39-erių ilgametė medikė ir Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkės pavaduotoja J. Sejonienė šiemet į Seimą išrinkta kartu su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščioniais demokratais.
Partijos narė mato daugybę sveikatos apsaugos sistemos spragų ir galimų jų sprendimo būdų, tačiau pagrindiniu ir svarbiausiu darbu įvardija Covid-19 sukeltos pandemijos suvaldymą.
Smalsu, kaip jūs, ilgametė medikė, profsąjungos atstovė, nusprendėte pasukti į politiką? Galbūt neištvėrėte to, kokia medikų situacija pastaraisiais metais buvo?
Matote, į LMS nuėjau dėl to, kad tos problemos tikrai kelia nerimą. Ne tik medikų, bet ir pacientų problemos. LMS, kaip galėjo, taip stengėsi jas spręsti.
Bet, suprantate, nevyriausybinės organizacijos veikla yra pakankamai ribota, norisi realių sprendimų. Tai aš manau, kad įstatymų leidžiamoji veikla, Seimo nario pozicija leistų klaidas lengviau taisyti ir tas idėjas, kurias kėlė LMS, lengviau įgyvendinti.
Ar iš TS-LKD lyderių teko girdėti bent užuominų, kad galėtumėte tapti sveikatos apsaugos ministre? Galbūt bent Sveikatos reikalų komiteto pirmininke?
Kol kas dar tikrai labai ankstyvas laikas, dar pareigų nesiskirstome. Tikrai vyksta koalicijos formavimo darbai, derinamos pagrindinės vertybinės pozicijos, pagrindiniai darbai, kuriuos galėtų spręsti, ir kaip spręsti būsima koalicija. Tikrai kol kas dar nebuvo kalbų apie galimas mano ar kitų pozicijas.
O ar pati imtumėtės tokios užduoties, jeigu partija pasiūlytų ir koalicijos partneriai pritartų?
Labai atsakingas darbas, puikiai tai suvokiu. Ypač šioje visai šaliai ir pasauliui nelengvoje situacijoje dėl jos valdymo trūkumų. Tikrai svarstyčiau tokį darbą, jeigu man būtų pasiūlyta.
Tai jokiu būdu nėra mano vienos sprendimas, tai pakeistų ir visos mano šeimos gyvenimą. Bet svarstyti aš privalau, nes, manau, įpareigoja ir LMS. Kaip sako kitas garbus politikas, už savo žodžius reikia atsakyti. Tai aš manau, kad turi ne tik kritikuoti, bet ir būti pasiruošęs, reikalui esant, spręsti problemas ir imtis atsakomybės.
Užsiminėte apie kovos su pandemija trūkumus. Jūs, kaip medikų atstovė, puikiai žinote, su kuo medikams per šią pandemiją teko susidurti. Įvertinkite, kokių klaidų Sveikatos apsaugos ministerijai ir ligoninėms nepavyko išvengti, paruošiant medikus dirbti su Covid-19 pacientais.
Trūkumai pirmiausiai buvo išryškėję, aišku, pirmosios bangos metu, kai įstaigos nebuvo pasiruošusios nei finansiškai, nei asmens apsaugos priemonių pakankamai turėjo. Trūko žinių apie darbo organizavimą, darbuotojams trūko žinių dėl infekcijų kontrolės – kaip patiems saugotis, kaip pacientus apsaugoti.
Tai tikrai pirmoji banga sveikatos priežiūros įstaigoms buvo sunkiausia, matyt, dėl to. Aišku, ir dėl sąlygų darbuotojams užtikrinimo, ir saugumo, ir motyvavimo prasme, dėl darbo užmokesčio.
Dalis problemų liko ir dabar. Šiuo metu sveikatos priežiūra labiausiai susiduria su apkrovimu, nes skaičiai šiuo metu diagnozuojamų Covid-19 atvejų yra kur kas didesni, nei buvo pavasarį. Aišku, gydymo įstaigos ypač sparčiai užsipildo pacientais, kuriems reikia stacionaro pagalbos. Ypač greitai pildosi intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriai.
Turime tą problemą, kad yra infrastruktūrinių trūkumų, įstaigų tarsi turime daug, lovų turime daug, bet neaišku, kokia tų lovų kokybė, nes Covid-19 pacientų gydymui reikia ypatingų sąlygų.
