Ar mėnulio fazės veikia smegenų traumų dažnumą, ką reiškia milimetras neurochirurgijoje ir kada gydytojas pasijaučia medicinos Šerloku Holmsu – portalo tv3.lt interviu su VUL Santaros klinikų Neurochirurgijos centro vadovu prof. S. Ročka.
Atrodytų, neurochirurgas nėra tas specialistas, pas kurį lankytųsi dažnas gyventojas. O gal klystu?
Išties pas mus patenka nemažai pacientų, nes mes gydome visus, kurie turi nervų sistemos problemų. Tai yra galvos, nugaros smegenys, periferiniai nervai ir dar visa tai, kas yra aplinkui šias smegenys, pavyzdžiui, kaukolė, stuburas ir t.t. Taigi iš esmės bet kuris žmogus nėra apsaugotas nuo sutrikimų, dėl kurių reikėtų apsilankyti pas gydytoją neurochirurgą.
Kokios tos būklės, dėl kurių pacientai atsiduria jūsų kabinete?
Čia jau eitume prie klausimo, kas yra ta neurochirurgija. Ji prasidėjo nuo traumos, tai šių pacientų tikrai netrūksta. Aišku, Vilniuje jie daugiau koncentruojami Lazdynų ligoninėje. Kita sritis yra neuroonkologija: tai yra visos onkologinės ligos – tiek galvos, tiek nugaros smegenų ir periferinių nervų. Taip pat smegenyse yra kraujagyslių, kurios turi problemų – čia kalbėtume apie aneurizmas, malformacijas ir kt. Smegenyse yra ir smegenų skysčio – yra visokios smegenų vandenės, hidrocefalijos.
Tada yra stuburo problemos – nugarą skauda praktiškai visiems, laimei, ne visiems reikia neurochirurgo, daugumai užtenka gal tik mankštos (šypsosi). Bet kai kuriems prireikia ir mūsų, įskaitant stuburo deformacijos atvejus, pavyzdžiui, nuo įgimto vieno ar pusės slankstelio trūkumo, kas daugiau būdinga vaikams, iki iškrypusio stuburo, nuslinkusių slankstelių.
Taip pat dar yra nugaros smegenys, ten irgi būna visokiausių bėdų. Dar yra tokie periferiniai nervai, kur gali būti augliukai, suspaudimai, kitokie dalykai – nemažai tokių pacientų patenka. Yra dar kelios sritys, pavyzdžiui, funkcinė neurochirurgija, kai šiuolaikinė neurochirurgija gali keisti ir smegenų veiklą.
Pavyzdžiui, yra tokios ligos kaip Parkinsono liga, judesių sutrikimai, drebėjimas, ta pati epilepsija. Taip pat yra skausmo neurochirurgija, kai galima įvairiomis priemonėmis smegenyse keisti skausmo suvokimą. Dar viena sritis yra vaikų neurochirurgija – būna vienas kitas vaikas, turintis problemų dėl vaikiškų neurochirurginių ligų. Tai vėlgi yra pilnas spektras sutrikimų, tik vaikams jie yra truputį kitokie.
Panašu, neurochirurgams tenka būti kelių galų meistrais.
Taip, tačiau nors ligų spektras labai platus, lyginant su kitomis specialybėmis, praktiškai visos neurochirurginės ligos priskiriamos retoms ligoms. Yra labai daug įvairių ligų ir sąlyginai mažiau pacientų, lyginant su kitomis sritimis. Tai yra gerai mums, nes turime mažiau rutinos, daugiau individualių atvejų.
Tenka pabūti medicinos Šerloku Holmsu, kol išnarpliojate gydymo strategiją?
Taip, bet tai turi ir žavesio.
Galėtumėte išskirti, kurių iš tų gausybės ligų vis tik pasitaiko daugiausiai? Ne vienas išgirdęs apie neurochirurgiją pirmiausia pagalvoja apie baimę keliančias galvos smegenų operacijas.
