Interviu portalui tv3.lt politikas papasakojo, kad Lietuvos institucijos ruošėsi sankcijų įgyvendinimui ir netgi manė, jog keršydama Baltarusija pasiųs didžiulę minią Lietuvos pusėn. Tačiau likus savaitei iki kritinės datos Ž. Pavilionis sako sužinojęs, jog griežti Lietuvos atstovų žodžiai greičiausiai netaps kūnu. Per likusią savaitę jis pasakoja siūlęs sprendimus, bet veltui. Tuomet problemą jis ėmė kelti viešai, o viskas išsivystė į didžiausią Vyriausybės patirtą krizę nuo darbo pradžios.
Pagrindiniai interviu akcentai:
- Lietuva pati siekė, kad nedemokratinis A. Lukašenkos režimas patirtų realius kaštus, todėl kvietė demokratines valstybes uždėti apynasrį verslams, kurie finansuoja režimo kišenę.
- Atkreipti JAV dėmesį į Baltarusijos keliamas problemas buvo labai sunku, nes Vašingtonui Baltarusija nėra itin svarbi.
- Įvedęs sankcijas Baltarusijos režimą finansuojančioms įmonėms Vašingtonas siekė partnerių solidarumo.
- Ž. Pavilionis apie tai, kad Lietuva nesankcionuos „Belaruskalij“ trašų tranzito per Lietuvą sužinojo likus savaitei iki gruodžio 8 dienos.
- Lietuvos institucijos ruošėsi dideliam migrantų antplūdžiui, kaip keršto akcijai, po gruodžio 8 dienos sustojus trąšų tranzitui.
- Ž. Pavilionis teigia bandęs neformaliai įtikinti Vyriausybės narius, kad sankcijas įgyvendinti būtina, siūlęs sprendimą priimti per Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją, bet sulaukęs neigiamo atsakymo.
- Politikas siūlo stiprinti Užsienio reikalų ministerijos Sankcijų koordinavimo grupę, nesupranta už sankcijų koordinavimą atsakingo viceminsitro M. Adomėno neveikimo.
- Nesupranta ir negali pateisinti, kad kitas užsienio reikalų viceministras E. Meilūnas dukart susitiko su „Belorusskaya Kaliynaya Kompaniya“ atstovais. Tai „Beloruskalij“ iš dalies valdoma bendrovė, kuri rūpinasi kalio trąšų prekyba. Seime plinta hipotezė, kad tai buvo neoficialus bandymas išspręsti migrantų krizę mojuojant sankcijų vėzdu.
- Ž. Pavilionis sako niekada nekaltinęs I. Šimonytės, esą ji elgiasi taip, tarsi dirbtų A. Lukašenkos režimui, bet nemano, kad turi jai padlaižiauti. Premjerė viešai yra užsiminusi iš savų partijos narių girdėjusi tokius kaltinimus.
- Politikas teigia nematantis problemų dirbti su užsienio reikalų ministru G. Landsbergiu, bet sako sulaukęs pastarojo grasinimų išmesti iš pareigų.
- Netiesiogiai politikas pripažino, kad neketina trauktis iš Užsienio reikalų komiteto pirmininko pozicijų.
Situacija dėl baltarusiškų trąšų skandalo šiuo metu pasidarė labai komplikuota, bet pabandykime išnagrinėti, ką mes žinome. Pradėti norėčiau nuo to, ar, jūsų žiniomis, kolegos iš JAV tikėjosi iš mūsų solidarumo sankcijoms Baltarusijos įmonei „Belaruskalij“, nors formaliai sankcijos yra pirminės ir Lietuvos subjektams teisiškai negalioja?
Iš pradžių gi mes tikėjomės visų Vakarų solidarumo dėl Baltarusijos. Po vadinamosios revoliucijos Baltarusijoje į neeilinę sesiją susirinko visas praeitos kadencijos Seimas ir mes pakvietėme visą pasaulį (aš dar buvau rezoliucijos rengėjas) ne tik delegitimizuoti A. Lukašenką, bet ir įvesti sankcijas jo piniginėms, tai yra ir trąšoms. Tai nebuvo specialiai pasakyta, bet žinome, kad trąšos yra vienas iš režimo finansavimo šaltinių.