Jau dabar susiduriame su darbuotojų trūkumo problema, dar yra ir darbuotojų nuovargio problema. Nes dalis darbuotojų, ypač didžiosiose įstaigose, nuo pat kovo mėnesio su pacientais sunkiomis sąlygomis dirbo nepertraukiamai.
O iš valdymo pusės? Matome augančią susirgimų Covid-19 kreivę. Jūs pati, sveikatos apsaugos ministro vietoje, kokių sprendimų imtumėtės? O gal sprendimai išvis neturėtų būti ministro rankose?
Šiuo metu Ekstremalių situacijų centro vadovas yra kaip tik sveikatos apsaugos ministras, tai, matyt, nuo jo tie sprendimai labiausiai ir priklauso. Nors, aišku, pastebime, kad trūksta komunikacijos tarp atskirų institucijų, kurios turėtų dalyvauti ekstremalios situacijos valdyme. Yra trūkumas nuoseklumo.
Kaip matėme pavasarį, pirmosios bangos metu, ypač griežtų veiksmų buvo imtasi laiku. Tačiau, ar jie visi buvo adekvatūs ir truko ne per ilgai – kitas klausimas. Taip pat rekomendacijų nenuoseklumas. Gyventojus labai blaško, kai tos rekomendacijos itin dažnai keičiasi, yra nenuoseklios ir net, sakyčiau, prieštaringos.
Manau, kad priemonės pirmiausiai turi būti taikomos kaip galima anksčiau, kaip galima švelnesnės ir mažiausiai trikdančios visuomenę. Šiuo metu, manau, su priemonėmis buvo uždelsta, jų buvo imtasi per vėlai, kai jau turime beveik tūkstantį atvejų per dieną.
Antra, priemonių efektyvumą pamatysime tik po kurio laiko. Tai tas delsimas dar ženklesnis bus.
Pastebime, kad yra ribojami tie dalykai, kurie gal ir neturi tokios didelės įtakos infekcijos plitimui, pavyzdžiui, privalomas kaukių dėvėjimas atvirame ore. Tuo metu masinių, sporto renginių ribojimo imtasi tik visai neseniai.
Norėtųsi, kad į infekcijų kontrolę ir suvaldymą būtų žiūrima labiau iš profesionalios, iš mokslinės, o ne politinės pusės. Nes politinė situacija lėmė daugelį tų veiksmų ar ne veiksmų.
Tokiai situacijai suvaldyti turėtų būti nuosekliai dirbanti mokslininkų, įvairių sričių specialistų komanda. Su ja konsultuotis būtina nuolat.
Daug kritikos pandemijos metu sulaukia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) veikla. Aišku, jiems trūksta ir pajėgumų, ir resursų, darbuotojai demotyvuoti. Kaip manote, kokius pokyčius reikėtų įgyvendinti šiame centre?
Pirmiausiai, ilgalaikė strategija būtų aiškus visuomenės sveikatos, taip pat ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro finansavimas, kuris užtikrintų poreikius. Aišku, staiga tų specialistų surasti greičiausiai jau nebepavyks. Čia gerai vertinu įsijungusius į pagalbą savanorius.
Kas nebuvo padaryta ir kas, matyt, būtų labai palengvinę darbą NVSC, tai diegimas mobiliųjų programėlių ir elektroninių sistemų, kurios leistų efektyviau valdyti didelius pacientų srautus ir jų duomenis, ir efektyviau komunikuoti pačiam NVSC.
Viena problema, kylanti pandemijos metu, tai – kitomis ligomis sergančių pacientų priežiūros užtikrinimas. Žinome, kad dabar ligoninės iš principo yra perpildytos, poliklinikos taip pat turi apriboti savo darbą. Kaip, jūsų akimis, būtų galima užtikrinti kitų pacientų priežiūrą?
Ligoninės nėra guminės ir paslaugų negali išplėsti, ir žmonių neturi tam, kad išplėstum. Kuo daugiau turėsime sergančių Covid-19, tuo labiau prastės stacionarinės pagalbos suteikimas kitomis ligomis sergantiems pacientams. Tai dėl to būtina suvaldyti epidemiją.
To nesuvaldys vienas žmogus ar kokia komisija, ar viena institucija. Neabejotinai reikia visų piliečių susitelkimo ir noro ją suvaldyti. Tokio, koks buvo pavasarį. Suprantu visuomenės nuovargį, pasipiktinimą, suprantu, kaip nemalonu yra apribojimai, ypač, jeigu jie turi ir neigiamą ekonominį efektą gyventojams.
