Kokie ženklai gali išduoti, kad žmogui kyla sunkumų su alkoholiu?
Dažniausiai žmogui sunkumai, kurių jis nemoka spręsti, kyla be alkoholio. Tačiau tada prireikia alkoholio arba kitų psichoaktyvių medžiagų, kad būtų užgesinti tie vidiniai gaisrai arba būtų pamiršta, kad žmogus turi sunkumų.
O šiaip, psichiatrai, nustatinėdami šią diagnozę turi bent kelis kriterijus. Tai auganti ar kintanti tolerancija – ji gali būti pradžioje auganti, po to mažėjanti. Aišku, aplinkinių reakcijos, pirmieji pastebėjimai.
Pačiam žmogui pastebėti, kad jis priklausomas yra pakankamai sudėtingas uždavinys. Bet šalia esantys, ypač mylintys asmenys, pastebi vartojimo ypatumus, kurie pradeda jiems kelti nerimą ir jie bando apie tai kalbėtis. Tik problema ta, kad tuomet įsijungia didžiulė gynyba, neigimas ir yra einama į konfliktus, užuot išgirdus tą informaciją ir pamėginus į ją pasižiūrėti.
Ar galima kaip nors pasakyti, kokie žmonės yra linkę į alkoholio vartojimą?
Čia jau turbūt reikėtų su psichologais kalbėti. Yra labai aiškūs tipažai asmenų. Geras psichologas gali pasakyti, kad žmogus turi visus duomenis tapt priklausomu, yra susiformavusios charakterio ypatybės. Kalbėdami apie priklausomybes, vis tiek šiek tiek kalbame apie genetiką. Tai genų tokių nėra, bet genetinis polinkis, atsirasti priklausomybei, yra pastebimas. Žinau, kad kai kurie medikai net daro kraujo tyrimus ir žiūri, kaip mūsų organizmai reaguoja į alkoholį ir galime iš ten atpažinti, pagal alkoholio skaidymą, ar turime padidintą riziką susirgti šia priklausomybės atmaina.
Bet iš principo mes kalbame apie polinkį bėgti iš realybės, dramatizuoti, susikurti kokią nors nejautrą. O žmonės 21-ame amžiuje labai keičia medžiagas – nuo alkoholio pereina prie vaistų, nuo vaistų prie dar ko nors. Čia taip galima migruoti ilgai. Mūsų požiūriu, tai pats alkoholis nėra kokia nors problema. Tai yra medžiaga, iš kurios galime tikėtis to, ko galim tikėtis. Ji puikiai atlieka savo darbus medicinoje, automobilių langų valyme dar kur nors – nereikėtų jos demonizuoti. Bet, jeigu iš alkoholio tikimės, kad jis mus guos, supras, šildys, tai čia jau ne medžiaga kalta, o mūsų neadekvatūs lūkesčiai.
Pastebėjus, kad pažįstamas, draugas, ar artimasis turi problemą su alkoholiu, kaip patartumėte apie tai pradėti kalbėti ir bendrauti su tuo žmogumi, kad jis pats pastebėtų, kad tai yra problema?
Jei jau pastebime, tai yra labai gerai. Tas neigimo mechanizmas šitoje ligoje yra labai stiprus. Ne tik pats asmuo linkęs tai neigti, bet ir aplinka linkusi kurį laiką ignoruoti ir nematyti akivaizdžių liguisto potraukio ar medžiagos vartojimo ženklų. Bet jeigu pastebime ir norime kalbėti, tai čia jau daug vidinio darbo įvykę.
Aš visada rekomenduoju kalbėtis su žmogumi pirmu asmeniu. Nes jeigu mes ateisime, ir priklausomo asmens akivaizdoje sakysime, kad jis yra toks ar anoks, tai, aišku, kad iššauksime didžiulę gynybą ir neigimą, peraugantį į pyktį mums ir konfliktus.
Bet jeigu ateisime ir sakysime, kad: „tu man rūpi ir aš matau tam tikrus ženklus, kurie man kelia nerimą ir būčiau laimingas, jeigu į tai pasižiūrėtumėme, nes nesu ekspertas“, tai tas kalbėjimas pirmu asmeniu ir nebandymas atstoti specialisto, o pats pasiūlymas, kad, jeigu reikės, kartu ieškosime, kartu praeisime tą kelią, man atrodo, yra adekvačiausia reakcija į besivystančią priklausomybę. Tai nereiškia, kad žmogus nesupyks, tikėtina, kad supyks, bet, kai ateis prašviesėjimo akimirka, jis prisimins tą pokalbį ir kreipsis pas mus pagalbos, kad galėtumėme jį palydėti.
