Pirma, Rusijoje yra uždrausta vartoti žodį „karas“ kalbant apie situaciją Ukrainoje. Tai reiškia, kad Kremlius turi duomenų, jog Rusijos gyventojai nenori karo - šis terminas kelia neigiamas, priešiškas emocijas. Todėl būtina kalbėti apie karą, rodyti karo vaizdus, kurie paneigtų Kremliaus įvardijamą specialią karinę operaciją. Rusijos visuomenė yra prisotinta baisaus Antrojo pasaulinio karo prisiminimais, vis dar puikiai prisimena Afganistano karo tragediją, dar neužgijo dviejų Čečėnijos karų žaizdos. Karo rusai nenori.
Antra, faktinėje vaizdinėje informacijoje, kurią platinate Rusijos teritorijoje, privalo būti užfiksuota ar aiškiai pasakyta, kad šaudo, bombarduoja, griauna būtent Rusijos kariuomenė. Tai ypač svarbu, kadangi pagrindinis Kremliaus propagandos naratyvas – Ukrainos nacistai apšaudo vietos gyventojus, kurių ginti išvyko Rusijos kariuomenė. Faktais apie rusų karių veiksmus nepatvirtinti karo vaizdai stiprina įspūdį, kad karo veiksmus vykdo patys ukrainiečiai, atitinkamai dar labiau pagrindžiama Rusijos kariuomenės intervencija.
Trečia, labai svarbu neplatinti rusus pašiepiančių „memų“, įvairių juokelių, pašaipių koliažų. Tai kelia auditorijos pyktį, priešiškumą, skatina keršyti besišaipantiems. Platinama informacija turi sukelti gailestį Ukrainos žmonėms, gėdą dėl Rusijos veiksmų ir širdgėlą dėl žuvusių rusų karių.
Ketvirta, dalinantis vaizdo įrašais, kur rusų kareiviai braukia ašaras kalbėdamiesi su savo artimaisiais, įvertinkite, ar pateikiama informacija nebus suprasta priešingai: rusai yra kankinami, verčiami sakyti tai, ką liepė į nelaisvę paėmę ukrainiečiai. Šią savaitę mačiau reportažą, kur jaunas pasidavęs Rusijos armijos kareivis braukia ašaras vaišinamas ukrainiečių karšta arbata ir čeburekais – kaip manote, ar propaganda nepanaudotų tokio filmuko su prierašu „pažiūrėkit, kaip ukrainiečiai myli savo išgelbėtojus“?
Penkta, nors įprastoje komunikacijos veikloje tai griežtai draudžiama, kurkite netikras anketas socialiniuose tinkluose rusiškais vardais ir pavardėmis, rašykite kirilica. Vakariečiai Rusijos propagandos pastangomis yra paversti kenkėjais, melagienų kūrėjais, antirusais, todėl visgi reikia apsimesti rusais, mat iš savų informacija lengviau priimama, nėra pirminės atmetimo reakcijos.
Apibendrinant, psichologiškai kiekvienam būtų sunku kritiškai įvertinti savo veiksmus, pripažinti savo kaltę, dar sunkiau priimti visos savo tautos vardu vykdomus nusikaltimus kitoje šalyje. Daug lengviau neigti, nematyti, piktintis, ypač, kai Kremlius duoda tam tinkamų žinučių. Todėl mūsų laukia ilgas darbas, kol faktai ir nesibaigiantis srautas gėdą keliančios informacijos įskels bei pramuš storą neigimo stiklą.
Kremliaus propaganda apie 10 metų tikslingai kūrė naratyvą apie niekam tikusių ukrainiečių tautą, todėl mūsų laukia ilgas darbas siekiant pakeisti Rusijos gyventojų nuomonę. Galima klausti savęs, kodėl turime keisti kitos šalies gyventojų nuomonę? Visgi klaida buvo ilgus metus nekreipti dėmesio, nematyti, kaip formuojamos priešiškos, agresyvios nuotaikos Rusijoje. Galiausiai turime Kremliaus darbo rezultatą – karą. Karą, kuris galimas, kai du trečdaliai gyventojų jam pritaria.
Jei per maksimaliai trumpą laiką mes pasieksime, kad du trečdaliai Rusijos visuomenės nori ne karo, o taikos, gerbia, myli kaimynus, tada mes užtikrinsime ilgalaikę taiką mūsų regione.
Šis informacinis karas nėra sprintas, greičiau maratonas – nepakanka 100 savanorių, kasdien skelbiančių naujienas rusams visais įmanomas kanalais. Einame per visur – tiek per pažinčių svetaines, tiek per forumus apie namo statybas ar gėlių auginimą. Kaip sakoma, kare visos priemonės galimos, bet šiuo metu labiausiai trūksta ne įrankių, o rankų, kurios prisidėtų prie tiesos skleidimo Rusijos žmonėms. Būkite drąsūs, prisijunkite į kovą. Rašykite el. paštu: [email protected].
Paulius Tamulionis, „Idea prima“ direktorius, partneris
