Šiaulietė Odeta, kurios tikrasis asmenvardis redakcijai yra žinomas, socialines pašalpas gauna jau ilgoką laiką bei yra registruota Užimtumo tarnyboje prie darbo rinkai nepasirengusių asmenų. Šiuo metu dažniausiai pašalpas gaunantys žmonės pasitelkiami sniego kasimui, bet prieš metus Odeta mokykloje pavadavo kelis mėnesius sirgusią valytoją. Taigi viena valytoja turėjo draudimą ir kai susirgo, gavo ligos išmoką, o Odeta klases turėjo valyti būdama nedrausta, nes atidirbinėjo už gaunamą pašalpą.
Ši sistema yra ydinga, bet niekas nenori jos keisti, kadangi iš dalies ji „apsimoka“. Savivaldybėse visuomet esama nekvalifikuotų darbų, kuriuos reikia atlikti: nukasti sniegą, nupjauti žolę, pasodinti gėles, jas nuravėti, palaistyti ar panašiai. Šiems darbams galima samdyti darbuotojus ir mokėti įprastą darbo užmokestį su visais mokesčiais – gyventojų pajamų mokesčiu, socialinio draudimo įmokomis. Net jei asmuo dirba puse ar ketvirčiu etato, atitinkamai jis gauna pusę ar ketvirtadalį atlyginimo, bet socialinio draudimo įmokas reikia mokėti nuo visos minimalios algos, išskyrus jei asmuo yra pensininkas, studentas, turi negalią.
Taigi samdydamos darbuotojus minėtiems kvalifikuotiems darbams atlikti savivaldybės tiesiogiai ar per savo įmones patirtų biudžeto išlaidas. Bet kam patirti išlaidas iš savo biudžeto, jeigu galima visuomenei naudingai veiklai pasitelkti pašalpas gaunančius asmenis? O pašalpoms mokėti skiriami pinigai iš valstybės biudžeto, tad taip daug naudingiau.
Odetos istorija: gyvena iš 161 euro ir už tai kasa sniegą
Odeta šiuo metu jau yra sulaukusi 60 metų, bet jau ilgą laiką nedirba. Ji priskiriama prie ilgalaikių bedarbių, kurie įsigaliojus naujai tvarkai yra vadinami darbo rinkai besirengiančiais asmenimis. Tai reiškia, kad darbo pasiūlymai tokiems žmonėms nebeteikiami, bet turėtų būti teikiama pagalba, kad būtų naikinamos kliūtys dirbti, socializuotis.
Didžiausia Odetos problema yra sveikata: jos kraujospūdis šokinėja aukštyn-žemyn, moteriai tirpsta ranka, skauda nugarą, susirgo depresija. Moteris nedirba jau trylika metų, šiuo metu per mėnesį gauna 161 euro dydžio pašalpą, plius kompensacijas už šilumą bei vandenį.
„Aš jau trylika metų atidirbinėju. Niekur neįmanoma įsidarbinti, kadangi labai dideli krūviai. Aš esu lėtesnių apsukų ir man labai šlubuoja sveikata, spaudimas pakyla labai aukštai. Taip pat susirgau depresija. Esu pabaigusi valytojos kursus 2015 metais, bet tada darbą susiradau ir depresija susirgau bei spaudimas labai ėmė šokinėti į viršų“, – portalui tv3.lt pasakojo moteris.
Odeta norėtų dirbti puse etato, bet sako iš darbdavių nuolat išgirstanti, kad jiems tai neapsimoka, mat socialinio draudimo įmokas tenka mokėti nuo visos minimalios algos. „Sodros“ grindys įsigaliojo nuo 2018 metų, nes norėta užkirsti kelią piktnaudžiavimams, kai darbuotojai įdarbinami puse ar ketvirčio etato, o likusi dalis atlyginimo išmokama vokelyje taip nemokant mokesčių bei įmokų valstybei. Tokiu būdu nukenčia ne tik valstybės ar „Sodros“ biudžetas, bet ir pats darbuotojas, nes toks žmogus neturi pilno socialinio draudimo, lėčiau kaupiasi stažas.
Nors serga įvairiomis ligomis, Odetos darbingumas siekia 65 proc., o tai reiškia, kad ji nėra laikoma neįgaliąja ir jai negalima pritaikyti išimties dėl „Sodros“ grindų, kai darbdavys atleidžiamas nuo prievolės mokėti socialinio draudimo įmokas nuo visos minimalios algos darbuotojui dirbant tik puse etato.
Odeta pasakoja turinti sukaupusi 15 metų stažą, kurio reikia gauti minimaliai pensijai sulaukus pensinio amžiaus. Anksčiau ji yra dirbusi apskaitininke ir prekiavo daržovėmis kioskelyje.
Paklausta, kaip pragyvena iš 161 euro dydžio pašalpos, Odeta pasakė viską, kaip yra.
„Gaunu pašalpą, sumoku už butą, gaunu kompensacijas, o paskui dar gaunu maisto iš „Maisto banko“, vaikštau per kiemus, paubagauju, vienas pažįstamas kartais duoda maisto, tokia draugė duoda rūkytos žuvies. Lankau Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biurą, čia per mėnesį kartą gaunu maisto. Taip ir išgyvenu“, – sakė moteris.
