Nežinia, kada ir ar apskritai kada nors atsisveikinsime su nuotoliniu ugdymu, kuris tapo visų mokytojų kasdienybe. Beveik metus trunkantis mokymas per nuotolį sekina pedagogus, neigiamai atsiliepia jų sveikatai.
Kaip pasakoja Lietuvos švietimo ir mokslo profsąjungos pirmininkas, pedagogas E. Milešinas, mokytojus kamuoja nusilpusi rega, nugaros skausmai, bet labiausiai vargina kasdienė įtampa ir lydinti nežinomybė.
Kaip apskritai vertinate Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) bei Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmus, valdant COVID-19 protrūkį iš švietimo bendruomenės pusės?
Aš manau, kad ne tik švietime, bet visose srityse trūksta aiškumo ir komunikacijos. Mes jau ne pirmą savaitę gauname užklausimų, paklausimų, ypač po to, kai buvo pakeistas Žmonių užkrečiamųjų ligų įstatymas dėl privalomo testavimo. Iš mokytojų gauname daug labai įvairiausių logiškų klausimų, į kuriuos atsakymų mes neturime.
Tai mes apie tai informavome tiek ŠMSM, šiandien (su E. Milešinu kalbėjomės balandžio 13 dieną – aut. past.) buvo susitikimas specialiai organizuotas aptarti tuos rūpimus klausimus.
Internete ministerijų svetainėse yra tam tikra informacija, bet, ko pasigendame, kad ji būtų lengvai randama. Manyčiau, kad visa informacija, kuri susijusi, kuri labai aktuali šiais klausimais, turi būti rėkianti, kad iš karto įėjus į svetainę būtų prieinama ir matoma, kad nereikėtų klaidžioti ir ieškoti.
Kokie klausimai dabar svarbiausi mokytojams?
Vienas iš dalykų, kuris aktualus visiems mokytojams, tai pati pradžia. Nes grįžtama didesniais tempais į kontaktinį mokymą. Operacijų vadovo sprendime numatyta, kad grįžtantys į darbą turi atlikti tuos testus. Jeigu neserga, tada kas savaitę turi testuotis.
Tai pati pradžia yra labai sudėtinga, nes mokyklų vadovai, kiek mums teko susidurti, atskirų tvarkų nepriėmė. Turime pavyzdžių, kada darbuotojas, nors ir testavosi, bet nepateikė testo rezultatų pradėdamas dirbti, todėl buvo nušalintas nuo darbo.
Mokytojams paklausus, kokia tvarka, kaip turi vykti visi testavimai, vadovų būna pasakyta, kad yra įstatymai, jūs skaitykite įstatymus, vadovaukitės įstatymais.
Nors galbūt ministerijų darbuotojams ir kelia juoką tokie klausimai, lygtai viskas aišku, bet eiliniam mokytojui, susidūrusiam pirmą kartą su tokia situacija, tikrai yra sunku susigaudyti.
Mums užduoda klausimą, ar galima darytis serologinį kraujo tyrimą kas savaitę? Ar galima antikūnų testą darytis iš seilių? Mes tikrai nesame medicinos ekspertai, todėl patys bandome ieškoti atsakymų, bet jų nelabai turime.
Ar daug mokytojų pareiškė, kad nesutinka testuotis ir skiepytis?
Dėl skiepijimo vienaip ar kitaip tai yra kiekvieno mokytojo valia, nes prievartinio skiepijimo tikrai nėra. Bet, kiek man žinoma, tikrai nemaža dalis mokytojų skiepijasi labai noriai.
Yra pavienių mokytojų, kurie nenori skiepytis ir jie nesiskiepija. Bet tam yra ir tam tikrų svarbių priežasčių – kai kurie negali skiepytis dėl sveikatos, kiti yra pasiskiepiję kitais skiepais.