Visi suprato, kad turime reikalą su diktatoriumi, kuris nepaiso jokių normų, jam nėra nieko švento, jis tapo iš esmės grėsme mūsų saugumui. Europos Sąjunga sankcijas piniginėms, nors ir netobulai, patvirtino birželio mėnesį. Tik ten tos trąšos nebuvo apimtos visa apimtimi. Šiek tiek vėliau, nuo rugpjūčio, specialiai revoliucijos metinėms, sankcijas įvedė Amerika, Kanada ir Jungtinė Karalystė. Ta prasme visas demokratinis pasaulis išgirdo mūsų kvietimą tas sankcijas įvesti. Mes dėl to turime džiaugtis ir negalvoti, ar čia kas nors prašo, ar neprašo solidarizuotis. Pirmą kartą, turbūt, istorijoje Jungtinės Amerikos Valstijos, didžiausia ekonomika pasaulyje, turinti didžiulį poveikį trečiųjų šalių ekonomikoms, įvedė tokias sankcijas.
Bet ar mes, Lietuva, jūsų turimomis žiniomis, pažadėjome, kad laikysimės šių sankcijų ir uždrausime baltarusiškų trąšų tranzitą?
Čia jau reikia klausti Vyriausybės. Tačiau politiškai Seime nebuvo net abejonių, kad mes esame kartu su Amerika. Buvo sukurtas gana aiškus tikėjimas, kad gruodžio 8 d. tos sankcijos taps kūnu.
Iš ko tas tikėjimas susikūrė?
Nebuvo jokio kito tikėjimo. Jeigu Vyriausybė ar bet kas būtų pasakę, kad žinote, jokių šansų, niekas čia neįsigalios, tai būtų paskelbę apie tai, būtų pranešę Seimui. Tuo labiau, kad aš pats nuolat bendraudavau su JAV ambasadore Baltarusijai Jessica Fisher, žinojau, kad ji to siekia.
Žinojote, kad ji siekia, jog Lietuva solidariai įgyvendintų JAV sankcijas?
Amerikiečiai siekia, kad demokratinis pasaulis apskritai kartu judėtų prieš autokratinius režimus. Tam net buvo sukviestas demokratijos viršūnių susitikimas, pas mus Vilniuje lankėsi visas demokratijos žvaigždynas, įskaitant valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno pavaduotoją demokratijai, kad mes suprastume, jog mus po vieną kaip kokius viščiukus tie autokratai ir išgaudo. Bet jeigu veikiame vieningai, pasiruošiame tam, tai tos galimybės meškoms išgaudyti žuveles po vieną yra sunkesnės. Ponia J. Fisher, mano žiniomis, lankėsi ir Latvijoje, ir Lenkijoje, ir kitose valstybėse, kad toji vienybė būtų užtikrinta.
Aišku, Europos Sąjungoje tie sankcijų mechanizmai nebūtinai juda kartu su JAV paraleliai, yra įvairios kultūros ir galimybės, bet bent jau mes, Lietuva, visuose strateginiuose dokumentuose esame pabrėžę, kad JAV yra mums pagrindinė strateginė partnerė. Man net nebuvo abejonės dėl to mūsų principinio laikymosi kartu su Amerika, ypač dėl Baltarusijos.
Įkalbinti Ameriką atsižvelgti į situaciją Baltarusijoje, tiesą pasakius, buvo labai sunku. Baltarusija nėra pagrindinis iššūkis Amerikai pasaulio mastu, o ji į saugumą ir stabilumą žiūri pasaulio mastu.
Norite pasakyti, kad ir šiuo atveju buvo ypatingai sunku atkreipti JAV dėmesį į mūsų problemas dėl Baltarusijos režimo.
Visiškai nebuvo lengva. Tam panaudojome viską, kas įmanoma, kad Amerika mums pradėtų padėti Baltarusijos klausimais.
Lietuva padeda Amerikai įvairiuose kituose regionuose. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje mes turime išskirtinę poziciją Kubos atžvilgiu, mes vieninteliai neratifikavome tam tikros sutarties su Kuba. Netgi mūsų Taivano politika, mūsų išstojimas iš 17+1 formato atliepia JAV ir Europos Sąjungos, kiek suprantu, interesą kalbėti su Kinija vienu balsu. Patirdami tam tikrus kaštus už tą bandymą sujungti Vakarų balsą mes amerikiečiams visą laiką primindavome apie situaciją mūsų pasienyje.
