Iš trijų partijų, kurios sukirto rankomis dėl valdančiosios koalicijos formavimo, tik Liberalų sąjūdis išdrįso įvardinti ne tik trokštamas valdyti ministerijas, bet ir savo kandidatų į ministrus pavardes.
Jau žinome, kad liberalai į aplinkos ministrus deleguotų Seimo narį Simoną Gentvilą, o į ekonomikos ir inovacijų ministrus – Kauno mero patarėją Simoną Kairį. O štai kandidato į norimos valdyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovus jie neatskleidžia.
Postai versus programa
Tuo metu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Laisvės partija vis kartoja, kad pirmiausiai trijulei derėtų susitarti dėl programinių nuostatų, o tik tuomet išsidalinti kėdes. Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorė, politologė Rima Urbonaitė kelia klausimą, kiek partijos šiuo klausimu nuoširdžios.
„Natūralu, kad galbūt pirmiausiai tarkitės dėl programos, o paskui jau galvokite apie kitus dalykus. Bet, kiek tai yra realu, o kiek čia turime parodomosios dalies, – labai sunku pasakyti. Ar iš tikrųjų nevyksta realiai tos derybos ir dėl programos, bet kartu ir pavardės duodamos? Gali būti ir taip, ir taip“, – tv3.lt kalbėjo R. Urbonaitė.
Liberalų sąjūdis su savo kandidatūromis toks drąsus todėl, kad kiek anksčiau buvo numatęs ministrų kandidatūras šešėlinei Vyriausybei, kurios šioje kadencijoje taip ir neišvydome.
„Dabar jiems trauktis nuo buvusios pozicijos nėra solidu. Jeigu prieš tai kalbėjai, kad norėtum kreipti dėmesį į tas sritis ir turėjai žmones, kuriuos sakei, kad galėtum deleguoti, tai dabar tas pozicijos pakeitimas turbūt sulauktų daugiau kritikos negu palaikymo“, – pastebi politologė.
Nors dabar vykstantį derybų dėl valdančiosios koalicijos procesą R. Urbonaitė vadina sveiku, čia pat ji kelia klausimą, kada pamatysime kylančias ambicijas.
„Turbūt kažkada jos vis tiek išlįs, nebus taip, kad visi labai gražiai vieni kitus paglostytų, dėl visko sutartų ir mes matytume labai sklandų procesą. Gali būti, kad mes nematysime kai kurių procesų, nes jie vyks užkulisiuose.
Bet vis dėlto aš netikiu, kad postų dalybos taip pat nebus svarbios. Šį kartą nuotaika truputėlį kita ir truputėlį kitas modelis. Bet bent jau viešai patys politikai kalba apie programinių nuostatų derinimą“, – sakė R. Urbonaitė.
Geidžiamiausios kėdės
Prie ne vienos valdančiosios koalicijos kūrimo prisidėjęs ilgametis Seimo narys Gediminas Kirkilas pripažįsta, kad vienų ministerijų politikai trokšta labiau nei kitų.
„Pirmas dalykas, krašto apsauga ir užsienio reikalai – čia bus pagrindinės derybos su prezidentu. Tokia yra tradicija, kad iš dalies tai turi būti prezidento žmogus“, – tv3.lt kalbėjo G. Kirkilas.
Savo ruožtu R. Urbonaitė neabejoja, kad į šias dvi pozicijas konservatoriai norės skirti savo žmones.
„Manau, Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos bus labiau norimos konservatorių, nes jų dėmesys visada ten buvo ir buvo pakankamai stiprus. Taip pat ir Energetikos ministerija“, – svarstė politologė.
Toliau G. Kirkilas kaip vieną svarbiausių postų išskiria finansų ministro kėdę. Jis užtikrintas, kad būtent konservatoriai paskirs savo žmogų į finansų ministrus.
„Toliau – finansų ministras ar ministrė. Manau, kad bus daug moterų šitoj Vyriausybėje, ir gerai. Paprastai finansų ministras yra premjero žmogus“, – pridūrė G. Kirkilas.
