Regina atvirai išdėstė savo nuomonę apie Respublikinės Kauno ligoninės Vidaus ligų skyriaus slaugytojų darbą.
„Viską apibendrinus, pastaroji savaitė buvo toks košmarėlis. Pirmos dienos atrodė kaip komedija, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas panašėjo į tragediją“, – taip socialiniame tinkle dėstė moteris.
Jos mama Irena, jau aštuonerius metus globojanti garbaus amžiaus senolę, gruodžio pirmomis dienomis pablogėjus jos sveikatai išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Taip jos patekusios į Respublikinę Kauno ligoninę.
„Guli močiutė su nustatytu specialiuoju nuolatinės slaugos poreikiu. Pati jau nekalba, nevaikšto, nepavalgo, todėl prie jos nuolat budi mano mama. Nuvažiuoja ryte 8 val. ir būna iki 20 val., kol močiutė eina miegoti. Visą tą laiką mama nesitraukia nuo lovos, maitina močiutę, girdo, keičia sauskelnes, prižiūri, kad kateteris lašant lašinei neužsispaustų.
Taip, visą šį darbą turėtų atlikti sesutės padėjėja, bet žinot, kiek ligonių skirta vienai sesutei ir jos padėjėjai? Jei neklystu ir jei nepamelavo, tai apie 14. Kaip suspėti pamaitinti 14 tokių ligonių, jei lėkštės surenkamos nepamaitinus nė 3? Kaip suspėti visiems pakeisti sauskelnes? Fiziškai neįmanoma. Krūviai visiškai neadekvatūs ir nežmoniški. Todėl mano mama sėdėjo ir pati viską darė, kad močiutė būtų pavalgiusi, kad neatsirastų iššutimų ar pragulų. Gerai, kad ji turi tokią galimybę. O kurių ligonių artimieji turi eiti į darbus ar šiaip neturi galimybės nuolat būti šalia, tai tie ir lieka nepamaitinti, nesužiūrėti. Na, bet čia sistemos kaltė ir problema“, – dėstė Regina.
Moteris atkreipė dėmesį, kad blogiausia situacija susiklosčiusi savaitgalį.
„Mano mama, kaip ir kasdien, budi prie lovos. Močiutei paskirtos dvi lašinės per dieną: ryte ir vakare. Seselės, žinoma, kitos nei kasdien. Budinčios tikriausiai. Rytinę lašinę sulašina, viskas ok, tačiau vakarinės niekaip nesulaukiam. Mano mama negali vykti namo, kol nesulašės lašinė, todėl ji pradeda aiškintis, kada lašins. Seselė praneša, kad jau sulašinta. Kada? Ryte, sako. Negali būti, gi dvi lašinės iš eilės negali lašėti, o ir niekas tos antros lašinės nematė. Eina sesutė į procedūrinį, ten pažymėta, kad lašinė sulašėjo 16 val. Tikrai? Tuo metu mano mama sėdėjo prie lovos, jokios lašinės ar išvis sesutės vizito nebuvo. Tik pakėlus balsą lašinė visgi pastatoma. Beje, tik mano mamos prižiūrimai močiutei. Kitai ligonei, kuriai buvo paskirtas toks pat gydymas, lašinė taip ir nebepastatoma. Niekas šalia jos nebudi, tai kam švaistytis?“ – svarstė moteris.
Ji išskyrė ir kitų, jos teigimu, sunkiai suprantamų dalykų, – nesirūpinimu, ar pacientai išties pavalgė, tiekiamu atšalusiu maistu.
„Iki penktadienio dar viena palatoje gulėjusi močiutė po insulto buvo gan guvi, gyvybinga, vis ką bandydavo rodyti, tik jau pasakyti nieko negalėjo. Spėkit, ar per savaitgalį ji gavo bent šaukštelį maisto. Teisingai – negavo. Maistą dalijanti darbuotoja atnešdavo lėkštę į palatą, padėdavo, o po kiek laiko atėjusi nusišaipydavo – „tai nieko nenori, nevalgai?“ – ir išnešdavo lėkštę. Nejudančiai, nekalbančiai močiutei taip pasakydavo. Makabriška. Po savaitgalio jos būklė stipriai pablogėjo, jos nebeišleis namo, tik pasakė, kad paskambins artimiesiems, kai jau bus viskas. Artimieji – girtaujantys vyras ir sūnus. Tikriausiai todėl buvo nuspręsta, kad šios močiutės jau nebereikia prižiūrėti.