Minėjote „prašviesėjimo akimirką“. Kas turi nutikti ar ką reikėtų padaryti, kad ji pas žmogų ateitų?
Dažniausiai kalbame, kad visi mūsų pasirinkimai turi vienokias ar kitokias pasekmes. Teisingi pasirinkimai – pageidaujamas, o liguisti, klaidingi – neigiamas. Priklausomybės atveju, yra ta problema, kad kartais artimieji iš meilės ima gesinti visas pasekmes. Tada nutinka tokia paradoksinė situacija, kad, pavyzdžiui, tėvai pristoja prie vaiko ir liepia jam nustoti svaigintis, o jis klausia, kodėl turėtų tai padaryti. Tėvai atsako, kad yra neigiamų pasekmių, tačiau sūnus atkerta, kad jam neigiamų pasekmių nėra.
Ir jis iš dalies teisus, nes visas tas pasekmes sugeria artimieji. Tai tas praregėjimo langelis atsiveria dažniausiai, kai pasiveja žmogų pasekmė. Tai reikėtų artimiesiems išdrįsti leisti, kad natūralios pasekmės pasiektų asmenį, nepaisant to, kad jam tai nepatiks ar skaudės. Tada su žmogumi galima kalbėtis. O tol, kol kalbame su žmogumi teorijų lygmenyje, kol žmogus gyvena patogiai, apskalbtas ir vienintelė jo vartojimo kaina yra artimųjų zyzimas, tai prie to galima priprasti.
Esate priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas. Ar pas jus daug žmonių kreipiasi dėl perteklinio alkoholio vartojimo?
Banguoja. Kartais dominuoja dėl alkoholio, kartais ateina banga su psichoaktyviomis medžiagomis. Bet dabar turbūt reikėtų kalbėti, kad tie tokie „grynuoliai“ yra nykstanti rūšys. Būna ateina, sako, kad turi problemų su alkoholiu, o paskui išryškėja ir nesveikas medikamentų vartojimas arba kokios nors lošimo užuomazgos. Vyresnė karta, jeigu kreipiasi, tai pagrinde dominuoja alkoholis.
O ar kreipiasi jauni asmenys dėl alkoholio priklausomybės?
Tuo ir skiriasi šita medžiaga nuo kitų psichoaktyvių medžiagų, kad yra pakankamai ilgas degradacijos laikotarpis, kol liga subujoja ir tai tampa akivaizdžiau nei akivaizdu. Tai dėl to truputį vyresniame amžiuje kreipiasi. Retai pasitaiko, kad 18-20 metų jaunuolis kreiptųsi dėl alkoholio.
Ta liga vystytis gali ir 5, ir 10, ir 15 metų. Gal dėl to, aš galvoju, visuomenė ir yra atlaidesnė alkoholiui, nes ta degradacija pakankamai ilga, o su kitomis medžiagomis taip ilgai žmogus virš vandens neišsilaikytų. Dažniau tai yra šiek tiek vyresnių nei paauglių liga. Aišku, su medikais bendraujame, yra ir paauglių, kurie su alkoholiu eksperimentuoja. Bet mes priimame tik suaugusius ir dažniausiai vyresnius – 30-35 metų.
Užsiminėte apie visuomenės požiūrį į alkoholį, kad jis galbūt yra tolerantiškesnis. Kaip, jūsų nuomone, visuomenė turėtų žiūrėti į šios medžiagos vartojimą?
Mes turime tokį tautinį paveldą, kad alkoholis lydi mus nuo gimimo iki mirties, nuo krikštynų iki laidotuvių ir tai nėra labai gerai. Galime stebėti ir tuos gražius poslinkius, kur jau nebūtinai pirmas atlyginimas yra prageriamas. Bet vis tiek dažniausiai vaišingumas vis dar suprantamas, kaip pavaišinimas psichoaktyvia medžiaga.
Tai, man atrodo, kad reikėtų vengti tų kraštutinumų. Medžiaga kaip medžiaga, nereikia jos demonizuoti, jeigu ji vartojama žmogaus, neturinčio ligų, kaip „maisto priedas“, „prieskonis“, kuris nesukelia kokių nors psichikos, jausmų pokyčių. Bet jeigu jau pradedame savo gedulą, nerimą, ilgesį ar nesusikalbėjimus spręsti alkoholiu, tai ir patys rizikuojame ir kitus palydime į priklausomybę.
Anksčiau būdavo labai sunku. Mūsų bendruomenės nariai išėję patirdavo net ir artimos aplinkos spaudimą per šventes išgerti – kad tai yra būtina, to reikia. Tai jiems būdavo baisu, ką aplinkiniai pagalvos. Tai dabar jau to mažiau girdisi ir tas mus džiugina, kad tas pokytis yra.