Jam antrina ir R. Urbonaitė, pažyminti, kad finansų ministras – praktiškai premjero dešinioji ranka. Ji taip pat nemano, kad į šią poziciją valdantieji turės daug kandidatų ar dėl kandidatūros kils daug diskusijų.
„Būčiau linkusi manyti, kad Ingrida Šimonytė, kuri sakė, kad jau turi žmogų nusimačiusi, bus linkusi jį ir išlaikyti savo. Dėl labai paprastos priežasties, kad premjerui finansų ministras turi būti artimo rato žmogus. Su juo kontaktas turi būti labai glaudus, sutarimas irgi turi būti pakankamai stiprus. Dėl to, kad tai faktiškai dešinioji ranka premjero“, – pažymi MRU lektorė.
Likusias ministerijas G. Kirkilas skirto į dvi grupes: ūkines ir socialines. Pavyzdžiui, prie pirmųjų priskiriamos Ekonomikos ir inovacijų, Energetikos ministerijos. Prie socialinių – Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijos.
Kuo didesnę frakciją Seime sudaro viena iš koalicijos narių, tuo daugiau ministerijų ji gauna. O kilus nesutarimui bandoma ieškoti kompromisų, siūlant postus Seime.
„Jeigu nesusitaria dėl kažkokios ministerijos, tada kompensuoja Seimo pirmininko pavaduotoju arba kokiu nors svarbiu komitetu.
Vienas iš svarbiausių ir galingiausių komitetų – Europos reikalų komitetas, kadangi jis yra didžiausias, jis teikia mandatą Vyriausybei ir prezidentui. Toliau, aišku, Užsienio reikalų komitetas, nes ir daug posėdžių bendrų, ir mandatas taip pat yra kartu su Europos reikalų komitetu. Toliau – Finansų, Ekonomikos, Socialinių reikalų – pats sunkiausias“, – vardino G. Kirkilas.
Labiausiai išpopuliarėjusios ministerijos
Tačiau nebūtinai pinigingiausios ministerijos yra pačios patraukliausios. Anot R. Urbonaitės, pastaruoju metu matyti kintanti ministerijų svarba.
„Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dabar turbūt yra numeris vienas. Vien dėlto, kad mes matome visų partijų išreikštą norą jai vadovauti. Tikrai dėl Švietimo ministerijos tokios konkurencijos anksčiau nebuvo“, – teigė R. Urbonaitė.
Švietimo ministro postą ji vadina labai rizikingu, mat reformuoti visą sistemą per kadenciją nepavyks, galima pokyčius tik pradėti, o nepopuliarūs sprendimai ministrui kainuos politinių karmos taškų.
Vis dėlto politologė kelia retorinį klausimą, kaip partijoms pavyks susitarti dėl vadovavimo šiai ministerijai, juk visos švietimą nurodo savo prioritetu.
Pačia karščiausia ministerija R. Urbonaitė įvardija Sveikatos apsaugos ministeriją, turint omenyje pasaulyje siaučiančią pandemiją.
„Manau, čia bus labai svarbu, koks žmogus atsiras. Nes situacija yra tikrai aštrėjanti, kaistanti ir kelianti dar didesnį nerimą. Kol kas lyg konservatoriai galvoja apie tos ministerijos turėjimą savo rankose. Bet klausimas, ar neatsiras daugiau norinčių“, – svarstė politologė.
Jei ši ministerija tokia svarbi, galbūt ji atiteks tai partijai, kuri pasiūlys geriausią kandidatą į ministrus? R. Urbonaitė sako, kad būtų gerai, jei taip nutiktų, bet šioje vietoje gali nugalėti partijų ambicijos.
„Partijos gali siūlyti, bet paskui susėda ir sako, kad objektyviai žiūrint šitas kandidatas stipriausias. Ką reiškia objektyviai? Vieni sakys, jis fainas, nes pirma, antra, trečia, kiti sakys, ne, jis puikus dėl ketvirta, penkta, šešta. Klausimas, kiek bus to racionalumo“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Seimo rinkimus laimėjusi TS-LKD užsitikrino 50 vietų Seime, Liberalų sąjūdis – 13, Laisvės partija – 11. Iš viso partijoms teks pasidalinti 14 ministerijų ir dar aibę postų Seime.