Maistas ligoninėje? Sekmadienį vakarienei – omletas. Viskas būtų puiku, omletas skanus, tik kad jis ledo šaltumo. Neperdedu ir nepagražinu. Ne šiltas, ne drungnas – šaltas. Kaip mano mama apibūdino, tai lyg būtų ryte pagamintas ir visą dieną laikytas ant palangės. Kaip tokį maitinti ligoniui?“ – piktinosi močiutė globojančios Irenos duktė.
Turėjo mokėti už nemokamą paslaugą?
Finalas, kaip sako moteris, buvo pasiektas, kai močiutę reikėjo išrašyti iš ligoninės. Tiek ji, tiek portalo tv3.lt kalbinta senolės globėja Irena tvirtino, kad pagal įstatymus tokius ligonius valstybės lėšomis ligoninė su savo GMP automobiliu privalo parvežti namo.
„Deja, Kauno Respublikinėje ligoninėje LR įstatymai negalioja. Buvome informuoti, kad ligoninė yra sudariusi sutartį su privačia įmone, kuri teikia pervežimo paslaugas, o ligoniai patys susimoka. Mama susisiekė su sveikatos ministerijos darbuotoja, kuri patikino, kad tikrai tokia paslauga teikiama nemokamai, tiesiog ligoninė turi patvirtinti tokį pervežimą. Ligoninė netvirtina, nes turi sutartį su privačia įmone. Tiesiog žodžiu atsisako tvirtinti ir tiek. Mano mama pati išsikvietė GMP, kad ši parvežtų močiutę namo, susimokėjo“, – pasakojo įrašu socialiniame tinkle pasidalinusi Regina.
Kartu moteris pastebėjo, kad apie tai garsiai kalbanti ji, o ne mama, ne ši paprasčiausiai pavargo.
„Pavargo kovoti už savo ir ligonio teises, pavargo ieškoti teisybės, pavargo eikvoti savo energiją ir nervus tokiems elementariems dalykams, kurie lyg turėtų būti savaime suprantami. Jei bandyčiau aprašyti visas absurdo komedijas, kurias teko patirti ir su kuo teko susidurti slaugant ligonį, prisiekiu, jums atsibostų skaityti. Nebent mėgstate romanus.
Ji pridūrė, jog tikisi, kad ši patirtis paskatins susimąstyti kitus, ar artimajam atsidūrus šioje ligoninėje tikrai nėra žmogaus, kuris galėtų nuolat budėti šalia ligonio ir prižiūrėti jį.
„Kalbu apie savimi nebegalinčius pasirūpinti žmones. Jei norite dar parsivežti žmogų namo – būkit ir nesitraukit. Kitu atveju lieka didžiulė tikimybė, kad nebebus ką parsivežti“, – sakė moteris.
Ligoninė situaciją aiškina kitaip
Respublikinė Kauno ligoninė, paprašyta pakomentuoti situaciją, informavo, kad Buvusios RKL pacientės, kuriai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, įstatymiškos globėjos (būtent toks oficialus statusas) dukters viešoje erdvėje papasakota istorija kelia ne vieną klausimą.
„Visų pirma norime pasidžiaugti, kad 95 m. pacientės, patekusios į RKL Terapijos klinikos Vidaus ligų skyrių, būklę pavyko stabilizuoti. Sėkmingas gydymas lėmė, jog pacientė išleista iš ligoninės namo tęsti gydymo ambulatoriškai. Tai – svarbiausias ir esminis RKL gydytojų ir slaugytojų pasiekimas.
Tačiau apgailestaujame, kad pacientės globėja apie jai keliančius nerimą klausimus informavo skyriaus vedėją tik išrašymo iš ligoninės išvakarėse. Jiems buvo pasiūlyta raštu išdėstyti pastabas/pasiūlymus/pageidavimus, susijusius su gydymu RKL, kad skyriaus vadovai galėtų juos išnagrinėti ir ištaisyti pasitaikančius trūkumus. Pacientės globėjai tuo nepasinaudojo“, – rašoma ligoninės atsiųstame atsakyme.
