkinti visuomenę?
Nesibaigiant kalboms, apie vakar prie LR Seimo vykusį Laisvės gynėjų dienos minėjimą, ir Laisvės premijos įteikimo ceremoniją Nepriklausomybės aikštėje, jaučiamas tik vienas naratyvas, kad visi, kas atėjo į šį minėjimą ir buvo „kitoje tvoros” pusėje, ne riboto patekimo zonoje, yra baisi „neišprusėlių, degradų, runkelių, balvonų ir jedinstvinikų“ banda.
Žvelgiant į renginį pastebime, kad Nepriklausomybės aikštė buvo padalinta. Vienoje pusėje „neklystantys išrinktieji“, kitoje – visokių kitų epitetų praminta minia. Verta pastebėti, kad toks aikštės padalinimas, tai pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Jei anksčiau Sausio 13-oji buvo pažymėta gedulu dėl žuvusių aukų, tai šiandien, ji jau laisvės, o ne gedėjimo, simbolis. Net ir vėliavas tą dieną keliame be juodo kaspino, suvokdami tai kaip laisvės ir demokratijos pergalę ir šventę.
Jokiu būdu nesumenkinam tų, 14 užgesusių gyvybių, bei be visų sužeistųjų, ginant laisvę. Tai didi auka, kurios gedėdami ir gerbdami savo didvyrius, nepamiršime niekada. Susikaupimui ir gedului buvo skirtas Sausio 13-osios aukų pagerbimas Antakalnio kapinėse, o Nepriklausomybės aikštėje buvo laisvės šventė. Matyt yra palanku marginalizuoti susirinkusios, ir šiuos du renginius ir minėjimus sutapatinti.
Visgi, ar tikrai susirinkusieji „už tvoros” buvo tikrai „užribiniai, runkeliai”, maršistai“? Žinome ne. Tai kaip ir kiekvienais metais į pagerbimo ceremoniją susirinkę Lietuvos piliečiai, tačiau sąmoningai palikti kitoje barikados pusėje. Daugelis tų, kurie patys, kas dalyvavo 1991 m. Sausio 13-osios įvykiuose, ar jų vaikai, ar net vaikaičiai. Visi tie, kuriems ne vis vien, kur dabar yra Lietuva, ir kur ji bus po 10 ar 20 metų.
Kas įvyko vakar, tai nėra nepagarba žuvusiems už Lietuvos laisvę, tai piliečių siekis pagaliau būti išgirstais, nes kitos galimybės, su dabartine valdžia, nebuvo suteikta. Bandoma nutildyti ir marginalizuoti visus tuos, kurie vienu ar kitu klausimu turi kitą nuomonę ar mato kitus, galbūt net geresnius, sprendimus.
Dažnai girdime leitmotyvą: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“…Tai už kokią laisvę kovojome ir kokią turime? Kovojome už idealus, tačiau negalėjome įsivaizduoti, kad bus kelios laisvos Lietuvos: – turtingųjų ir vargšų, elito ir runkelių, valdžios ir būrų. Buvome vieninga Lietuva, nes turėjome bendrą siekį – būti laisvais, būti lygiais. Negalėjome ir pagalvoti, kad bus tokia didelė socialinė, ekonominė ir supratimo atskirtis. Negalėjome įsivaizduoti, kad vienas lietuvis žemins kitą lietuvį, kad turtingas išnaudos vargšą, kad tautos balsas nepasieks valdžios ausų, kad varžysime laisves, prisidengdami pandemija ar „moderniąja demokratija”, kad kirsime Lietuvos miškus, teršime marias, pardavinėsime žemes užsieniečiams ir kad socialinės medijos „tuštučiai” taps įtakingesni už išsilavinusius profesorius.
Nesuvokiama, kodėl visais būdais bandoma supriešinti ir destabilizuoti tautą? Lietuvis lietuviui gali „gerklę perkąsti“ dėl tos pačios, tačiau kitaip suprantamos laisvės. Kiekvienas turi teisę ir gali gyventi pagal savo įsitikinimus, tačiau kartu kiekvienas mano, kad geriausia gyventi pagal jo įsitikinimus. Šio paradokso suvokti neįmanoma.
Laisvei reikalinga laisvų žmonių visuomenė, o dabar turime valdžios diktatą, kuris priešina ir kiršina šią visuomenę.
Dabartinė valdžia neturi laisvės supratimo, tik kitaip mąstančių kritiką. Valdžios nenoras įsiklausyti į žmones ir privedė prie tokių drastiškų priemonių būti išgirstais.
Matyt, Lietuvai reikia rimtesnio sukrėtimo, kad vėl pajaustume tą bendrumo ir pakantumo jausmą, kad bendras tikslas, Lietuvos žmonių gerovė, būtų aukščiau už asmeninius interesus ir ambicijas.
Ramojus Girinskas“