Ir norėtųsi labai padrąsinti kūrybingiau į tai žiūrėti. Suprantu, kai su jaunesniais žmonėmis kalbu, kartais norisi susitikti, atsipalaiduoti, nusimesti nuovargį, kompleksus. Tai, aišku, daug pigiau yra tai suorganizuoti su alkoholiu, nereikia daug proto. O suorganizuoti vakarėlį be alkoholio, kad būtų linksma, smagu ir kad sugebėtumėme atsipalaiduoti, reikia šiek tiek ir kūrybiškumo ir vienas kito pažinimo didesnio. Tai kartais renkamės tuos greitus kreditus, greitas išeitis ir tada jau pasiveja palūkanos, kurios kai kuriuos prislegia visa jėga.
Kokios pagalbos gali tikėtis žmonės jūsų bendruomenėje „Aš esu“?
Pas mus yra keletas pagalbos formų. Visų pirma, pagalbos pas mus ieško artimieji, nes turbūt tam kartui jiems gal net labiau jos reikia. Nes pats priklausomas asmuo dar viską neigia, viskas yra gerai jo nuožiūra. O artimieji nemiega, nerimauja, ieško išeičių, patys pradeda tai dangstyti, meluoti, manydami, kad gerą daro. Tai mes turime artimųjų pagalbos programą.
Yra atvira psichologinės paramos grupė, kurią kiekvieną savaitę veda specialistė, kad artimieji pajaustų, kad nėra vieni, kad išgirstų, ką kiti darė ir kas nepasitvirtino, kad sutrumpintų savo kančių ir klaidų kelią. Yra psichoedukacinės grupės, kur artimieji buriasi ir lydimi specialistų mokosi naujo bendravimo būdo ir elgesio modelio, kuris priklausomą žmogų labiau pastūmėtų gydytis, o ne įgalintų toliau sirgti.
Pačiam priklausomam, jeigu jis pas mus atvažiuoja, tai prašome, kad jis atvažiuotų jau po detoksikacijos. Kad būtų abstinencijos sindromas pagydytas ligoninėje, kuri gali išvesti priklausomą nuo gyvybei pavojingo gėrimo. Pas mus prasideda reabilitacijos ir integracijos etapai. Reabilitacija trunka apie pusmetį. Žmogus apsigyvena ir psichologų, socialinių darbuotojų lydimas mėgina atsekti savo vartojimo priežastis, mėgina formuoti naujus bendravimo įgūdžius.
O paskui vyksta integracija, kai jis grįžta į visuomenę, eina į darbus, grąžina skolas. Tada irgi dar gali gyventi pas mus, gauti specialistų konsultacijas. Nes jeigu žmogus pas mus pabuvo ir bent truputį pas mus pasikeitęs išeina, tai jo aplinka dažnai nebūtinai stipriai pasikeitusi. Tiek draugų ratas, tiek artimųjų nerimas gyvas. Visuomenėje laukia pakankamai rimtų sunkumų, kuriuos vienam praeiti sudėtinga, tai siūlom ir čia savo pagalbą.
Ar būna, kad žmonės pas jus sugrįžta?
Žinoma, ir mes džiaugiamės, kad sugrįžta. Mes visada kviečiame sugrįžti ir nelaukti atkryčio (susigundymo išgerti – aut. past.) – kol vėl neprasidėjo gėrimas. Nes atkrytis vis tiek turi savo simptomus ir galima ją pastebėti šiek tiek anksčiau, jei esi pastabus ir kritiškas sau, neignoruoji savo jausmų ir patirčių.
Kai kurie grįžta po nelaimingų meilių, artimųjų netekčių. Kiti sugrįžta ir neatkritę, tiesiog pabūti, nurimti ir susivokti naujoje, pakitusioje realybėje. Aišku, grįžta ir po atkryčio bei mėgina startuoti iš naujo. Tai šita liga tikrai yra pakankamai sudėtingai gydoma, tas sėkmės procentas nėra toks didelis, kaip norėtųsi. Susirgti priklausomybe nuo alkoholio galime kiekvienas. Vieni ilgiau užtruks, kiti greičiau užsikabins, bet galiausiai išsivystyti gali kiekvienam.
Dėl kokių priežasčių dažniausiai kyla alkoholio priklausomybė?