Taip pat pabrėžiama, kad infuzijos, injekcijos, kt. medicininės procedūros pacientams skiriamos tik pagal raštišką gydytojo paskyrimą, o „gydytojo paskyrimų“ lapas saugomas su ligos istorija, teisės aktų nustatyta tvarka.
„Jei sulaukiame nusiskundimų ar pastabų, kiekvienas atvejis būna nagrinėjamas. Ligoninėje yra vidaus medicininio audito skyrius, ir kiti atsakingi darbuotojai, kad pacientui būtų užtikrintos kokybiškos paslaugos. Minimu atveju, natrio chlorido tirpalas buvo sulašintas pagal gydytojo paskyrimus ir jos atlikimas buvo pažymėtas ir patvirtintas atlikusios slaugytojos parašu“, – komentavo ligoninės atstovė Jūratė Kuzmickaitė.
Ji sakė nesiimanti vertinti buvusios pacientės globėjos dukters viešoje erdvėje keliamų versijų, neva „jeigu ne artimieji, nuolat budintys šalia, tuomet ligonio būklė dar labiau pablogėtų“, nes tai – subjektyvi nuomonė.
„Negalime vertinti ir pasakojimo apie neva matytą vaizdą, kaip pacientė savaitgalį liko nevalgiusi. Toks dalykas gydymo įstaigoje – nei mūsų, nei, norime tikėti, bet kurioje kitoje – tiesiog neįmanomas.
Pripažįstame, kad slaugytojų ir jų padėjėjų darbo krūvis yra tikrai didelis, tačiau Vidaus ligų skyriuje slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų yra tiek, kiek rekomenduoja LR Sveikatos apsaugos ministerija. Darbo krūvis dar labiau padidėja dėl didelio skaičiaus skyriuje gydomų sunkios būklės pacientų, kurie negali apsitarnauti. Jei paciento būklė tokia, kad jis negali pats pavalgyti, jį maitina personalas.
RKL Maisto paruošimo tarnybos tiekiamas maistas atitinka gydymo įstaigos standartus ir SAM rekomendacijas. Vienintelė problema – maisto pateikimo būdas (kol kas ligoninėje nėra įdiegtos maisto temperatūros režimo palaikymo sistemos, kuri užtikrintų karšto maisto išlaikymą). Tirštos sriubos ir košės visada būna karštos, o, pvz., omletas, kiti patiekalai tiekiami mažomis porcijomis gali ir atvėsti, ypač jei pacientas negali pavalgyti pats. Tokiu atveju, pacientas ar jo artimieji galėtų kreiptis į personalą ir maistas bus pašildytas (ši galimybė yra visuose ligoninės skyriuose)“, – aiškinama portalui tv3.lt atsiųstame atsakyme.
Komentuodama situaciją dėl pacientų nemokamo pervežimo GMP transportu, J. Kuzmickaitė pabrėžė, kad čia yra vadovaujamasi SAM įsakymu.
„Jis nurodo, kad pacientas pervežamas iš stacionarinės ASPĮ į namus po stacionarinio gydymo, jei tai būtina dėl paciento sveikatos būklės (indikacijas nustato siunčiančioji ASPĮ). RKL nustatytos indikacijos pacientų pervežimui GMP transportu ligoninės lėšomis – jei pacientui reikalinga pastovi nuolatinė deguonies terapija. Minimu atveju tokios indikacijos nebuvo. Kalbant apie minimą atvejį, pacientei, kuriai nustatyti specialieji poreikiai, valstybė skiria tikslinę kompensaciją šių poreikių tenkinimui (tarp jų ir transporto apmokėjimui)“, – pabrėžė ji.
Ministerija: indikacijas pervežimui nustato pati įstaiga
Senolės globėja Irena savo ruožtu tvirtino, kad susisiekus su Sveikatos apsaugos ministerijos Pirminio sveikatos slaugos skyriaus specialiste Ilona Šakėniene ši pasakiusi, kad pagal slaugos lygį moteris turėjo būti pargabenta nemokamai.