Smegenys yra tas organas, kuris suvokia, kad situacija jau yra bloga. Ir kai joje pačioje yra kas nors, atrodo labai baisu. Nors iš tiesų nėra taip baisu. Aišku, nemažai yra piktybinių dalykų, kuriuos gydyti labai sunku ir tai iš esmės ir suformavo tą mitą, kad tai yra neišgydoma liga. Šiais laikais progresas yra, tokie pacientai ilgiau išgyvena, kai kurias piktybines ligas net galima išgydyti. Bet yra daug žmonių, kurie turi gerybinius augliukus, kuriuos galima išgydyti, ir išgydome. Jie pasveiksta ir gyvena savo gyvenimą. Pagal susirgimų dažnį galvoje tai turbūt yra dažniausias porūšis. Bet daug dažnesnis dalykas yra stuburo problemos su skausmais, išvaržomis, stenozėmis, listezėmis ir taip toliau.
Tai daugiau jau vyresnio amžiaus pacientai?
Čia yra visas pilnas spektras. Gali gimti mažas žmogus, kuris, pasirodo, neturi vieno slankstelio. Vieno slankstelio – tai dar nieko, blogiau, jei jis neturi pusės slankstelio, tada jo visas stuburas iškart yra kreivas, nes kažkas vyksta ir nugaros smegenys negali normaliai vystytis. Tą reikia sutvarkyti ankstyvoje vaikystėje.
Su amžiumi atsiranda degeneracinės ligos, kai visiems skauda nugarą. Ir čia jau sunkiau diferencijuoti pacientus, tą labai smarkiai padeda padaryti neurologai, atrinkdami, kuriais atvejais konservatyvus gydymas – vaistai ar reabilitacija – padės, o kuriais atvejais jau nesusitvarkoma ir reikia neurochiruginių intervencijų. Ir, svarbiausia, aišku, atskirti, kada nereikia konservatyvaus gydymo, o galimas tik neurochirurginis.
Žmones gąsdina bet koks susirgimas, bet smegenų sritis atrodo ypač slėpininga. Kaip atrodo tokios operacijos, kur milimetras gali kainuoti ir gyvybę?
Šių operacijų yra labai įvairių. Vienos jų yra tos, kai atveri paciento kaukolę. Tai yra vadinama kraniotomija, kai pasidarai „langiuką“ kaukolėje ir eini į smegenis, priklausomai nuo to, kokia yra operacija. Bet šiais laikais viskas gali būti daroma ir mažai invazyviai, kai nereikia taip smarkiai atvėrinėti kaukolės, gali pasidaryti tik skylutę ir įsikišti į vidų endoskopą – piršto storio kamerą su kanaliukais, kuri gali kažką daryti. Yra dar mažesnių intervencijų, kai, pavyzdžiui, reikia pasiekti tam tikrą vietą, ką nors implantuoti, pavyzdžiui, elektrodus, tada tai galima padaryti per milimetro skylutę, kai ir odoje nelabai matosi įpjovimas.
Dar yra daugybė ne tik galvoje, bet ir kitur implantuojamų stimuliatorių, pavyzdžiui, epilepsijai gydyti, toks stimuliatorius įdedamas nervo kakle ar dar kur nors.
Taigi neurochirurgų rankos prireikia ne tik ką nors pašalinti, bet ir įdėti? Ir tai, kaip suprantu, nebūtinai reikalinga fiziologiškai, bet, pavyzdžiui, keisti skausmo suvokimą?
Kalbant apie skausmą, jei yra aiški priežastis, galima ją šalinti. Kitas dalykas, jei skausmas išlieka net pašalinus priežastį, yra kažkur nervo viduje. Šiais laikais yra keli pasirinkimai: galima šildyti – tai yra radiodažnuminė operacija, galima sąnarį ar nervą šaldyti, tai yra krioterapija, galima prileisti vaistų kažkur palei nervą. Tada yra intervencijos nugaros smegenyse – nuo destrukcinių operacijų, kurios dabar jau mažai daromos, kai yra „išjungiamas“ kažkoks centras iki stimuliacinių procedūrų. Nugaros smegenis galima stimuliuoti uždedant mažą elektrodą su stimuliatoriumi – taip duodami impulsai, kurie sumažina skausmo jutimą, jie tuomet pakyla į galvos smegenis, kur suvokiamas skausmas.
