Grybų pasaulio edukatorė Aurelija Plūkė tvirtina, kad grybo išvaizda nebūtinai gali užtikrinti dėl grybo valgomumo: „Pavyzdžiui, jei grybas turi taškučius, dar nereiškia, kad tai – vien toksiško grybo požymis: žalsvoji musmirė gali būti visiškai be taškučių, o tai yra mirtinai nuodingas grybas“.
Labai svarbu rinkti tik tuos grybus, dėl kurių esame šimtu procentu tikri ir nerinkti tų, dėl kurių dvejojame arba apie kuriuos iš viso nieko nežinome.
„Dažnai tenka matyti įvairiose grybautojų grupėse, kad žmonės, prisirinkę grybų, parsineša juos namo ir tik tada internete klausia, kas tai per grybas, bando suprasti, ar tokį grybą valgyti, ar ne. Manau, tai gana pavojinga, nes komentaruose būna įvairiausių nuomonių, ne visos atitinka realybę. Be to, įmanoma parsinešti ir kokių nors retų, saugotinų grybų, kurie įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, o jų išvis negalima rinkti“, – teigia mikologė.
A. Plūkė priduria, kad galima naudotis ir mobiliomis aplikacijomis, kurios padeda atpažinti rastą miške grybą: „Viena tokių programėlių – „Google lens“, kurioje galima ieškoti informacijos pagal nuotrauką. Kita programėlė, kuri turi gana plačią duomenų bazę ir kelių žingsnių patvirtinimo sistemą – „iNaturalist“.
Ten galima įkelti rasto grybo nuotrauką arba pačioje programėlėje padaryti kelias nuotraukas, taip pat pažymėti lokaciją, kur buvo rastas. Net pati programėlė pasiūlo panašius variantus iš duomenų bazės ir tuomet galima pažymėti, kad tai ir yra rastas grybas. Vis dėlto, reikia turėti mintyje, kad dažnai programėlės gali padėti gauti tik pirminį spėjimą, kurį reikėtų dar papildomai patikrinti, nes iš nuotraukos nustatyti grybo pavadinimą gali būti labai sudėtinga. Reikėtų pagal pasiūlytą pavadinimą rasti daugiau informacijos apie tą grybą ir sulyginti, ar ji atitinka jūsų rastą grybą.
„Žalsvoji musmirė – vienas nuodingiausių grybų, augančių Lietuvoje, ji – mirtinai nuodinga, o ūmėdės – dažnai renkamas lietuvių grybas, turintis po kepurėle lakštelius. Ūmėdžių kepurėlės būna įvairų spalvų: nuo labai šviesios, balšvos iki tamsiai violetinės. Viena iš spalvų yra žalsva, kaip ir žalsvosios musmirės. Žalsvoji musmirė turi ant kepurėlės taškelius, tačiau jie dažnai gali nusiplauti nuo lietaus. Tada ta kepurėlė bus tiesiog žalsva ir po ja bus lakšteliai. Jeigu neatidžiai renkame grybus, galime pagalvoti, kad tai yra ūmėdė ir parsinešti namo. Šios musmirės skonis yra geras, tai skanus grybas, net iš skonio nesusimąstysime, kad suvalgėme nuodingą grybą“.
Tam, kad būtų galima išvengti pavojaus sveikatai, A. Plūkė rekomenduoja vieną metodą grybo patikrinimui:
„Grybą reikėtų ne pjauti, o rauti: atsargiai raunant pasižiūrėti, ar kotelio apačioje matosi išnara. Musmirė išauga iš tarsi kiaušinio, kurio dalis, vadinama išnara, lieka ant kotelio apačios. Jeigu išrausime ūmėdę, jos kotelis bus tiesiog apvalainas, be jokių išnarų ar atplaišėlių. Kitas žalsvosios musmirės požymis – ji vis dar turės sijonėlį arba jo liekanas. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kur radome grybą: žalsvosios musmirės mėgsta augti po ąžuolais ar po kitais lapuočiais. Jei esame lapuočių medžių miške, tai didesnė tikimybė, kad tai gali būti žalsvoji musmirė. Rečiau jos auga pušyne, kur dažnai auga ūmėdės“.
Grybuose labai mažai riebalų ir daug sveikatai naudingų medžiagų, pavyzdžiui, skaidulų ir mikroelementų. Grybus galime vadinti B grupės vitaminų šaltiniu, taip pat juose randama vitamino E, geležies, vario, kalio, cinko, folio rūgšties. Dėl šių maistinių medžiagų grybus rekomenduojama valgyti tiems, kurie atsisako gyvūninės kilmės produktų.
Suvalgius didesnį kiekį grybų, pasak dietologės, žmogus gali jaustis apsunkęs, o kartais jie sukelia ir nemalonius virškinimo sistemos jutimus: pykinimą, pilvo skausmus. „Yra ir grybams alergiškų žmonių, todėl prieš juos valgant reikia pažinti savo organizmą, skanauti po truputį. Reiktų atsižvelgti ir į tai, kad žmogaus organizmui reikalingi tam tikri fermentai veiksmingam grybų virškinimui. Vienas iš jų – trehalazė. Jeigu žmogui šio fermento trūksta arba jo visai neturi, tokiu atveju pasireiškia grybų netoleravimas.
Specialistė priduria, kad termiškai apdorojant grybus, minėtos mineralinės medžiagos, mikroelementai, baltymai didžiąja dalimi išlieka: vis dėlto, daugiausiai jų išlieka tuomet, kai grybai ruošiami garinant arba grilinant. Jeigu grybai naudojami ruošiant padažą ar sriubą, maistinės medžiagos taip pat pereina į šiuos pagardus ir patiekalus.