O dėl testavimo klausimų yra, bet nėra taip, kad klausimai būtų masiniai, jie nuo tokių mokytojų, kurie priešiškai nusiteikę. Turbūt matote viešojoje erdvėje visokių naujų judėjimų prieš prievartas, visa kita. Bet nesakyčiau, kad tai yra labai masinis reiškinys.
Tačiau, kadangi vakuumas yra informacijos, nors Vyriausybė galbūt nenori to pripažinti, kada informacijos trūkumas, tada atsiranda labai daug sąmokslo teorijų, raginimų priešintis ir t. t.
Švietimo bendruomenė gavo skiepus. Ar realu, kad dar šiemet abiturientai ir 5–11 klasių moksleiviai grįš į klases?
Dėl abiturientų, manau, realu. Dėl 5–11 klasių mokinių, mano nuomone, kad nelabai realu. Jeigu bus mokytojai gavę po du skiepus arba persirgę, tai šitoje vietoje su dvyliktokais, manau, realu.
Tuo labiau, kad tų pačių dvyliktokų, bent jau kiek man yra žinoma, apie 40 proc. yra pasiskiepijusių pirma vakcinos doze. Jei ir jiems greitu laiku duos antrą dozę, tikėtina, kad grįš.
Tik labai būtų gerai, kad nebūtų padarytas toks chaosas kaip su pradinių klasių moksleiviais. Jeigu jie tokią demokratiją leis ir su abiturientais, tai tikrai nepasiteisins ir gausis, kad jų didelis noras pasiekti, kad bent paskutinius mėnesius mokiniai mokytųsi kontaktiniu būdu, gali pavirsti misija neįmanoma.
O ar išvis dar matote prasmę grąžinti moksleivius į klases? Galbūt moksleiviams ir mokytojams jau lengviau ir patogiau dirbti nuotoliniu būdu?
Matomai, kiek yra mokytojų, moksleivių, tėvų, tiek, manau, yra ir nuomonių. Nes, pavyzdžiui, konsultacijų tikrai nemažai mokytojų ir mokinių norėtų gyvų, ypač tų dalykų, iš kurių bus brandos egzaminai.
Ministerijos idėja rengti gyvas konsultacijas kaip ir gera, bet ryškiai nepasiteisino vien dėl to, kad fiziškai neįmanoma to padaryti. Galbūt ir būtų norinčių mokinių pasinaudoti tuo, bet paprasčiausiai laike nebeišsitenka.
Nes konsultacijos vyksta po pamokų, o iš karto po pamokų tikrai neprasidės, nes ir mokytojams, ir mokiniam reikia nuvykti į mokyklą. O mokykloje, jeigu klasėje 30 mokinių ir lietuvių kalbos mokytoja nori pravesti konsultaciją visai klasei, turi ją skaidyti į šešias grupes. Įsivaizduokite – viena tema – šešios valandos.
Tada reikia pailsėti ir patiems mokytojams, patiems abiturientams pasiruošti kitoms pamokoms. Idėja grąžinti mokinius į mokyklas tikriausiai yra gera, tik reikia, kad prieš tai darant tai būtų ištransliuota aiškiai, kaip viskas bus daroma, kad visur ji veiktų vienodai.
Kaip jūs pats, kaip pedagogas, manote, ar vaikams, kurie pernai ir šiemet mokosi nuotoliniu būdu, atsivers žinių spragos? Ar auga, kaip kai kas sako, prarastoji karta?
Aš, ir kaip mokytojas, ir kaip tėtis, nes turiu gimnazistę dukrą devintokę ir sūnų penktoką, vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tikrai spragos bus. Kokios jos, aišku, pasimatys vėliau, kada mes grįšime į mokyklas.
Aš, kaip informacinių technologijų mokytojas, turiu nedaug pamokų, tiktai penktadieniais turiu keturias pamokas su penktokais. Mano dėstomas dalykas dar, sakyčiau, priimtinesnis nuotoliniam mokymui nei kokiam lituanistui ar matematikui.