Baimė dėl operacijų sudėtingumo dalį pacientų atbaido kreiptis pagalbos?
Galvos smegenyse yra mažai vietų, kurių mums nereiktų, tad mūsų intervencijos, nori nenori, susijusios su didesne rizika. Bet tada jau prasideda profesionalumo klausimas. Turi žinoti, kaip tą padaryti ir turėti tinkamas priemones. Šiais laikais tos operacijos nėra tokios, kad štai „nueisiu kažkur į smegenis ir kažką padarysiu, kur surasiu“. Šiais laikais yra taikomas monitoravimas, tai reiškia, kad net ir miegančiam žmogui gali sekti smegenų funkcijas, kraujotaką. Galų gale prieinama net iki tokių dalykų, kai žmogus operacijos metu ir nemiega. Jis yra nuskausminamas, bet pažadinamas, taip galima įsivertinti aukštąsias funkcijas, pavyzdžiui, kalbą.
Pacientams tokiais atvejais į rankas įduodami ir muzikos instrumentai, norint tiksliai žinoti, kokį plotą galima operuoti. Santaros klinikose irgi buvo atlikta tokia operacija.
To reikia norint tiksliai nustatyti, kur individualiai tam žmogui galima operuoti. Nes milimetras neurochirurgijoje yra daug.
Po komos ar paciento migdymo sudėtingai operacijai žmonės, būna, prabyla užsienio kalba, ima groti nauju muzikos instrumentu. Kaip taip nutinka?
Viskas yra paprasta. Žmogus turi dominuojantį kalbos centrą, kuriuo jis naudojasi visą laiką. Bet jei tos kalbos išmoksta būdamas vyresnis nei 3 metų, jis kiekvienai kalbai susikuria atskirą centrą. Kas gaunasi, jei dėl ligos jis netenka pagrindinio centro? Tuomet jo funkciją perima kažkas kitas. Taip kad po operacijos žmogus išmoktų ką nors naujo, deja, bent šiuo metu kol kas nėra, o tai, kad funkcijas perima mažiau dominuojantis centras, tai yra visiškai paaiškinama. Jis turi mokėti tą kalbą, tik tiek, kad gali būti seniai pamiršta. Kaip ir su muzikos instrumentais – turi mokėti juo groti, tik galbūt tai pamiršo.
Esate atlikęs ir tyrimą dėl mėnulio fazių poveikio smegenų traumų dažnumui. Čia irgi jokios paslapties neradote?
Tai yra labai gyvas mitas, bet bent jau mūsų tyrime tai yra visiškai neįrodyta. Yra tam tikrų sričių, kur tai veikia, pavyzdžiui, opų kraujavime. Bet dėl traumų galima nebent sakyti, kad žmonės pamato Mėnulį ir taip nusiteikia, bet objektyvūs duomenys to neparodo.
Kokie simptomai rodytų, kad pacientui reikia pasirodyti pas neurochirurgą?
Viskas priklauso nuo to, apie kokius sutrikimus kalbėsime. Onkologijos simptomai gali būti labai įvairūs. Kalbant apie smegenyse augantį auglį, tai būna lėtai progresuojanti eiga. Tai reiškia, kad atsirado galvos skausmas, jis būna, bet jis nebūtinai intensyvus, nebūtinai tęsiasi ilgai, vėliau atsiranda koks nors patirpimas, nusilpimas ir, skirtingai nuo kitų ligų, tai progresuoja lėtai, eina į priekį ir nepaleidžia tos teritorijos, kurią jau užėmė.