„Dabar už pašalpą einu sniego kasti, rudenį lapus rinkau, vasarą šiukšles rinkau. Visokius ūkiškus darbus dirbu. Ir raviu, ir lapus grėbiu. Esu dirbusi ir mokykloje, taip pat darželyje žiemą esu gavusi darbo“, – teigia Odeta.
Tai, ką ji vardija, yra taip vadinama visuomenei naudinga veikla, kuriai už pašalpą ir kompensacijas moterį pasitelkia Šiaulių miesto savivaldybė. Bet, kaip teigia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė, ilgalaikiai bedarbiai neturėtų būti pasitelkiami darbams, kuriems šiaip jau reiktų samdyti žmones ir mokėti jiems normalų darbo užmokestį.
„Tai yra moderni vergovė. Žmonės turi gauti darbo užmokestį, jeigu atlieka darbus, kurie yra darbinė užduotis, kaip pavyzdžiui, gatvių šlavimas, ravėjimas, ėjimas į mokyklą valyti vietoje valytojos, jeigu valytoja susirgo. Visa tai turi būti apmokama normaliai. O jeigu jie paramos gavėjai ir norime juos įdarbinti, reikia ieškoti priežasčių, kodėl jie nedirba, bei padėti žmonėms įsidarbinti, teikti paslaugas“, – pažymi A. Adomavičienė.
Kodėl savivaldybės visai nenori pokyčių?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo 2017 metų liepos panaikino viešuosius darbus, į kuriuos būdavo siunčiami bedarbiai, nes tuometinė Darbo birža deklaravo, kad tokie laikini darbai menkai padeda bedarbiams integruotis į darbo rinką. Vietoje to, savivaldybės turėjo pradėti įgyvendinti užimtumo didinimo programas ir šiam tikslui kasmet gauna lėšas iš valstybės biudžeto. Tarkime, 2023 metams šiam tikslui numatyta 9,7 mln. eurų.
Tačiau išliko teisė savivaldybėms pasitelkti nedirbančius asmenis visuomenei naudingai veiklai, tik savivaldybėms nuolat buvo rekomenduojama žiūrėti ne į savo poreikius – kad reikia nukasti sniegą, nuvalyti kelią – o į tai, kas padėtų patiems bedarbiams. Tokiai veiklai negalima pasitelkti pensininkų, nėščiųjų, tėvų, kurie augina vaiką iki 3 metų arba vaiką iki 8-erių, jei vaikas nelanko ugdymo įstaigos dėl sveikatos, dėl vietų stokos darželyje arba darželis per toli, o savivaldybė neteikia pavėžėjimo paslaugos.
Prie darbų už pašalpas nepristatomi ir artimuosius slaugantys bedarbiai, neįgalieji, taip pat sergantieji tuo laikotarpiu, kuriuo gydosi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, bei turintieji gydytojų pažymą, jog negali atlikti tokių darbų.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai akcentuoja, kad bet koks darbas yra darbas ir už jį turi būti mokamas atlyginimas, o ne teikiama pašalpa ir už ją reikalaujama atidirbti. Priešingu atveju nukenčia pažeidžiami asmenys: nors atlieka tam tikrus darbus, jiems nesikaupia socialinio draudimo stažas, o gyvenime yra buvęs ne vienas atvejis, kai žmogui iki minimalaus arba būtinojo stažo trūksta mėnesio ar dviejų. Kitas aspektas, kad atlyginimą gaunantis žmogus jaučiasi oriau, įgyja pasitikėjimo savimi.
Kaip sako Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, žvelgiant iš socialinės politikos pusės, už kiekvieną darbą, net jeigu jis trumpalaikis, turi būti mokamas darbo užmokestis. Jo manymu, asmenų pasitelkimas darbui už pašalpas labiau atspindi pačių savivaldybių interesą, o centrinei valdžiai gali būti sunku priešintis savivaldos valiai.
„Net jeigu darbuotojo reikia trims dienoms per mėnesį, tai ką čia reiškia sudaryti darbo sutartį? Bet tada reikia mokėti įmokas „Sodrai“ nuo minimalios algos ir tuomet savivaldybėms daug naudingiau, kad žmonės atidirba už pašalpas. Kai tik pajudinami tie klausimai, savivaldybės labai jautriai reaguoja, matyt, kai kurios turi interesą“, – svarstė profesorius.
„Universitete irgi būna, kad įdarbina žmogų skaityti vieną paskaitą per savaitę, nes reikia būtent tokio specialisto. Tai ir moka už atidirbtą laiką, jokių problemų dėl to nėra“, – pavyzdį pateikė R. Lazutka.
Pagrindinis aspektas čia tas, kad iš valstybės biudžeto piniginei socialinei paramai teikti kasmet skiriami milijonai eurų. Pavyzdžiui, 2021 metams buvo skirta 223 mln. eurų, šiam tikslui panaudota 128,06 mln. eurų. Pašalpos žmonėms skiriamos, jeigu žmonės neturi pajamų arba jų gaunamos pajamos yra mažesnės nei nustatyta minimali riba, o kompensacijos – jeigu jų išlaidos už šilumą ir vandenį yra pernelyg didelės palyginus su pajamomis.
