Į pokalbį atskubėjęs ką tik po operacijos, išsivadavęs iš kilogramus sveriančių apsaugų – švino „šarvų“ ir nusibraukęs prakaitą gydytojas prakalbo, kad rutinai čia vietos maža, nors kasdien atliekantis lyg ir panašias operacijas.
Jau šešias operacijas tądien atlikęs gydytojas skaičiavo, kad popiet laukia dar tiek panašiai, o dviejų vienodų atvejų niekaip nesurasi. Be to, net ir baigus ilgas darbo valandas jis niekada nežino, ar pirmą nakties vėl neteks skubėti į ligoninę gelbėti į priėmimo skyrių atvežto paciento su užsikimšusia ar jau plyšusia kraujagysle.
Apie tai, kokias išskirtines operacijas atlieka ir kaip tausoti savo kraujagysles, kalbėjomės su RPL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėju A. Pranculiu.
Sako, kad pas jus pacientų eilės driekiasi kone iš visos Lietuvos. Ką tokio ypatingo darote?
Taip susiklostė, kad dažnai teko pirmam atlikti visokias procedūras, tarp jų – kelio sąnario embolizacijas (gydytojas laikomas jų pradininku Lietuvoje, – aut. past.). Ir kai viskas sėkmingai pavyksta, paskleidi, kad gali tai padaryti, viskas gaunasi, rezultatai neblogi, šiais laikas tarp žmonių informacija sklinda gana greitai. Jie skaito, domisi, tai ir kreipiasi. O kai viską pavyksta greitai ir gerai padaryti, vienas nuo kito sužino, tada dar daugiau žmonių kreipiasi (juokėsi).
Nepervargstat nuo tokio pacientų srauto?
Daugiau pavargsti ne nuo paties darbo, bet papildomų organizacinių darbų, popierizmo. Pavyzdžiui, pradedant nuo kažkokių priemonių, su kuriomis reikia dirbti – negali turėti, ko nori, turi praeiti visus konkursus, tai pat tvarkyti reikalus, kai reikia paguldyti žmogų ir panašiai. Aišku, pats darbas yra fiziškai varginantis – dirbi nuo 8 ryto iki 8 vakaro, turi ilgai dirbti stovint operacinėje su daug sveriančiais švino „šarvais“. Paprastai išeini iš operacinės kaip iš geros fizinės treniruotės (šypteli). Yra tų rizikų – operacijų metu naudojama radiacija, per kraują plintančios ligos, bet prisitaikai.
Ką daro paprastas radiologas, nutuokia ne vienas, kuriam teko atlikti rentgeno nuotrauką. O kuo užsiima intervencinis radiologas?
Paprastai sakant, tai yra radiologas, kuris užsiima ne tik diagnostika, bet gydymu, tai yra atlieka tam tikras intervencijas. Aš asmeniškai daugiausiai dirbu su kraujagyslėmis. O kadangi kraujotaką turi visi kūno organai – gimda, galva, inkstas ar kepenys, turi viską gana plačiai išmanyti, visur yra skirtingas priėjimas.
Gali nuskambėti neįtikėtinai, bet jūsų atliekamoms sudėtingoms, neretai gyvybę gelbstinčioms operacijoms didelių pjūvių nereikia. Kokiu būdu jos atliekamos?
Visos žmogaus kraujagyslės yra kaip takas, kuriuo teka kraujas ir jį kartais reikia „uždaryti“ arba „atidaryti“. Operacijos metu naudojamos priemonės yra tokios nedidelės, kad joms pralįsti pakanka adatos dydžio skylutės, kuri padaroma kirkšnyje ar rankos rieše. Pro ją įvedus specialias priemones kraujagyslę galima išplėsti. Jei kraujagyslė yra trūkusi, bėga kraujas, gali ją specialiais kimštukais „uždaryti“. Kuo viską stengiamasi atlikti kuo mažiau invazyviai, tuo tai technologiškai tampa sudėtingiau, labiau reikia įvaldyti kiekvieną metodiką, technologiją, kaip prieiti prie tos konkrečios vietos.
Kokių būklių pacientai dažniausiai pakliūva į jūsų rankas?