Migracijos krizė, šaudymas žmonėmis per mūsų sieną tikrai sudrebino visą pasaulį. Mes buvome vieni iš pirmųjų, kurie parlamentiniu lygiu kartu su Senato užsienio reikalų komiteto pirmininku ir kitais padarėme pareiškimą, kad tai nepriimtina. Visa tai padėjo atkreipti JAV dėmesį.
Kada jūs pats sužinojote, kad Lietuvai nepavyks pritaikyti JAV sankcijų „Belaruskalij“ nuo gruodžio 8 dienos?
Nenorėčiau pereiti į visiškas detales, bet aš apie tai sužinojau tik prieš gerą savaitę ik šios datos. Tikrai iš visų įmanomų šaltinių ir kontaktų buvau susidaręs vaizdą, kad tai įvyks. Net iš kontaktų su pasienio ir kitomis tarnybomis, kurios ruošėsi galimam naujam migrantų antplūdžiui nuo gruodžio 8 dienos, manydami, kad traukiniai sustos. Tai kodėl mūsų pasienio ir kitos tarnybos tam ruošėsi? Seimo delegacijai vykstant į Turkiją kartu su ponu Gintautu Palucku bendravome su Rustamu Liubajevu, susitikome oro uoste. Mes visi laukėme tos dienos, visus visuose forumuose šnekėjome, kad gali tekti dar rimčiau dorotis su migrantais.
Sužinojęs aš bandžiau visais būdais, neformaliai įtikinti Vyriausybės narius, su kuriais bendravau, kad tai bus klaida. Tiesą pasakius, netgi siūliau, kad būtų sušaukta Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija ir priimtų būtent tokius sprendimus, kokius ji dabar ir priėmė. Tai puikus kelias, kurį pats siūliau.
Kokio atsakymo tuomet sulaukėte pasiūlęs?
Manau, visa šita situacija, kuri vystosi su manimi, yra tam tikras atsakymas, kokio atsakymo aš tuo metu sulaukiau.
Tai kodėl kolegos konservatoriai jus kaltina dėl problemos eskalacijos, jeigu jūs siekėte būtent to, kas dabar ir daroma?
Aš kažkaip tikiu, kad per porą savaičių bus priimti sprendimai, kurie sustabdys tranzitą, ir tai nuramins visas aistras. Na, būna taip. Aš pats dirbau su integracija į Europos Sąjungą, prisiimdavome tam tikrus įsipareigojimus ir ne visą laiką spėdavome juos įgyvendinti dėl įvairių priežasčių. Galima suprasti. Mūsų Vyriausybė turi gausybę iššūkių – biudžetai, migracijos, pandemijos... Aš nieko nekaltindamas taip pabandyčiau pažiūrėti: sankcijos šioje valstybėje nebuvo vertinamos rimtai, į tai nebuvo rimtai žiūrima. Užsienio reikalų ministerijoje su sankcijomis dirba trys žmonės. Mano nuomone, ten turėtų dirbti bent jau dešimt-penkiolika žmonių, jei ne trisdešimt. Tie žmonės turėtų būti su didžiule administravimo ir tarpžinybinio valdymo patirtimi.
Aš tiesiog norėčiau, kad Lietuvoje į sankcijas būtų žiūrima labai rimtai. Turėjome gerus keturis mėnesius pasiruošti. JAV yra labai svarbus partneris. Ne jiems mūsų reikia, mums jų reikia šiame regione. Ir dabar, kai Vladimiras Putinas bando atgrasinti JAV visais būdais rodydamas „čia mano valdos, dinkit iš čia“, tai jeigu mes patys parodysime, jog mums tai nelabai svarbu ir kad bandome to išvengti, tai kitą kartą JAV gali ir neateiti. Ir tas kitas kartas mums gali būti ganėtinai lemtingas. Ne tik mums, bet ir kaimynams. Tiesiog labai norėčiau apsidraudžiant išvengti tokių atvejų, norėčiau, kad Vašingtonas niekada, net akimirksniu nesuabejotų, jog esame vieni iš svarbiausių sąjungininkų.
Tai vėliau leidžia gauti labai daug ekonominės, politinės, saugumo ir kitokios naudos. Mes nesame tokie dideli ir ekonomiškai svarbūs. Tik mūsų reputacija mums leidžia užsidengti Amerikos šarvu.
