„Jei finansavimą padidinsime nekeisdami darbo organizavimo, tai tie pinigai išeis kaip pro kiaurą kibiro rėtį“, – konstatavo ministras „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Nustebino tuščios poliklinikos
Jis pasakojo nuolat girdintis, kaip medikai yra apkrauti nesibaigiančio pacientų srauto, tačiau nuvažiavęs į rajonines įstaigas A. Dulkys sako išvydęs visai kitokį vaizdą.
„Nusprendžiau šiais metais „įsikabinti“ į biurokratizmo temą, kuri, kalbant apie eiles, taip pat yra labai svarbi. Mane tikino, kad visoje Lietuvoje pacientai yra sodinami vienas kitam ant kelių, tai jau aplankiau 7 Lietuvos poliklinikas, kitas gydymo įstaigas skirtingose vietose, tai tą vaizdą po truputį dėliojuosi. (...)
Jei sakome, kad gydytojai yra tiek apkrauti, kad nespėja aptarnauti pacientų, kaip tuomet yra su mūsų poliklinikomis – jos veikia iki 12 val. Vėliau, gydytojai sako, kad dokumentus tvarko, o pacientai sako, kad jiems taip patogiau, nes dar nori spėti į kirpyklą, dar kokius kitus reikalus sutvarkyti.
Sako, kad autobusai nevažinėja, tai galima pagalvoti, kad Lietuvos regionuose tik autobusai telikę, niekas nebeturi mašinų ir t.t. Mes Lietuvoje išlaikome didžiulę infrastruktūrą, bet antroje dienos dalyje ji kaip ir yra neįdarbinta. Tai, manau, čia yra potencialas, kur turime ieškoti priežasčių. Kodėl pacientai negali įstaigoje lankytis ir antroje dienos pusėje ?“ – samprotavo jis.
Skęsta popierizmo liūne
Ministras taip pat stebėjosi, kad gydymo įstaigų registratūrose stovi didžiulės spintos, kur sudėti segtuvai su pacientų duomenimis.
„Bet juk sistemoje tuos duomenis beveik visus turime, tai kodėl dar tas popierines bylas darome? Ir tada pradeda aiškėti, kad gydytojai ir į sistemą įvedinėja duomenis, tada paraleliai tą darbą daro popierinėse bylose, tada dar yra e.sveikata, kai kurios įstaigos dar turi vidinę sistemą. Tai gydytojai tris kartus per dieną įvedinėja tuos pačius duomenis ir sako, kad neturi laiko kada pakelti akių į pacientą, nes turi labai daug popierizmo“, – kalbėjo A. Dulkys.
„Jei sakome, kad gydytojai yra tiek apkrauti, kad nespėja aptarnauti pacientų, kaip tuomet yra su mūsų poliklinikomis – jos veikia iki 12 val. Vėliau, gydytojai sako, kad dokumentus tvarko, o pacientai sako, kad jiems taip patogiau, nes nori dar spėti į kirpyklą, dar kokius kitus reikalus sutvarkyti.“
Paklaustas, ar pats ketina tai kaip nors keisti, ministras dūrė pirštu ir į savivaldą.
„Popierizmą, manau, galime išspręsti, ministrui tenka imtis lyderystės, bet tada keliu klausimą, kodėl Lietuvoje pirminė priežiūra yra savivaldos funkcija, kas ta vadyba visą laiką turėjo rūpintis? Nes didžiąją dalimi pirminės sveikatos priežiūros įstaigos yra savivaldos funkcija, jie priima į darbą vadovus, jie iš tų vadovų reikalauja atsakomybės“, – kalbėjo SAM vadovas.
Pacientai išvažiavo į kitus miestus
Ministro aiškinimu, iš esmės reikia kalbėti apie pacientų srautų Lietuvoje perskirstymą, keičiant darbo organizavimą grąžinti pacientus į regionus.
„Viena vertus, pacientas turi teisę rinktis ir labai konkretų gydytoją, ir gydymo įstaigą. Bet gaunasi toks uždaras ratas, kad pacientai palieka mažas ir vidutines savivaldybes. Ir dar iki mūsų inicijuotų pokyčių, pasižiūrėjau, yra savivaldybių, kur 50 proc. pacientų jas paliko.
Ir čia kalbame ne tik apie tretinio lygio paslaugas, ir ambulatorinių paslaugų, elementarių konsultacijų žmonės pradeda važiuoti į didžiuosius miestus. Ir klausimas – kodėl taip atsitiko? Ar jų netenkina darbo kokybė, ar dar kas?“ – svarstė jis.
Nors Vilniuje poliklinikose eilės yra visą dieną, A. Dulkys pasakojo rajonuose susidūręs vos ne su kuriozinėmis situacijomis: „Antroje dienos pusėje, kai atvažiuoja ir žurnalistai, nori nufilmuoti, sako, ministre palaukime, kad kažkoks pacientas ateitų, bet nėra tų pacientų, tušti koridoriai
Taigi čia visa esmė, kad turime pirminio, antrinio ir tretinio lygio paslaugas ir specializuotas įstaigas, bet gaunasi, kad visi pacientų srautai per 10–15 metų sujudėjo į didžiuosius miestus. Nekalbame apie tai, kad reikėtų pacientams sumažinti pasirinkimą, bet reikėtų gydymo įstaigoms žiūrėti, kodėl jų nesirenka.“
80 proc. paslaugų – ir mažoje ligoninėje
Ministro teigimu, apie 80 proc. paslaugų gali suteikti kiekviena maža ligoninė ir tik apie 20 proc. ligų atvejų reikia tretinio ar kažkokio kito lygio pagalbos.