Bet vėlgi, aš mokiniams parodau, mes išsiaiškinam per nuotolį tas pamokas, duodu užduotis. Jie man atsiunčia, bet aš nežinau, ar jie patys darė, ar kažkas jiems padėjo. Realiai aš nematau, kokiame jie yra lygyje.
Tai, kokios yra jų žinios, galėsiu pamatyti, kai grįšime į klases. O panašu, kad šiemet 5–11 klasės kažin ar grįš.
Šiek tiek apie mokytojus. Kokios šiuo metu mokytojų nuotaikos? Matėme, per pirmąjį karantiną buvo labai sunku, o kaip laikotės dabar?
Keik tenka kalbėti, su [profsąjungos] nariais, su mokytojais, tai pagrindinis dalykas yra didžiulis nuovargis. Yra visi pervargę. Pervargę ne tiek fiziškai, yra ir sveikatos nusiskundimų. Mokytojai skundžiasi, kad rega suprastėjo, fizinis nuovargis kamuoja. Nuo ilgo sėdėjimo atsiranda nugaros skausmai.
Bet pagrindinis dalykas – psichologinis pervargimas. Suprantu, kad reikėjo dėl visų saugumo viską uždaryti, bet galbūt buvo verta daryti tam tikrus sustojimus, ką darė kitos valstybės. Nesu epidemiologas, nesu ekspertas, bet tikrai yra Europoje pavyzdžių, kada buvo daromas bent po porą savaičių sugrįžimas į mokyklas.
Gal pati sistema nebūtų taip pervargusi. Nes realiai dabar visi pervargę, įsiaudrinę. Kiekvienas neapgalvotas valdžios pasisakymas ar replikavimas, kad viskas čia aišku ir suprantama, į tai mokytojai vis jautriau reaguoja.
Tai atrodo lyg laikrodinė bomba, nežinia, kada gali tas burbulas susprogti.
O kaip tada galime tikėtis, kad mokyklos ir mokytojų darbas pasikeis po pandemijos? Nes iš jūsų girdžiu, kad nuotolyje mokytojams ir fiziškai, ir psichologiškai sunku. Ar grįš į normalias vėžes mokytojų gyvenimas pasibaigus pandemijai?
Mano nuomone, mes į tai, ką turėjome prieš pandemiją, dar prieš pernai išėjimą į mokymąsi nuotoliniu būdu, manau, tik į kontaktinį būdą mes jau nebegrįšime. Tai numato ir ministerijos tam tikri teisės aktai, kur numatyta, kad per metus tam tikrą dalį valandų mokyklos turės dėstyti nuotoliniu būdu.
Iš kitos pusės, tai yra ir gerai, nes ne vieneri metai buvo, kai susiduriama su gripo epidemijomis, vasaros karščiais, žiemos šalčiais. Tokiems dalykams nuotolinis mokymas tikrai padės, kad ugdymo procesas negriūtų.
Aišku, esu 100 proc. įsitikinęs, kad nuotolinis mokymas niekada nepakeis kontaktinio mokymo. Bet protingai organizuojant, manau, nuotolinis mokymas papildo kontaktinį mokymą.
Naujoji valdžia tarsi turėjo lūkesčių koreguoti etatinį mokytojų apmokėjimą. Bent kol kas atrodo, kad šis klausimas dėl pandemijos atidėtas į šalį. O kaip yra iš tikrųjų? Ką girdite iš ministerijos?
Dėl etatinio apmokėjimo mes jau gavome prašymą deleguoti žmones į darbo grupę. Nuo balandžio 15 d. pirmas posėdis darbo grupės, kuri peržiūrės visą atlyginimų sistemą ir pradės darbą, kaip tai turėtų keistis nuo 2022 metų.
Mes savo šakos kolektyvinėje sutartyje turime tam tikrus įsipareigojimus dar praeitos Vyriausybės. Tai yra, numatyta, kad darbo užmokestis turės didėti ilgalaikėje perspektyvoje. Ta pati nuostata yra ir šių valdančiųjų programoje.