Iš paviešintos informacijos atrodo, kad artėjant sankcijų įsigaliojimo datai „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė sutarties pakeitimą dėl avansinio apmokėjimo ir planavo vežti krovinius iki kitų metų sausio-vasario mėnesio. Apie visus tris gautus avansus buvo informuotos Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijos. „Lietuvos geležinkelius“ nustebino tik ketvirtasis avansas, gautas lapkričio 30 dieną, kuris iš esmės reiškė, kad kroviniai dar važiuos ir kovą. Tai gal Lietuva ir planavo nutraukti trąšų tranzitą nuo kitų metų sausio-vasario?
Mano nuomone, nesuveikė cheques and balances sistema. Žmonės, dirbantys su sankcijomis, o pagal pareigas tai yra viceministras Mantas Adomėnas, turėjo mums uždegti bent raudoną lemputę.
Bet kad įvairiuose susitikimuose, regis, dalyvavo viceministras Egidijus Meiliūnas...
Į tai turi atsakyti pati ministerija. Aš žinau viena, kad už sankcijas atsakingas M. Adomėnas ir jo pavaldume esanti Sankcijų grupė. Jie privalėjo informuoti visą Vyriausybę bei Seimą. Nes būtent Seime mes ėmėme prašyti tų piniginių sankcijų. Mes tikrai nieko nežinojome apie jokius pervedimus. Ir jeigu tos raudonosios lemputės būtų buvusios uždegtos ar bent mūsų būtų atsiklausta, ar gerai, kad sudarome galimybę iš esmės apeiti JAV sankcijas, na, net minutės neabejoju, koks būtų Seimo Užsienio reikalų komiteto narių atsakymas.
Kai nutils politinės aistros ir, galų gale, bus priimti Vyriausybės sprendimai tą tranzitą sustabdyti, manau, būtų labai logiška pasiklausti už sankcijas atsakingo viceministro ar net ministro, kad jeigu taisome Diplomatinės tarnybos įstatymą, ministerija antrus metus iš eilės gauna daugiau pinigų, tai gal padarykime ką nors, kad tas sankcijų padalinys pradėtų realiai veikti? Juk ir ateityje bus tokių dalykų.
Aš įsidėmėjau Sviatlanos Cichanouskajos žodžius, kad Lietuva daro viską, bet žinokite, jog šis režimas turi dvidešimt septynerių metų patirtį, kaip pasinaudojant įvairiomis įtakomis apeiti įvairias Vakarų sankcijas. Tai nereikia net abejoti, kad baltarusiai elgėsi labai aktyviai siekdami apeiti sankcijas ir padaryti viską, kad pas mus vienos ar kitos raudonos lemputės neužsidegtų.
Jeigu pamatėme bėdą, tikrai čia nereikia jokių galvų kapoti, tos galvos turi susitelkti ir išspręsti administracinio negebėjimo klausimą.
Administraciniai gebėjimai visą laiką buvo bėda, bet aišku, anksčiau tos sankcijos būdavo juokingos. Dabar jos nebejuokingos ir, tiesą pasakius, tai labai gerai. Geriau agresiją stabdyti sankcijomis nei karinėmis priemonėmis. Bet atitinkamai, jei taip rimtai kalbame apie hibridinius dalykus, tai patys turime stiprinti hibridinius raumenis taip, kad niekas net nesugalvotų jų apeiti. Mes neturėtume čia kažkaip skųstis, kad čia kaimynai veža ar neveža, kažkas gali vežti ar nevežti. Mūsų reikalas padaryti taip, kad niekas net negalvotų vežti ir tą mes turime sutvarkyti.
Bet dabar konservatoriai kaltina jus ir „Lietuvos geležinkelius“ kaip problemos sukėlėjus. Kaip dėl to jaučiatės?
Nesijaučiu gerai, nes, tiesą pasakius, aš esu kitoje planetos pusėje, palyginus su „Lietuvos geležinkeliais“, kurie pažeidė sankcijas. O aš esu tas, kuris pasakė, kad yra blogai, jog jos yra pažeidžiamos. Ne tik aš, bet ir Užsienio reikalų komiteto nariai. Galų gale, patys baltarusiai nuolat tai kartoja.