„Taigi viskas priklauso nuo vadovo, kaip jis kuria atmosferą, kaip rodo dėmesį pacientui“, – pabrėžė jis.
Kaip pavyzdį A. Dulkys čia pateikė Joniškio ligoninę: „Jaunas vadovas pradeda keisti savo darbo organizavimą, registratūros darbą, dirba socialiniuose tinkluose, ir matome, kad praktiškai kiekvieną mėnesį yra žinutė, kaip ten atvažiavo dirbti jaunas specialistas. Ir tai girdėdamas pacientas grįžta į Joniškį.“
„Kalbame, kad Lietuvoje paruošta mažai slaugytojų, bet apie tai kalba tie patys akademinio pasaulio žmonės, kurie ir dalyvavo tose užsakymo komisijose, tai negi jie nematę, kad skaičiai yra kažkokie kitokie?“
Nors ruošiant sveikatos įstaigų tinklo reformai reikiamus įstatymo projektus ministras sako girdintis daug kritikos, kad neva taip bus sugriautos ligoninės, jis tvirtino, kad jau situacija yra prasta. „Pacientas kojomis jau „nubalsavo“ už pokyčius, jie jau išvažiavo. Kai sakė, kad sugriausime ligonines, tai ten gydytojai jau užgesino paskutinę šviesą. Tai esmė yra susigrąžinti pacientą atitinkamai organizuojant darbą“, – kartojo SAM vadovas.
Lūkesčiai dideli, o galimybės ribotos
Jis neslėpė, kad reikia ir specialistų, tačiau priminė, kad Lietuva ir taip jų daug paruošianti.
„Dabar pakeitėme specialistų užsakymo sistemą, įvedėme daugiau socialinių partnerių, turi būti formuojama politika, kad daugiau ruošiama ne tų specialistų, kuriuos kažkam patinka mokyti, bet tų, kurių iš tikrųjų reikia ir trūksta.
Čia procesas ilgas, bet jis kažkada prasidėjo. Kalbame, kad Lietuvoje paruošta mažai slaugytojų, bet apie tai kalba tie patys akademinio pasaulio žmonės, kurie ir dalyvavo tose užsakymo komisijose, tai negi jie nematę, kad skaičiai yra kažkokie kitokie?“, – savo pirmtakus kritikavo jis.
Ne vieną piktina tvarka, kad nors bendroje eilėje pas gydytoją reikia laukti ilgai, susimokėjus iš kišenės gali patekti daug greičiau. Ministras teigė, kad čia yra kelių dešimtmečių kelionė iki šios situacijos.
„Visų pirma pradėkime sąžiningai nuo to, kad Lietuva visada sveikatos sistemai į fondą įmokų mokėjo praktiškai dvigubai mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Jau nekalbu apie tai, kad turime solidarumo klausimą su ta karta, kuri gyveno sovietmečiu ir dabar jiems reikia teikti paslaugas, nors viskas, ką jie gyvenime uždirbo, iškeliavo į kosmoso žvaigždes ir kitas santvarkas, tad dabar visi solidariai turime palikimo klausimą.
Taigi kol esame nepriklausoma šalis, sveikatos draudimo įmokų mokame dvigubai mažiau negu ES vidurkis, o paslaugų lūkesčiai yra labai dideli. Ir taip natūraliai buvo sudaryta galimybė, kad jei medikas po savo darbo, per papildomą grafiką kažką daro, galima teikti ir mokamas paslaugas. Bet gaunasi taip, kad nesąžiningai organizuodamas darbą gali tokią idėją ir iškreipti“, – konstatavo ministras.
Vien pasakyti, kad moku mokesčius, neužtenka
Ministras nesiginčijo, kad Lietuvos sveikatos sistemai būtina didinti ir finansavimą. Jis priminė, kad per penkerius metus Privalomojo sveikatos draudimo fondo dydis išaugo veik dvigubai, tačiau akcentuojama, kad viskas yra blogiau, visko mažiau.
„Bet finansų klausimas neturėtų nuvesti nuo to, kad turime ir kokybinius klausimus susitvarkyti. Dar vienas labai įdomus dalykas, ką dažnai girdžiu, man patinka amerikiečių įpročiai – kai koks žmogus sako, kad moku mokesčius, ten įprasta ir paklausti, o tai kiek per praėjusius metus sumokėjai sveikatos draudimo?
Mes turime teisę norėti, bet kai pasakoma, kad moku mokesčius ir noriu kažko, tai reikia ir savęs paklausti, ar žinau, kiek sumokėjau? Galiu pasakyti – praėjusiais metais į PSD sumokėjau 4488 eurus. Tuo metu reanimacijos lova sergančiam COVID-19 per atitinkamą laiko tarpą atsieina 8 tūkst. eurų. Turiu dirbti dvejus metus, mokėti mokesčius, kad galėtų kažkam ar pačiam būti suteikta tokia paslauga. Noriu pasakyti, kad draudimo sistema yra solidarumo sistema, bet vien pasakyti, kad moku mokesčius, neužtenka“, – pastebėjo ministras.