Didžiausia žmogaus kraujagyslė yra aorta, tai gali būti jos pažeidimas. Viena pavojingiausių patologijų yra aortos aneurizma, tai yra jos išsiplėtimas dėl aterosklerotinių plokštelių susikaupimo iki tiek, kad ji gali suplyšti. Tokiu atveju operacijos metu ta aorta, įvedant prietaisus per kirkšnį, būna pakeičiama, galima sakyti, dirbtine kraujagysle.
„Dažnai tenka ir viduryje nakties skubėti operuoti kažkokį pacientą. Štai prieš kelias dienas paskambino neurologas 1 valandą nakties ir pranešė, kad turi insulto ištiktą pacientą.“
Jei tai būtų galvos kraujagyslės išsipūtimas, per tą pačią kirkšnį turi pasiekti vos 3–4 milimetrų dydžio aneurizmą, tai darbas reikalauja itin didelio atsargumo. Esant išeminiam insultui, kai atliekama trombektomija, vėlgi per kirkšnį įeinama su kateteriu, patenkama į užkimštą kraujagyslę, trombas išsiurbiamas arba ištraukiamas kitais būdais. Taip pat ir su kitomis vietomis – ar tai būtų kojų, ar inkstų kraujotaka, gali padaryti tą patį.
Dažniau tai yra skubios būklės, kai žmogaus gyvybė kabo ant plauko, ar planiniai pacientai?
Visgi daugiau yra planinių pacientų, skubūs atvejai sudaro apie 30–40 proc. Kai sakoma, kad yra minučių reikalas, kada reikia suteikti pagalbą, taip, kartais taip būna, kai pagalba neatidėliotina, bet kitą kartą turime ir kelių valandų laiko rezervą padėti žmogui. Dažnai tenka ir viduryje nakties skubėti operuoti kažkokį pacientą. Štai prieš kelias dienas paskambino neurologas 1 valandą nakties ir pranešė, kad turi insulto ištiktą pacientą. Tada atsikeli ir greitai, per kokį pusvalandį atvažiuoji į ligoninę. Jei tuo metu būni ligoninėje, tai operacinėje atsiduri per 5 minutes. Aišku, toks įsipareigojimas gydyti skubius pacientus, jei taip tenka tai daryti naktį iš nakties, vargina fiziškai.
Kokie jausmai lydi po tokių ekstrinių operacijų – viršų ima stresas ar pasitenkinimas, kad pavyko padėti?
Visada stresą, nuovargį nubraukia sėkminga operacijos baigtis, pasitenkinimas, kad viskas pavyko. Labiausiai beviltiškumas ima, kai, atrodo, viską padarei, viską išbandei, nėra ką daugiau padaryti, o sėkmės nėra. Arba yra sėkmė, bet kas iš to, kad techniškai viskas pavyko, išskleidei stentą ar ištraukei trombą, bet žmogui nepadarei geriau – ar jau per vėlu buvo, ar kokia kita situacija... Pavyzdžiui, įvykus insultui yra 4 vadinamos auksinės valandos, kada galima padėti žmogui. Bet kai žmogus skęsta – kiek laiko gali būti be deguonies smegenyse? 10 minučių ir viskas. Žmogaus anatomija gali būti tokia, kad jokios kompensacijos toje vietoje, kur užsikimšo kraujagyslė, neturi. Tad gali būti, kad jei per 10 minučių kažko nepadarei, kas niekada neįmanoma, viskas miršta.
Rutinos jūsų darbe turbūt yra mažai?
Turbūt tokį darbą mažiausiai galėtum pavadinti rutina, nes vieno tokio paties atvejo neišvysi. Atrodo, žmogaus anatomija panaši, bet priėjimas prie tos pačios kraujagyslės pas skirtingus žmones bus kitoks. Vienam operacija truks vos 5 minutes, kitam prireiks pusės valandos. Ir kartais stebina ne tiek kažkokie anatominiai niuansai, bet paties organizmo reakcija į tam tikrą situaciją. Kartais labai bijau tų momentų, kai viskas atrodo vyksta labai lengvai, pavyko sudėtingą užduotį per minutę išspręsti, bet įvyksta kažkokia komplikacija. Tiesiog žmogaus organizmas taip sureaguoja į intervenciją – ar nepriėmė stento, ar kraujotaka ne taip susidarė, dar kažkas neveikia.
Dažnai taip nutinka?