Dabar svarbiausia neužsiimti raganų medžiokle. Ypač prieš Kalėdas tie ultimatumai vienas kitam yra nelabai skanus dalykas. Prieš Kalėdas žmonės prisipažįsta klydę. Aš tai padariau. Manau, kad per daug dalyvavau tose politinėse kovose, ko neturėjau daryti. Aš sau pasižadėjau, kad kitais metais tą vienybę – politinę ir institucinę – užsienio politikoje sukursiu, manau, tai įmanoma, o Seimas yra vieta, kur galima tą daryti. Atitinkamai, būtų gerai, kad tos institucijos, vietoje to, kad bandytų nukirsti vieną ar kitą galvą, pataisytų sistemą, kad galvų nereiktų karpyti.
Bet klausykite, jūsų kolegos yra nepatenkinti, kad jūs šį klausimą iškėlėte į viešumą. Tai yra dėmės iškėlimas į paviršių.
Na, nežinau, kodėl dėmių iškėlimas yra suvokiamas kaip problema. Kai stojome į Europos Sąjungą, aš koordinavau derybas Briuselyje. Tai visas Lietuvos dėmes buvom sudėję į trisdešimt vieną derybinį skyrių, ten buvo pilna mūsų dėmių ir paskui reformų, kurias padarėme. Galbūt dėl to Andriaus Kubiliaus, kuris atsimena tuos laikus, reakcija yra mažiau dramatiška.
Tai jeigu pamatėme problemą, tai spręskime. Kiekviena krizė yra nuostabi galimybė ją išspręsti. Pavyzdžiui, dalis žmonių kritikuoja, kad Užsienio reikalų komitetas iškėlė šią problemą. Bet gi šiuo metu dėl šios problemos unikaliai visi sutariame: visos opozicinės partijos sutaria, Prezidentūra, visa visuomenė to reikalauja, baltarusiai būtų patenkinti, Vašingtonas tai įvertintų kaip dar vieną solidarumo gestą. Čia yra visiškas win-win.
Aš tiesiog manau, kad jeigu nebūtų buvę to Užsienio reikalų komiteto pareiškimo, nebūtų prasidėjęs visas procesas. Nes jis, deja, pasirodo, buvo nutolęs nuo to tikslo, kurį Vyriausybė dabar įvardijo. Kaip ir minėjau, mano asmeniniai siūlymai po žinios, kad sankcijos nebus įgyvendintos, buvo labai emocingai palaidoti. Tuo metu sulaukiau įvairių grasinimų, kurie dabar materializuojasi. Manau, tai nėra teisinga. Nes Vyriausybė, galų gale, eina mano pasiūlyta kryptimi.
Aš tikrai nieko nekaltinu, jokių nuoskaudų nenešioju. Labai norėčiau, kad tie žmonės, kurie yra sujaudinti dėmių išviešinimo, tiesiog tas dėmes nuo savo švarkų nusivalytų ir mes visi džiaugtumėmės nuostabia Lietuvos reputacija bei lyderyste.
Visas Seimas pilnas sąmokslo teorijų, kad Vyriausybė ne itin siekė sankcijų įgyvendinimo arba bent jau ne nuo gruodžio: esą Lietuva bandė negrabiai tartis dėl migrantų srautų stabdymo mojuodama sankcijų vėzdu. Yra žinoma, kad užsienio reikalų viceministras E. Meiliūnas spalio 19 ir spalio 22 dienomis susitikimo su „Belorusskaya Kaliynaya Kompaniya“ atstovais. Tai „Beloruskalij“ iš dalies valdoma bendrovė, kuri rūpinasi kalio trąšų prekyba. Jeigu su šią įmone būtų kalbama tik apie avansus, tai būtų užtekę „Lietuvos geležinkelių“ vadovo Manto Bartuškos susitikimo spalio 18 dieną.
Man labai sunku suprasti, kokios priežastys lėmė tuos susitikimus su Belkaliu. Negaliu nei suprasti, nei pateisinti. Jeigu viena ranka kalbame, kad su režimu nesikalbame, tai gal būtų gerai su juo ir nesikalbėti. Čia ministerija turėtų pati pateikti paaiškinimus.
Jūs atmetate ar ne teiginį dėl bandymo tartis?
Aš nenorėčiau komentuoti. Nes neinicijavau pokalbių. Bet dėl ko aš nuogąstauju, tai kad tų pokalbių metu galėjo būti įtvirtinti „Belaruskalij“ teisininkų argumentai, kurie paskui buvo naudojami bandant pasipriešinti tranzito sustabdymui. „Belaruskalij“ teisininkų supratimas apie JAV sankcijas labai siauras. Žinoma, kad teisiškai JAV sankcijos negalioja Lietuvoje, tačiau „Belaruskalij“ teisininkams nėra ir negali būti suprantama, kas yra politiniai, moraliniai ar kitokie sąjunginiai įsipareigojimai Amerikai. Bet tai, kad mūsų kai kurie Vyriausybės atstovai taip siaurai matė mūsų bendradarbiavimą su Amerika, man atrodo, buvo perimta tų kontaktų su „Belaruskalij“ atstovais metu.