Bet tą vis tiek turės padaryti visi gyventojai susitelkę. Kuo greičiau mes tai padarysime, tuo mažiau bus stacionaruose Covid-19 pacientų ir tuo efektyvesnė ir geresnė pagalba bus kitomis ligomis sergantiems pacientams.
Bet kol mes tą suvaldysim, manau, šiuo metu esminė sveikatos priežiūros grandis, tai pirminė sveikatos priežiūra – šeimos medicina. Manau, kad šitą grandį reikia išsaugoti ypač efektyvią tam, kad išliktų valdymas ir gydymas kitomis ligomis sergančių pacientų.
Atsitraukiant šiek tiek nuo pandemijos, kokių esminių pokyčių, jūsų nuomone, reikia sveikatos apsaugos politikoje ir sistemoje?
Labai daug yra problemų. Žiūrint ir iš pacientų, ir iš sveikatos priežiūros darbuotojų pusės. Neturėtų sveikatos priežiūra būti orientuota tik į pacientą ar tik į darbuotoją.
Turime suprasti, kad tik užtikrindami geras sąlygas darbuotojams, motyvuosime juos dirbti efektyviai, kokybiškai ir teikti kokybiškas paslaugas. Manau, kad nuo to išloštų ir medikai, ir pacientai.
Kokios didžiausios problemos? Aš labiau akcentuočiau ne paslaugų prieinamumą, nors jis irgi yra labai svarbus. Labiau akcentuočiau paslaugų kokybę, kad ją reikia kelti.
Antra, aišku, užtikrinti pakankamą darbuotojų kiekį. Nes tikrai Lietuva susiduria su labai prasta situacija dėl slaugytojų trūkumo.
Bet tai turbūt remiasi į atlyginimus – jie nėra konkurencingi.
Neabejotinai. Atlyginimas yra pagrindinis ir geriausias motyvas pritraukti ir išlaikyti darbuotoją sistemoje. Gerinant medikų darbo sąlygas, turėtų išlikti tas atlyginimų didinimo santykis, kurį ir LMS eskaluoja, – 3 VDU (vidutinis darbo užmokestis – aut. past) gydytojams, 1,5 VDU slaugytojams turėtų eiti su realiu laiku ir siekti paskiausių metų uždarbius.
Darbuotojai yra ne tik gydytojai ir slaugytojai, tai yra ir komandos, ir įvairių sričių darbuotojai, dirbantys sveikatos priežiūroje. Jiems tie atlyginimai irgi turėtų irgi turėtų didėti.
Dėl paslaugų kokybės – turime užtikrinti tokias paslaugas pacientams, kurios labiausiai atitiktų lūkesčius ir poreikius. Tai turime labai gerai įvertinti savo teikiamų ir šiuo metu esančių paslaugų struktūrą, ar ji atitinka poreikius, ir efektyvinti toje srityje.
Taip pat pačios sveikatos priežiūros finansavimas. Jeigu mes norime turėti tokią gerą sveikatos priežiūros sistemą, kaip turi kitos šalys, turime atitinkamai į ją ir investuoti.
Procesų efektyvinimas. Tikrai ne viskas yra sklandu sveikatos priežiūros sistemoje. Tikrai ne visos lėšos yra naudojamos efektyviai. Tai šituos procesus reikia peržiūrėti.
Ir neabejotinai didelį dėmesį skirti ligų prevencijai, nes efektyviausia sistema būtų tada, jei gyventojai mažiau sirgtų. Tai ypač didelis iššūkis, nes Lietuva turi neigiamą tendenciją – seną ir greitai senstančią populiaciją.
Išvardinote esmines problemas. Bet būtų naivu tikėtis, kad per vieną kadenciją jas galima išspręsti. Ką pati įvardintumėte prioritetu, nuo kurio norėtumėte pradėti savo darbą Seime?
Šiuo metu nėra kito prioriteto, kaip tikrai situacijos dėl pandemijos suvaldymas. Nemanau, kad galima apie kažkokius kitus didesnius ar mažesnius darbus kalbėti, nes turime daryti viską, antraip vėl sustos gyvenimas.
Tai pirmasis darbas, kurio, neabejoju, imsis naujoji Vyriausybė, naujasis Seimas, – siekti efektyvaus pandemijos, ekonominės situacijos ir neigiamų socialinių procesų suvaldymo.