Jei kalbėtume apie aneurizmas, tai neplyšusi aneurizma neduoda visiškai jokių simptomų, o tuo jos ir baisios. Kai plyšta, simptomas yra labai aiškus – staigiai atsiradęs labai stiprus skausmas, sakoma, kad kažkas sprogo galvoje. Ir tada vienoje pusėje yra labai sveikas, o kitoje – labai sergantis žmogus.
Ar įmanoma šioms ligoms užbėgti už akių, ar tai – likimo klausimas?
Profilaktiškai dėl aneurizmos turėtų būti patikrinti tie žmonės, kurie galimai turi genetinį polinkį turėti aneurizmą – jei yra šeimoje žmonės, kurie turėjo plyšusią ar neplyšusią aneurizmą. Kitiems gali būti susiję su kitomis ligomis, pavyzdžiui, inkstų policistoze ir kt. O kitiems, deja, bet likimas.
O kaip dėl smegenų vėžio – irgi lemia genetika?
Visur lemia genetika, ar tu linkęs, ar nelinkęs tą turėti. Bet net ir turint polinkį, jei nėra tam tikrų sąlygų, auglys neišsivysto. Nuspėti, kas bus, lengviausia esant genetiniams sindromams. Yra tokia genetinė liga fibromatozė, kur tikrai žinai, kad bus odoje, smegenyse, ant nervų pakitimų. Tie žmonės yra profilaktiškai tikrinami visą gyvenimą. Daugeliu atveju ši liga yra sporadiniai atvejai, kai gyvenimo eigoje ėmė ir atsirado, tada reiktų reaguoti į simptomus.
Kaip dažnai galima „užgyventi“ šį vėžį tinkamai nekontroliuojant rizikos veiksnių?
Visa tai galioja, nes metastazės iš kitų onkologinių ligų, pavyzdžiui, tų pačių plaučių, jei kalbėtume apie žalingus įpročius, į smegenis yra dažnas dalykas, taip pat krūtų vėžys lygiai taip pat dažnai metastazuoja į smegenis. Taigi žalingi įpročiai ir sukuria visą precedentą, kad žmogus ateitų pas neurochirurgą. Jei kalbėtume apie pirmines smegenų ligas, kas tikrai žinoma, mažos radiacijos dozės provokuoja meningiomą – tai yra gyvybinių galvos smegenų navikų atsiradimą.
O kas išduoda bėdas nugaroje – skausmas?
Prispaustą nervą pagal jo eigą rodo įnervuojamų judesių sutrikimas ir pačios odos jutimo sutrikimas. Tai daugiau rodytų nervo pakenkimą, o ne paties stuburo paslinkimą. Šitai yra mechaniniai dalykai, kurie dažniau duotų skausmą lokaliai juosmenyje. Skausmas kartu su jutimais ir nusilpimais kur nors kojoje – tai jau būtų arčiau prie chirurgijos.
Dar įdomiau yra su nugaros smegenimis, kurios jungia galvą su visu kūnu, tai kai jose kažkas darosi, tokiu atveju pakitimai dažnai būna didesni – kai abi kojos silpsta, tirpsta, yra šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimų. Jų vėlgi būna keistų, pavyzdžiui, žmogus gali nejausti skausmo, vibracijos jausmo kažkurioje vietoje. Tai jau rodytų nugaros smegenų pakenkimą.
Sėdimas darbas, auganti nejudra atgina pas jus daugiau pacientų?
Dėl sėdimo darbo, nejudrumo yra tiesioginis ryšys ir kelias ateiti iki neurochirurgo kabineto. Fizinis aktyvumas stuburui yra privalomas, tai yra kaulų ir sąnarių rinkinys. Taigi jei nejudama, nenaudojamas organas atrofuojasi. Ofisinis darbas, padėtis, kai dirbama su kompiuteriai, to paties riešo kanalo sindromas, kai visą dieną perkreiptoje rankoje paima ir prisispaudžia nervas, tai nėra stebuklas. Šitų ligų yra daugiau.
Esate daug dirbęs užsienyje, ar sąlygos neurochirurgams Lietuvoje yra geros?