Vakar mes įteikėme reikalavimą ministerijai, kad atnaujintume derybas dėl kolektyvinės sutarties ir ten bandysime detalizuoti, kaip viskas judės.
Apie kokius konkrečiai skaičius kalbame?
Yra pas mus kolektyvinėje sutartyje nuostata, kad iki 2025 m. turėtų mokytojo vidutinis darbo užmokestis (VDU) būti ne mažesnis nei 130 proc. šalies VDU.
Kadangi Vyriausybė pati į programą įsitraukė, kad tai turi būti pasiekta 2024 m., tai mes šitą nuostatą tiksliname ir tuo pačiu reikalaujame, kad būtų išdėstytas konkretus planas, kad būtų aiškiai susitarta, kaip tas skaičius bus pasiektas pamečiui.
ŠMSM suka galvą, kaip paskatinti abiturientus tapti mokytojais. Galbūt atlyginimai bus vienas iš tų sprendimų. Vis dėlto, jūsų akimis, kas padėtų pakelti mokytojo profesijos prestižą?
Tai ir sunkus, ir nesunkus klausimas. Sutinku, kad vienas iš svarbiausių dalykų yra pats atlyginimas. Antras dalykas yra darbo krūvis. Esmė yra tokia, kad atlyginimą gali didinti, kiek tu nori, bet, jeigu mokytojui nebus galimybės dirbti pilnu krūviu, tai tas atlyginimas nesijaus, kad jis didėja.
Jeigu atlyginimas didėja, o krūvis mažėja, išeina tas pats. Tai čia turėtų būti galvojama, kaip peržiūrėti visą etatinio apmokėjimo sistemą, kuria linkme judėti. Mes norime išgirsti, ką mato Vyriausybė.
Kitas dalykas, turėtų būti ir pačių studentų, būsimų mokytojų skatinimas. Praeita valdžia kolektyvinėje sutartyje pas mus buvo sutarta, kad skiriamos 300 eurų tikslinės stipendijos. Mes siūlome, kad tai būtų tęsiama, tik tiek, kad būtų išskaidoma. Pusė sumos būtų skiriama kas mėnesį studentui kaip stipendija, o kita būtų kaip ir kaupiamasis fondas.
Kol jis studijuoja, kas mėnesį augtų tas kaupiamasis fondas. Kai baigia studijas ir įsipareigoja dirbti mokytoju, tada gautų tokį kaip ir starto krepšelį.
Dar mes siūlome, kad studentas, jei ne nuo pirmų, tai bent nuo antrų studijų metų pradėtų gyventi mokyklos gyvenimą. Kad jis kartu ir dirbtų, ir studijuotų, kad turėtų pagalbą iš vyresnių kolegų mokytojų, mentorių. Kad baigęs studijas, jis nebūtų be darbo patirties.
ŠMSM kartu su švietimo bendruomene kuria nacionalinio susitarimo dėl švietimo apmatus. Kaip jūs pats vertinate tokį dokumentą? Ar jis gali turėti realios naudos Lietuvos švietimui?
Į šitą klausimą sudėtinga atsakyti, nes mes net neįsivaizduojame, koks turinys ten bus. Mes tikrai nežinome.
Bet žinant visas mūsų partijas, jų ideologijas, įsivaizduoju, kad susitarti bus labai sunku. O jeigu susitars, tai bus deklaratyvios formuluotės, kurios galbūt nelabai ką paveiks.
Aš asmeniškai norėčiau, kad, jeigu jau susitars politikai, kuria linkme juda švietimas, tai kad tas švietimas bent 12 metų nebūtų kaitaliojamas. Tegul ginčijasi ir pasimuša, jeigu reikia, bet, jeigu susitaria, kokia linkme Lietuvos švietimas judės, tai, būkit geri, laikykitės susitarimo. Kad nebūtų taip, kad po ketverių metų ateina nauja valdžia ir daro naujas reformas.