Dalį pašalpas gaunančių asmenų pasitelkus visuomenei naudingai veiklai, papildomų lėšų savivaldybės neišleidžia, bet aplinka lieka sutvarkyta. Jeigu savivaldybės arba jų įmonės įdarbintų asmenis tiems patiems darbams ir mokėtų atlyginimą, darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų išlaidas turėtų padengti iš savo biudžetų.
Ministerija norėjo keisti tvarką, bet dabar daro studiją
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2021 m. birželį buvo parengusi ministro įsakymo projektą, kuriuo ketinta keisti tvarką, kai savivaldybės pasitelkia darbo neturinčius žmones visuomenei naudingai veiklai. Remiantis naujuoju sumanymu, norėta atsisakyti veiklų, turinčių darbo santykiams būdingų požymių, išplėsti sąrašą asmenų, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai, įtvirtinti, kad visuomenei naudinga veikla neorganizuojama, jei šalyje ar savivaldybėje įvestas karantinas.
Tačiau Lietuvos savivaldybių asociacija iškart nurodė pasiūlymui nepritarianti ir leido suprasti, kad ilgalaikiai bedarbiai didžiąja dalimi yra girtuokliai, stokoja socialinių įgūdžių, nedalyvauja socialinių įgūdžių stiprinimo programose, todėl visuomenei naudinga veikla yra geriausia, kas tokioje situacijoje įmanoma.
„Savivaldybių praktika rodo, kad dažniausiai ilgalaikiai piniginės socialinės paramos gavėjai yra asmenys, stokojantys socialinių įgūdžių bei turintys priklausomybių. Minėti piniginės socialinės paramos gavėjai atsisako dalyvauti ir nedalyvauja savivaldybių organizuojamose socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo ir (ar) priklausomybių prevencijos programose, o pasirenka atlikti visuomenei naudingą veiklą (...). Pavyzdžiui, Jonavos rajono savivaldybėje šiai veiklai pasitelkiama apie 80 proc. piniginės paramos gavėjų nuo bendro pasitelkiamų paramos gavėjų skaičiaus“, – rašte rašė Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė.
Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliekama Minimalių pajamų adekvatumo studiją, kurioje yra nagrinėjamas ir klausimas dėl visuomenei naudingos veiklos tobulinimo.
„Taigi klausimas dėl visuomenei naudingos veiklos organizavimo tobulinimo bus sprendžiamas tik kompleksiškai įvertinus gautus Minimalių pajamų adekvatumo studijos rezultatus ir pateiktas rekomendacijas“, – teigia ministerija.
Buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras, Seimo narys Linas Kukuraitis sako, kad ilgalaikiams bedarbiams labiausiai padėtų ypač glaudus Užimtumo tarnybos padalinių ir savivaldybių bendradarbiavimas. Viešumoje kaip teigiamas bendradarbiavimo su Užimtumo tarnyba pavyzdys dažnai skamba Joniškio rajonas, kur dirbama vos ne su kiekvienu ilgalaikiu bedarbiu.
„Savo laiku Užimtumo tarnybos ir savivaldybių sąsajos buvo nepakankamos, kad tas idealusis variantas galėtų būti tinkamai įgyvendinamas. Kai kuriose savivaldybėse ta sąveika egzistavo, kai kuriose – ne. Taigi tame kontekste iš pradžių mes panaikinome viešuosius darbus ir nuolat teikėme rekomendacijas savivaldybėms, kad jos vengtų naudoti pašalpas gaunančius žmones kaip darbo jėgą, o verčiau juos įdarbintų. Bet dabartiniame kontekste buvo sukurtas atskiras darbo rinkai nepasiruošusių asmenų sąrašas, nukreiptos programinės lėšos, kad su šiais žmonėmis būtų atskirai dirbama ir jiems padedama. Vadinasi, buvo sukurtas pagrindas sąveikauti Užimtumo tarnybai bei savivaldybėms, todėl dabar jau galima svarstyti apie realią alternatyvą, vietoje šios visuomenei naudingos veiklos“, – portalui tv3.lt sakė L. Kukuraitis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsakydama į portalo tv3.lt klausimus, tradiciškai pažymėjo, kad savivaldybės gali, bet neprivalo pasitelkti piniginę socialinę paramą gaunančius žmones visuomenei naudingai veiklai, o jeigu savivaldybėje esama nuolatinio pobūdžio darbų, turėtų būti forminami darbo teisiniai santykiai ir mokamas darbo užmokestis. Ministerija taip pat pažymėjo, kad pagrindinis visuomenei naudingos veiklos tikslas yra paramos gavėjų skatinimas prisidėti prie bendruomeninės gerovės kūrimo. Pasak ministerijos, 2021 metais iš visuomeninei veiklai pasitelktų paramos gavėjų įsidarbino 9,4 proc. žmonių.