Vertinant Europos mastu, tai, ką turime neurochirurgijoje, tikrai yra aukščiau nei vidurkis, neskaitant išskirtinių šalių, kurias visi žino – ta pati Amerika, Šveicarija, kur kiek geriau. Aišku, nekalbu jau apie socialinius dalykus, kurie, deja dar skiriasi smarkiai.
Paprasta susikalbėti su pacientais, kurie atsiduria neurochirurgo kabinete?
Lietuvoje formuojama nuomonė, kad mes teikiame paslaugas, bet gydymas išties nėra paslauga, gydymas yra gydymas. Ir labai netoli už sienos tai jau suprantama, kad gydytojas nėra paprastas pardavėjas ar paslaugų teikėjas. Tas skirtumas labiausiai jaučiamas Lietuvoje, tai yra plačiai visuomenėje formuojama nuomonė.
Be paties paciento noro lengva jam padėti pasveikti?
Savaime suprantama, čia jau galima pacituoti psichologų pagrindinį teiginį, kas yra liga, pacientas ir gydytojas. Jei pacientas su gydytoju susivienija prieš ligą, ligai būna blogai. Bet jei pacientas yra ligos pusėje, tada vargšas gydytojas.
Būna tokių atvejų, kai sunki operacija, atrodytų, pavyko dėl stebuklo?
Visais atvejais daroma tai, kad pavyktų. Kiekvienam žmogui kiekvienas mažas pagerėjimas yra įspūdinga ir gražu.
Apskritai medicinoje būna stebuklų?
Yra geras gydytojas (šypsosi). Kita vertus, visą tą sėkmės-nesėkmės veiksnį labai veikia aparatūra. Kompiuteriui dažniausiai visos dienos būna sėkmingos, skirtingai nuo žmogaus. Ir tai, kad pagalbiniai aparatūriniai dalykai yra integruoti, pas mus jų tikrai labai daug, tai ženkliai didina saugumą.
Pacientai sako, kad turite auksines rankas. Kaip chirurgui išsiugdyti tvirtą ranką?
To neišsiugdysi, nedrebėti rankos turi jau iki tampant chirurgu.
Tarp gausių pacientų padėkų galima rasti pastebėjimus, kad turite nepailstamos energijos padėti pacientams. Kur to semiatės?
Tiesiog dirbu ir viskas (šypteli).
Turite receptą, kaip neperdegti?
Taip, medicinoje tai labai didelė problema. Krūviai, psichologinė įtampa ir tempas yra padidėję, tai sveikatos nepriduoda nei gydytojui, nei pacientui. Tai tikrai yra problema. Bet čia svarbus kiekvieno žmogaus individualus gebėjimas prisitaikyti prie to.
Yra paprastas dalykas, kuris seniai pasaulyje padarytas – tempo ir krūvio valdymas, kas Lietuvoje dar mažai vyksta. Čia bandoma gydytojų krūvį dar labiau didinti, nes eilės turi trumpėti (šypteli). Tiesiog tų perdegimų tuoj atsiras tiek, kad tos eilės efektas bus atvirkštinis.
Gali nelikti, kam gydyti pacientų?
Laisvai.
Dirbate su studentais, jie mato šviesią ateitį?
Ar jūs matėte jauną žmogų, kuris neturėtų vilties? (šypsosi). Neurochirurgų nėra daug, bet ir šių ligų nėra daug. Tad neurochirurgams Lietuvoje tikrai yra kur dirbti. Kitas dalykas, mūsų mokymas, rezidentai yra labai puikiai bent Europoje pripažįstami. Tad jauniems žmonėms, kurie dar gali pakelti sparnus, tai tikrai yra didelis pliusas.
O sveikatos politikos formuotojai čia galėtų kažkaip padėti?
Svarbiausia, kad netrukdytų dirbti.
Įmanoma dirbti gydytoju Lietuvoje ir jaustis vertinamu?
Sunku, bet galima (šypteli).
Dėkoju už pokalbį.