Kaip minėjau, kompleksai, kai kurie augame įvairiose aplinkose, nebūtinai taikoje su savimi. Kartais ką nors užkalbinti, išreikšti save žmonės būdami blaivūs nesugeba. Turime dalį dabar visai nemažą mūsų tautiečių emigracijoje, kurie natūraliai perdega tokiais tempais dirbdami. Kai kurie yra linkę į darboholizmą, tai žmonės išsenka, perdega ir mėgina ieškoti greitų atsipalaidavimo būdų, kurie tam kartui imituoja tą trokštamą pokytį ar poilsį. Bet, iš tikrųjų, tai nėra nei pokytis, nei poilsis ir žmogus lieka apgautas.
Tai tikrai turime nemažai paskutiniu metu žmonių, kurie yra save nualinę nesveiku reiklumu. Kai kurie mūsų klausia, kodėl pas mus bendruomenėje labai mažai arba visai nėra fizinio darbo. Bet kita vertus, mes labai džiaugiamės. Ypač nuo alkoholio priklausomi žmonės, dažniausiai, dirbti jie moka, o ilsėtis ir gyventi blaiviai yra daug didesnis iššūkis.
Kaip minėjau, genetiniai polinkiai, aplinka, socialiniai veiksniai, kuriuose augame, mus šiek tiek formuoja. Ir vis tiek, taip grubiai šnekant, dažniausiai priklausomybė išsivysto tiems, kurie alkoholį vartoja, kaip vaistą nuo sielos, dvasios ar psichinių patirčių ir ligų.
Tikriausiai pas jus bendruomenėje yra buvę ir atvejų, kai asmuo stipriai neigia savo priklausomybę ar neigiamai reaguoja į tai, kas jam yra sakoma. Kaip jūs prieinate prie tokio žmogaus, kad jis „nusimestų“ savo savigynos mechanizmą?
Mums šiek tiek lengviau, nes jie jau yra mūsų aplinkoje. Čia yra pakankamai didelis atvirumo lygis. Dalis dirbančių specialistų patys turi šią ligą ir gyvena dešimtmečius blaiviai, tai tas turbūt įkvepia nedramatizuoti ir apsidairyti savo viduje ir tai pripažinti.
Kita vertus, mes nebijome išorinės motyvacijos. Būna žmonių, kuriuos teisėsauga įpareigoja gydytis, vaikų teisės tampa netolerantiškos geriantiems tėvams, irgi įpareigoja gydytis. Tai jie ateina be vidinės motyvacijos, su didžiuliu neigimu ir neitų, jeigu jiems kas nors nelieptų. Bet po kokio mėnesio kito pamatai, kad įvyksta tas gražus pokytis. Kai kuriuose rimti virsmai vyksta ir jie grįžta į blaivų gyvenimą. Tame yra ir džiaugsmas šitame darbe dirbti, nes tu matai, kad gali dalyvauti ir prisiliesti prie vidinės žmogaus transformacijos, kas yra kažkas ir trapaus, ir gražaus, ir kilnaus.
Tai mums šiek tiek lengviau. Mes nepriimame iškart dešimties žmonių, priimame tik tada, kai bendruomenė yra harmoninga ir joje yra pakankamai didelis sąmoningumo ir atvirumo lygis. Jei kitur tu gėdyjiesi priklausomybės, nes gali būti nesuprastas ar nepriimtas, tai šitoje vietoje, kaip tik esi priimamas tik dėl to, kad esi priklausomas. Ir tavo atvirumas, net apie baisias patirtis ar klaidas, gimdo tik aplinkinių pagarbą apie tai drąsiai atvirauti.
O po reabilitacijos, kai žmogus palieka jūsų bendruomenę, kokių veiksmų reikėtų imtis, kad asmuo nesukluptų dar kartą?
Vienas iš pagrindinių dalykų, kurie leidžia mums ramiau gyventi ir viltingai žiūrėti, tai jei žmonės reabilitacijos metu įsilieja į savipagalbos grupių veiklas, tampa jos judėjimo nariais. Ten jie gauna ir emocinę paramą, ir tada galim tikėtis labai gražių, ilgamečių blaivybių.
O dėl kitų dalykų, tai čia kaip dantys – vieną kartą visam gyvenimui neišsivalysi ir nesusitvarkysi, turi išmokti nuolat juos prižiūrėti. Taip ir savo vidaus, emocinių išgyvenimų, psichologinių patirčių irgi vieną kartą visam laikui neišspręsi. Tu išeini apgijęs, gavęs įrankius ir įpročius, kaip palaikyti dvasinę higieną, bet daryti tą turėsi pats.
Tai jeigu žmonės nenustoja jos laikytis, turim labai gražių istorijų. O jeigu žmonės mano, kad viskas jau išspręsta ir mėgina grįžti prie seno gyvenimo būdo, tai, aišku, kad atkryčiai tampa labiau tikėtini ir dažnesni.
