Kokią bausmę Landsbergis siūlo Gorbačiovui, dėl kurių žuvusiųjų artimieji praėjusią naktį kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu?
Lygiai prieš 31-erius metus naktį į Sausio 13-ąją minia beginklių žmonių prie Televizijos bokšto skanduoja tėvynės vardą. Tačiau apie 1 valandą 25 minutės čia užverda tikras pragaras. Sovietų kariai ima šaudyti į žmones, daužo juos automatų buožėmis.
Pirmosiose gretose prie Televizijos bokšto, jį supančioje gyvoje grandinėje ir 25-erių studentas Arūnas Ramanavičius. Jis savo kailiu patiria, kaip sovietų pakalikai su beginkliais žmonėmis elgiasi tarsi su pačiais baisiausiais priešais.
„Turėjo jie ten visokios įrangos, ne tik karinės, bet ir visokių strypų. Ir puolė mušti. Labai jau žiauru buvo žiūrėti“, – sako VU profesorius, habilituotas daktaras Arūnas Ramanavičius.
Pusiausvyros neišlaikęs ir pargriuvęs karys paleidžia šūvių seriją. Dvi kulkos sužaloja ir Arūną.
„Tai viena, kuri kaulą mažiau kliudė ji išėjo labai daug išplėšdama raumenų iš tos kojos, o kita, kuri pataikė į kaulą ji ten subyrėjo, susprogo ir pasiliko dalis to kulkos apvalkalo kojoje“, – pasakoja A. Ramanavičius.
Sausio 13-osios įvykių liudininkas sako, kad po šūvio į jį galvoje sukasi tik viena mintis – kaip išgyventi, nes kiekviena sekundė, atrodo, bus paskutinė.
„Be galo stiprus skausmas, kokio gyvenime nebuvo tekę patirti ir tos nevaldomos konvulsijos raumenų, kurie ten sutraukyti, suplėšyti ir sužeisti tomis skeveldromis visomis ir kulkomis pačiomis“, – kalba A. Ramanavičius.
Tuo metu sovietų kariai siautėja ir prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, kurio ginti su žmona atėjęs ir neseniai dviejų dukrų tėčiu tapęs 31-erių Rimantas Olšinskas.
Štai šiandien jis rodo vietą, kur buvo pašautas. Ir rankose laiko striukę, kurią vilkėjo tą lemtingąją naktį.
„Vieną šūvį gavau ir aš. Tiesiogiai į mane atstatęs šovė ir peršovė kojas, sudraskė veidą visą, sudegino. Ugnies pliūpsnis nuplėšė antakį“, – pasakoja liudininkas Rimantas Olšinskas.
Rimantas sako, kad po tragiškos nakties, kuri jam vos nekainavo gyvybės, daugybę metų čia važiuoti vengė.
„Net sunku kalbėti… Tai yra antras mano gimtadienis. Truputį aukščiau – būtų skylė didžiulė nuo granatsvaidžio, būtų išdraskę vidaus organus. Kaži, ar man būtų pasibaigę lengvai“, – sako R. Olšinskas.
Ir net praėjus 31-eriems metams, kalbant apie Sausio 13-ąją, žodžiai stringa gerklėje.
„Tai yra mokestis už laisvę. Tai buvo sumokėta didžiausia kaina… sunku kalbėti“, – kalba R. Olšinskas.
Tuo metu, kai prie Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto kariai žaloja ir žudo žmones, minia ruošiasi ginti parlamentą.
„Žinios buvo šiurpios. Kai pradėjo eiti žinios, kiek užmuštų ir kad užmušinėja, ne tiktai gąsdina, o užmušinėja žmones, šaudo tiesiai, tai buvo gana šiurpu…“, – prisimena Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
„O tada prasidėjo tiesiog ryžtingas veikimas, ką daryti, kad kuo mažiau būtų aukų“, – sako asmeninės apsaugos viršininkas Stasys Sabalius.
Dar nematytuose kadruose iš naujojo Sergejaus Loznitsos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, užfiksuota, kaip savanoriai duoda priesaiką: „Aš jums liudijant prisiekiu negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę.“
Ir ima ruoštis parlamento šturmui.
„Be proto buvo didelis degalų kvapas dėl to, kad visi kampai buvo užpildyti „Molotovo kokteiliais“. Čia stovėjo kanistrai su degalais. Bet kokia maža kibirkštėlė ar provokacija galėjo sukelti didelį gaisrą“, – prisimena buvęs V. Landsbergio asmens sargybinis Giedrius Dambrauskas.
Savanoriai ginklų neturi, tad kad turėtų kuo gintis iš baldų stato barikadas, dalija vieni kitiems dujokaukes, net išmontuoja laiptų turėklų strypus.
„Turėklai neturėjo jokių atraminių vamzdžių, nes jie buvo visi išrinkti ir pagal kažkieno – gatvių kautynių specialistų patarimą – izoliacija buvo užsuktas galas, kad ranka neslįstų ir tas kitas lazdos metalinės galas būtų panaudojamas kaip „štanketas“, – kalba G. Dambrauskas.
Tą naktį parlamente dirbusi ponia Dalia iki šiol prisimena, kokia viduje vyravo atmosfera.
„Su tuo pirmu namo sudrebėjimu 1 val. 25 min., kaip dabar prisimenu, tai buvo ta riba, kuri padalino mūsų gyvenimą IKI ir PO. Ir paskui tie baisūs šūviai, ta užgesusi televizijos programa, kuri jau nieko neberodė, klykiantys vaikai ir skambučiai iš Aukščiausiosios Tarybos, vieno, kito mano bendražygio atsisveikinimai, aišku, veikė labai žiauriai…“, – pasakoja buvusi Seimo darbuotoja Dalia Tarailienė.
Visgi sovietų kariai šturmuoti Seimo nesiryžo ir Lietuvai pavyko apginti atkurtą nepriklausomybę. To kaina – daugiau nei 1000 sužalotų ir 14 nuo sovietų rankos Sausio 13-ąją žuvusių Laisvės gynėjų. Jų artimieji šiąnakt Michailui Gorbačiovui pateikė civilinį ieškinį.
„Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tai yra tas būdas, kuris yra likęs, kadangi kitas būdas – baudžiamasis procesas – neįvertino Michailo Gorbačiovo vaidmens, nes Generalinė prokuratūra daug metų kategoriškai atsisakė tirti jo kaip vado, kaip vyriausiųjų karinių pajėgų vado, vaidmenį“, – sako žuvusiojo sūnus Robertas Povilaitis.
Tačiau Vytautas Landsbergis sako, kad geriausia bausmė buvusiam Sovietų Sąjungos lyderiui būtų kitokia, o Lietuvos teismas esą galėtų įpareigoti M. Gorbačiovą tai padaryti Lietuvos ambasadoje Maskvoje.
„Aš parašiau projektą – „Bausmė Gorbačiovui“. Įpareigojimas, atleidus nuo atsakomybės dėl amžiaus, lėtai peržiūrėti 14 fotografijų portretų, pamąstant, kas jų akyse“, – teigia V. Landsbergis.
O sausio 13-ąją išgyvenusieji dalijasi štai tokiu linkėjimu.
„Būkim stiprūs ir, kiek mums išeina, vieningi, nes tikrai tas gaivalas vėl bando atsigauti ir įgauna naujos jėgos“, – kalba A. Ramanavičius.
„Tuo metu mes iškovojome tai, ką dabar turime visi, tai linkiu nepaleisti iš rankų to, ką iškovojome ir saugoti laisvę…“, – sako R. Olšinskas.