SAM Pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos skyriaus vyr. specialistas Artūras Šimkus taip pat patvirtino, kad sprendžiant iš informacijos, kurią pateikė močiutės globėja, garbaus amžiaus pacientės pervežimas į namus iš RKL turėjo būti be papildomo mokėjimo iš paciento.
„Vadovaujantis Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašu, pacientai turi būti pervežami iš gydymo įstaigos į namus po stacionarinio gydymo, jei tai būtina dėl paciento sveikatos būklės (indikacijas nustato siunčiančioji asmens sveikatos priežiūros įstaiga).
Taigi, jeigu RKL, išrašydama pacientę iš stacionaro, nustatė, kad dėl savo sveikatos būklės ji turi būti pervežama specialiai pritaikyta transporto priemone, pvz., gulinti, vadinasi, turėjo užtikrinti ir tinkamą pervežimą bei už jį sumokėti pervežančiai GMP įstaigai. Pacientas ar jo artimieji už pervežimą GMP įstaigai turėtų mokėti tik tuo atveju, jei dėl paciento sveikatos būklės pervežimas GMP automobiliu nėra būtinas ir pacientas pervežamas savo paties ar artimųjų prašymu“, – rašoma portalui atsiųstame atsakyme.
Kartu specialistas pridūrė, kad tikslesnę informaciją dėl šio konkretaus atvejo būtų galima pateikti tik išsamiau išnagrinėjus situaciją. A. Šimkus priminė, kad pacientų skundų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas.
„Į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas žmonės turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu gydymo įstaigoje, kurioje, jų manymu, buvo pažeistos paciento teisės. Jeigu pacientui kyla klausimų dėl suteiktų gydymo paslaugų kokybės ir (ar) galimai pažeistų paciento teisių, pirmiausia su skundu reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą, kuria žmogus yra nepatenkintas“, – sakė specialistas.
Skundžiasi per dideliu darbo krūviu
Paprašyta pakomentuoti tokio pobūdžio kaltinimus ir galimai slaugytojų aplaidų darbą Lietuvos slaugos specialistų organizacijos vadovė Danutė Margelienė pabrėžė, kad slaugytojo darbas tikrai ne toks, kur būtų galima įžvelgti piktybiškumą.
„Tikrai niekas nenori kenkti, ypač dirbdamas tokį darbą, tačiau atsiliepia per didelis darbo krūvis. Esama ir tam tikro spaudimo iš artimųjų, ypač kai pacientai sunkūs. Kita vertus, reiktų kalbėti ir apie atvejus, kai pacientai neprižiūrimi, kai tenka slaugytojui ir už artimąjį pabūti – ir pamaitinti, ir gerą žodį pasakyti, ir ranką paglostyti“, – aiškino ji.
Pašnekovės pastebėjimu, krūviai visur yra kažkiek didesni, nei turėtų būti, vienur daugiau, kitur mažiau. Tačiau didžiausia problema – jaučiamas slaugytojų stygius.
„Ir taip yra ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Slaugytojų darbas – labai sunkus, alinantis, ypač jei daug metų dirbama šioje sistemoje. Tad čia yra ir daug nepasitenkinimo, susiduriama su mobingo apraiškomis, reiktų kalbėti apie psichologinis klimatas, rūpinimąsi pačiu darbuotoju, kuris tikrai nėra geras apie tai jau visi garsiai kalba. Psichologinės pagalbos reikia patiems slaugytojams.
Į juos nereikėtų žiūrėti į žmones, kurie absoliučiai viską gali ir yra neklystantys. Taigi šioje situacijoje daugiausiai galėčiau įžvelgti organizacinio, vadybinio darbo spragas. Vieni turėtų stebėti, kokie yra darbo krūviai, ar žmonės susitvarko, o kiti stengtis padėti, užtikrinti ir psichologo pagalbą, adekvačius darbo užmokesčius. Norėdami išsaugoti žmones, kurie dirbtų tokį sunkų darbą, turi prisidėti visi“, – aiškino D. Margelienė.