Tai nėra dažnas dalykas. Bet ir tas komplikacijos gali skirstyti – kitą kartą gal pats kažką ne taip padarai, visi esame žmonės, kažkas nusprūsta bandant 1,5 metro atstumu pataikyti į 3 milimetrų maišelį, jį sėkmingai „supinti“ į kažkokį krepšelį. Aišku, tai paprastai būna techninis dalykas, kurį ištaisai. Dažniausiai visgi pasitaiko nepalankios žmogaus organizmo reakcijos – ar dėl vyresnio amžiaus, lėtinių būklių, ar būna alerginės reakcijos.
Ką gali kiekvienas padaryti, kad apsaugotų savo kraujagysles ir netektų atsidurti ant jūsų operacinio stalo?
Kalbant apie bendrą kraujagyslių sveikatą, nieko naujo nepasakysiu – reikia laikytis sveiko gyvenimo būdo: tinkamai maitintis, judėti, vengti žalingų įpročių, streso. Didesnė rizika, kaip ir daugelio kitų ligų atveju, yra su amžiumi, esant genetiniam polinkiui.
Yra gana prognozuojamas žmonių kontingentas, kurie gali sirgti aortos aneurizma, tai virš 65 m. stipriai rūkantys vyrai, kurie serga ateroskleroze ir kurių šeimoje būta tokių ligos atvejų.
„Manau, intuicija yra svarbiausia žmogaus dovana, turinti pranašumų prieš dirbtinį intelektą ir visas kitas technines naujoves. Kartais vien žmogų pamačius jauti, kuo jis serga ir kaip jį galima gydyti. Tai kartu ir sukauptos žinios, patirtis – viskas ir susiveda į tą intuiciją.“
Praktiškai daugiau nei pusė insultą patyrusių pacientų, kuriems atliekame operacijas, nutinka dėl širdies ritmo sutrikimų. Jei žmogus gydosi dėl jų, tinkamai vartoja vaistus, dažniausiai insultas neištinka. Aišku, kartais kraujagyslių kakle susiaurėjimai gali būti ir nebylūs.
Štai ką tik operuotas pacientas – dar nesenas, 60 metų, gana gerai atrodantis, neturintis antsvorio, negeriantis – klausia, kodėl taip užsikišo tos kraujagyslės. Šiaip pagal tai, kurios kraujagyslės užsikišo, gali 90 proc. pasakyti, kokia priežastis – ogi nuo rūkymo. Jei žmogus patiria didelį stresą, užsikiš širdies kraujagyslė, sergant diabetu – smulkiosios kraujagyslės, kiekviena liga turi savo vietą, kurią dažniausiai pažeidžia.
Kitą kartą galvos smegenų aneurizma lyg iš giedro dangaus smogia ir jaunam žmogui.
Galvos smegenų aneurizma išties daugeliu atvejų yra neprognozuojama. Gali būti paveldinimo veiksnys, bet galbūt artimieji ir turėjo šią bėdą, tik niekada nesityrė ir apie tai nežino. Tirti profilaktiškai visą populiaciją dėl šių ligų būtų sudėtinga, bet dažnai žmogus vis tiek jaučia kažkokius požymius, kurie leistų įtarti tokią būklę. Gal jaučia dažnus galvos skausmus, kokį rankos nusilpimą ar nualpimus. Tai jei kažką jauti, tau neramu, visada geriau eiti išsitirti, nes organizmas pats duoda signalus, kad gali būti koks susirgimas. Planine tvarka kažką sutvarkyti yra vienas dalykas, visai kitas, kai situacija jau ūmi.
Bet esant planinei aortos aneurizmos operacijai gali nutikti visokių keistų dalykų. Pavyzdžiui, turėjau atvejį, kai žmogui buvo numatyta aortos stentavimo operacija ir jam neatvykus sutartu laiku domėjausi, kas nutiko ir sužinojau, kad jis numirė. Pasirodo, žinodamas, kad turi aortos aneurizmą, su anūkais į vandenį nuo tramplino šokinėjo, ji plyšo ir viskas...
Pagal amžių vis tik dominuoja vyresni pacientai? Kokį esate turėjęs jauniausią pacientą?
Jauniausias pacientas buvo vos poros dienų, vyriausias – 100 metų. Aišku, dažniausiai planinės galvos smegenų aneurizmų operacijos atliekamos vyresnėms nei 40 m. moterims. Dėl kojų kraujotakos bėdų dažniausias pacientas būtų 60 metų rūkantis vyras. Pilvo aortos aneurizma dažnai diagnozuojama virš 80 metų žmonėms.