Tuo tarpu aš visai jokiame etape nepastebėjau viceministro M. Adomėno veiklos, nors ji mato visą demokratinį paveikslą, už kurį kovoja JAV. Man būtų čia turbūt liūdniausia, kad Mantas taip ir nesudalyvavo šiame procese, nes kas jau kas, bet šis viceministras puikiai suprato esminę žinutę, kurią JAV norėjo šiomis sankcijomis įtvirtinti – uždaryti visas pagrindines A. Lukašenkos pinigines. Kiek aš suprantu, šita žinia buvo kartojama Lietuvos pusei visuose mūsų ir Amerikos atstovų susitikimuose.
Ar tiesa, kad konfliktui įsisiūbavus su ministru G. Landsbergiu pažadėjote vienas kitą atleisti iš postų, o premjerę I. Šimonytę apkaltinote vos ne dirbant A. Lukašenko režimui – ji apie tai sakė viešai.
Matyt, tie, kurie labai norėjo mus supykdyti, pasistengė, kad ta informacija plaukiotų. Aš pergalvojau visus, net intymiausius, savo susitikimus ir pokalbius, net ir šeimos rate, ir niekada apie Ingridą nesu blogo žodžio pasakęs. Ją nuoširdžiai gerbiau kaip vieną iš intelektualiausių, sąžiningiausių bei nuoširdžiausių žmonių mūsų politikoje. Todėl su džiaugsmu anksčiau atsitraukiau prezidentinėje kampanijoje, kai pamačiau, kad Ingrida imasi šio kryžiaus žygio. Ją saugojau nuo visų priešų ir taip elgiausi visą šį laiką.
Tačiau norėčiau tiems kritikams pabrėžti, kad savo vadų ar mėgstamų politikų saugojimas tai nėra tas pats, kas padlaižiavimas jiems. Kaip tik, jeigu nenurodai jiems grėsmių, aklaviečių ar problemų, su kuriomis jie gali susidurti, tu darai pačią baisiausią paslaugą. Todėl labai tikiuosi, kad šitų gandų mūsų vadai mažiau klausysis ir koncentruosis į problemas.
Niekada negrasinau ir nesakiau, kad negaliu dirbti su Gabrieliumi. Deja, išgirdau tuos kaltinimus ne kartą iš paties užsienio reikalų ministro. Tačiau atkreipiau jo dėmesį į anglosaksišką ir paprastą taisyklę: jeigu mes vadiname save demokratijos šaukliais, tai įrodykime, kad patys esame demokratai, ir į menkiausią kritiką, na nereaguokime taip jautriai, o tiesiog bandykime susitelkę spręsti šias problemas. Juo labiau, kad aš šias problemas tik po kurio laiko įvardijau viešai. Visų pirma tai padariau asmeniškai užsienio reikalų ministrui ir pasiūliau būtent šį būdą, koks ir buvo Vyriausybės pasirinktas. Galbūt reikėjo laiko priimti šią žinią. Ją siūliau ne aš vienas, siūlė ir kiti labai garbingi ir gerai žinomi konservatorių politikai, kurių kažkodėl šiandien nesigirdi. Nes gal nėra lengva tą Žygį ginti, kai visa frakcija puola. Bet aš žinau puikiai, kad tyliai mane supranta ir remia daug žmonių partijoje. Ir nemanau, kad pats geriausias būdas spręsti problemas yra bandyti šalinti iš savo tarpo sąžiningus žmones.
Iš jūsų pasisakymų girdžiu, kad jūs iš Užsienio reikalų komiteto pirmininkų, kaip nurodė frakcija, tikrai nesitrauksite?
Man duota laiko pamąstyti iki kitų metų. Šiais metais man suėjo 50 metų ir kokius dar gerus dešimt metų aš noriu paaukoti aktyviam darbui valstybei. Aš noriu aukotis valstybei, dirbti ir noriu, kad kolegos, bendražygiai man šią galimybę toliau suteiktų.
