Tačiau lenkiški gaminiai gali būti pigesni, ne tik dėl energetinių išteklių, bet ir dėl darbo jėgos kainos kaimyninėje šalyje. Kokia lenkiškos produkcijos kokybė? Kaip į tai reaguoja didieji prekybos tinklai? Ar tokios permainos į naudą prekeiviams ir vartotojams?
Asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės" vadovas Vytenis Butkevičius, sako, kad Lietuvoje ne tik turgavietėse pasitaiko iš Lenkijos atvežtų prekių, tačiau visur: „Manau, kad tikriausiai šitas reiškinys Lietuvoje yra paplitęs visos Lietuvos mastu“.
Anot jo žmonės vyksta net į Lenkijoje esančius vadinamuosius kinų kvartalus, mat ten prekės pardavinėjamos prekės dar pigesnės.
„Manau, kad galima rasti absoliučiai visko, pradedant rūbais ir baigiant kuo tiktai nori. To priežastis yra labai paprasta – kainos yra daug mažesnės Lenkijoje ir tuo įsitikinti labai paprasta, nereikia net iš namų išeiti, tereikia įsijungti portalus internetinius ir susirasti. Kiek žinau, kiti žmonės važiuoja į Lenkijoje esančius taip vadinamus „China town“ (Kinų kvartalus, aut. past.) ir ten dar pigiau įsigyja iš pačios Kinijos atvežtų Lenkijoje pardavinėjamų, tokiose didelėse bazėse, prekių“, – teigė V. Butkevičius.
Pasak jo, smulkieji prekybininkai produkcijos ir gaminių prekiauti įsiveža mažais kiekiais, o didieji priešingai – prekes vežasi tonomis arba gamina patys. Vis tik, jo nuomone, didieji prekybininkai nors ir gauna prekes iš Kinijos, Lenkijos ar kitų šalių nesikuklina kelti kainas parduotuvėse, mat yra užėmę geriausias vietas miestuose.
„Aš noriu pasakyti, kad visa tai turguje daro smulkieji prekybininkai ir tai daro labai mažais kiekiais, nuvažiuoja ten po 100 džinsų ar 20 džinsų – atsivežė, pardavė. Kai ką daro didieji prekybos tinklai, tai yra vagonais, sunkvežimiais, tonomis. Jie taip pat perka ten, kur pigiau. Didieji prekybos tinklai daug ką perka ir Kinijoje, daug ką jie ir gamina, kadangi turi gamybines linijas, toje pačioje komunistinėje Kinijoje. Daug ką atsiveža iš Lenkijos, iš kitų šalių ir čia yra tiesiog rinkos dėsniai, perkama ten, kur pigiau, parduodama ten, kur parduodama, tik tai tiek, kad smulkieji turgaus prekybininkai parduoda už savo kainą, kokią jie mano, kad ji yra konkurencinga“, – sakė jis.
Pašnekovo nuomone, turgūs konkuruoja su prekybininkais ir padeda stabilizuoti išaugusiais kainas, net jei turgaus prekybininkai nėra pajėgūs susivienyti, jie sukuria konkurencingą aplinką didesniems prekybos tinklams.
Vienas to pavyzdžių yra turguose atsirandanti produkcija iš Lenkijos, kurios pamažu daugėja.
„Aš puikiai suprantu, kad būtų idealu, jog būtų prekiaujama Lietuvoje pagaminta produkcija, bet, kaip mes visi matome, Lietuvoje gaminti dėl išaugusių, beprotiškai didelių energetinių išteklių yra labai sudėtinga, bet to, tai daryti yra labai sudėtinga.
Lenkai turi savo valiutą, jie gali taikyti įvairius mechanizmus monetarinės politikos ir ne tik, skatinti savo eksportą jie yra daug lankstesni, valiutos turėjimas jiems leidžia tai daryti. Lenkija yra milžiniška šalis, turinti keliasdešimt milijonų gyventojų, turinti savo energetinius išteklius, tokius kaip geležies rūda, anglis, darbo jėgos jie nestokoja. Natūralu, kad pas juos yra daug kas pigiau“, – komentavo V. Butkevičius.
V. Butkevičius sako, kad kokybės atžvilgiu lenkiška produkcija gali būti tiek gera, tiek bloga, lygiai taip pat ir lietuviška produkcija. Jis priduria, kad Lietuvos gamintojai žino, kaip įtikti lietuviškam skoniui, todėl galbūt lietuviški gaminiai atrodo ne tik kokybiškesni, bet ir skanesni.
„Lenkijoje gali rasti ir prastos kokybės, ir geros kokybės, kaip ir visur, priklausomai, kiek esi pasirengęs mokėti. Ir Lietuvoje gali nupirkti geresnės, ir prastesnės kokybės. Bet aš visada buvau patriotiškai nusiteikęs lietuviškos produkcijos atžvilgiu ir man yra skaniausia, kas pagaminta Lietuvoje“, – sakė jis.