Esate ne vienos operacijos pirmeivis, kolegos iš kitų miestų jus kviečia skubioms operacijoms. Intervencinė radiologija palanki tokioms naujovėms ar į priekį veda paties gydytojo entuziazmas?
Yra ir viena, ir kita. Be paties specialisto noro niekada nieko nebus. Bet šiaip tai yra viena iš labiausiai progresuojančių ir inovatyvių sričių medicinoje. Prieš kokius 6–7 metus tokios operacijos kaip trombektomija nebuvo rutina, o dabar be to neįsivaizduojame darbo. Atrodo, kad viskas kardinaliai persivertė.
O ar tokių specialistų pakanka?
Jų poreikis tikrai yra didžiulis, bet kad specialistas galėtų dirbti, realizuotis, reikalinga infrastruktūra visoje ligoninėje, kad visi žinotų, kokios procedūros atliekamos, reikia ir gydančius gydytojus „spausti“, kad žinotų apie šį progresyvų gydymą. Taip, tai pakankamai brangios procedūros, bet kai suskaičiuoji lovadienius, nedarbingumo išlaidas, tai nepalyginamai mažesnė našta visai visuomenei.
Kiek gydytojo darbo sėkmė priklauso nuo technologinės pažangos, o kiek – nuo jo paties profesionalumo?
Didžiausias gydytojo menas, ypač mūsų srityje, yra pasirinkti tinkamas priemones operacijai atlikti. Jei pasirenki tinkamas priemones tinkamai ligai, tavo rankų yra miklios, visur pataikai ne dėl to, kad „auksinės rankos“, bet tiesiog žinai, su kuo dirbti. Štai po kokio mėnesio kito turėsime pačią naujausią, kokia tik gali būti, įrangą Lietuvoje, kuri leis pagelbėti dar daugiau žmonių (šypsosi).
Kiek gydytoją gelbėja intuicija?
Manau, intuicija yra svarbiausia žmogaus dovana, turinti pranašumų prieš dirbtinį intelektą ir visas kitas technines naujoves. Kartais vien žmogų pamačius jauti, kuo jis serga ir kaip jį galima gydyti. Tai kartu ir sukauptos žinios, patirtis – viskas ir susiveda į tą intuiciją.
Tarp gausių pacientų atsiliepimų daug kas konstatuoja, kad esate gydytojas iš pašaukimo. Kada tai pats pajautėte?
Galvočiau, kad tas pašaukimas ateina dirbant, matant ir jaučiant grįžtamąjį ryšį su pacientais. Tikrai nebuvo taip, kad būdamas mažas svajojau apie gydytojo darbą. Turbūt mažai kas tokio amžiaus išties rimtai pajaučia, kuo nori būti. Manau, pašaukimas ir yra tai, kai darai, kas tau sekasi. Kai atlieki darbą, kurį praktiškai vienintelį moki, kuris tau sekasi, tai ir yra pašaukimas. Nes kad ir kaip tą darbą mėgtum, bet jei tau nesiseks, nieko nebus.
Ne kartą esate pastebėjęs, kad operacija gali trukti vos kelias minutes, bet pačiam pacientui tai yra visas gyvenimas. Didelė rizika gydytojui perdegti?
Yra to perdegimo rizika. Visada turi pagalvoti – tau gal tai penkios minutes, gal kažkur skubi, esi susitaręs, turi išbėgti, o kažkam tai gali būti visas gyvenimas, jei kažką ne taip padarysi. Arba būna pacientas negatyvus, turi suprasti, kad jis serga, turi būti kaip daktaras už jį protingesnis. Aišku, svarbiausia su pacientais nesusitapatinti, nes jei išgyvensi dėl kiekvieno žmogaus ligos, perdegsi per savaitę. Juolab ne visų ligų atvejais žmogui gali padėti. Tiesiog turi gerai daryti savo darbą, tada viskas bus gerai.
Pačiam teko susidurti su perdegimu?
Matyt, tai daugiau laikinas pervargimas, kai tiesiog jauti, kad jau reikia atostogų. Turbūt su tuo susiduria dažnas. Kadangi darbas tikrai nemonotoniškas, tad norisi kažkur išvykti, pailsėti, kiek pabūti monotonijoje (šypsosi).
Dėkoju už pokalbį.
