Sekmadienį konservatoriai susirinko į partijos suvažiavimą, kuriame patvirtino partijos pirmininką naujai kadencijai, išrinko naują tarybą, prezidiumą, priežiūros ir politikos komitetus. Partijos pirmininko rinkimai šįkart nevyko dėl pandeminės situacijos. Kitiems kandidatams atsisakius dalyvavimo, partijos struktūros nutarė, jog geriausia būtų patvirtinti G. Landsbergį naujai kadencijai. Tačiau tai paskutinė jo kadencija, nes pagal partijos įstatus tas pats asmuo negali būti renkamas daugiau kaip du kartus iš eilės.
Pasveikinti konservatorių į suvažiavimą atvyko koalicijos partneriai: Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė Nielsen ir Laisvės partijos vadovė Aušrinė Armonaitė.
3 iššūkiai
Kalbėdamas suvažiavime G. Landsbergis pirmiausia užsiminė apie Vyriausybei kilusius iššūkius: tai yra pandemiją, kurios neišeina pažaboti netgi turint skiepus, bei Baltarusijos diktatoriaus suorganizuotą migrantų srautą į Lietuvą. Pastaruoju metu srautai apslopo dėl vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės priimto sprendimo leisti apgręžti migrantus atgal į Baltarusiją.
Partijos pirmininkas sako, kad pastaruoju metu kyla ir trečias iššūkis, tai yra „dar vieno autoritarinio režimo spaudimas atsitraukti nuo principinės laikysenos, grasinant ekonominėmis sankcijomis“. Tikėtina, kad šiuo atveju mintyse turima Kinija.
Pasak Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko, šie iššūkiai privertė prisiminti, kaip reikia kovoti, ir esą tai jau matyti iš rezultatų. Jis sakė nesuprantantis, kodėl kai kurie asmenys, vietoje laiminčios ir atsilaikančios Lietuvos visur regi vien tik pasmerktą Lietuvą be jokių prošvaisčių.
„Man sunku įvertinti, kiek tokia paniką ir tamsą skleidžianti laikysena yra autentiška. Lengviau suprasti tada, kai taip kalbantys politikai yra Seime, kas šiais laikais, keista, bet pasitaiko vis rečiau. Ypač jei ieškotume partijų pirmininkų – dažniau šiandien juos rasime privačiame versle ar Europos Parlamente, bet ne komitetų posėdžiuose, teikiančius pasiūlymus ar sprendimus“, – valstiečiams žaliesiems, socialdemokratams ir Darbo partijai netiesiogiai „įgėlė“ G. Landsbergis.
Kaip žinoma, valstiečių žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis šiuo metu neužima jokių viešųjų pareigų, socialdemokratams vadovauja Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė, o Darbo partijai – stebuklingą vandenį reklamuojantis Viktoras Uspaskichas.
G. Landsbergis pripažįsta, kad geros naujienos sklinda prasčiau nei blogos, nes taip tiesiog veikia žmogaus prigimtis: prastos naujienos visuomet skatina veikti arba saugotis, dažniausiai iš baimės.
„Kartais atrodo, kad tas pirmykštis žmogus mumyse laimi – kuo toliau, tuo trumpalaikės baimės pardavimas labiau įsigali politikoje. Suprantama, atrodo, kad tai labiausiai pasiekiama valiuta, kuria nusiperkamas rinkėjų balsas. O jei šalia baimės dar pridedi keletą neapykantos monetų – balsas garantuotas. Tik kokia jo tikroji kaina? Baimė – politikos greitasis maistas: greitos, tačiau kenkiančios kalorijos. Baimėje nesusikurs pasitikėjimas, nebus orumo ir pagarbos vienas kitam. Kaip greitasis maistas sveikatą, taip baimės ir neapykantos politika ilgam sugadina viešąjį gyvenimą“, – mano G. Landsbergis.
Tarp baimės kontekstų jis minėjo nuolatinius šauksmus dėl pavojaus šeimai, grėsmes lietuvių kalbai, sunaikintą Konstituciją, koncentracijos stovykloms prilyginamus skiepus ir galimybių pasą, kai tikrasis pavojus – perpildytos ligoninės ir mirštantys neskiepyti žmonės.
„Jei kas klaustų mano nuomonės, tai didesnis pavojus tyko iš nepagarbos savo artimam ar šeimoje, ar už jos, o kalbai labiausiai gresia pačių grasintojų prastas gramatikos mokėjimas – ir melas bei neapykanta, kuriems tarnauti gimtoji kalba prievartaujama. Kitas dar pridėtų – ir mokykloje netinginiauk. Taip apsaugosi ir šeimą, ir kalbą. Ir nepasiduosi antimoksliniams prietarams, prieš kuriuos plokščios žemės mitas slepiasi kamputyje“, – teigia G. Landsbergis.
Paaiškino, kas vyksta su Rusija, Baltarusija ir Kinija
Kitą savo kalbos dalį G. Landsbergis skyrė Lietuvos užsienio politikai, kurią pastaruoju metu daug kas kritikuoja. Pavyzdžiui, Lietuva pranešė ketinanti Vilniuje įkurti Taivano vardo ekonominę atstovybę ir tai įsiutino Kiniją, mat Pekinas Taivaną laiko Kinijos dalimi. Dauguma pasaulio šalių diplomatinius santykius yra užmezgusios su Kinija, o ekonomines atstovybes pavadinusios ne Taivano, o Taipėjaus vardu, mat kinams taip emociškai saugiau.
Baltarusijos atveju Lietuva buvo viena iš lyderių, siekusių sankcijų Baltarusijos režimui, kuris triuškina opoziciją ir netgi prievarta nutupdė iš Atėnų į Vilnių skridusį civilinį orlaivį Minske, nes siekė suimti Ramana Pratasevičių ir jo draugę Sofiją Sapegą.
„Girdime ir kitų gąsdinimų – kad neva kažkas siekia susipykti su Baltarusija ar Kinija. Bet juk tai nėra tiesa. Noriu atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų. Pirmiausia. Lietuva turi artimiau bendrauti su demokratiniais, taip pat mąstančiais kraštais. Ir taip, tai – vertybinis sprendimas. Demokratijų silpnumas pirmiausia atsiranda ne dėl stiprėjančių autokratijų, bet dėl silpnos demokratijų paramos vienų kitoms“, – sako G. Landsbergis.
Pasak politiko, Australija susiduria su didžiuliu Kinijos spaudimu, nes pasiūlė Vakarų pasauliui pradėti nepriklausomą COVID-19 viruso atsiradimo tyrimą. Paramos iš Vakarų nesulaukė ir aš esu įsitikinęs, kad tai buvo klaida.
„Mes atidarome ambasadas Australijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre. Kalbėsime ir paremsime tuos, kuriems demokratinės paramos reikia labiausiai. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad vertybinė politika yra ir pragmatinė“, – sakė G. Landsbergis, pabrėždamas jungtuką „ir“.
„Sunkumai, su kuriais susidūrė Lietuvos įmonės, dirbusios Rusijoje, Baltarusijoje ar dabar gali susidurti Kinijoje, tik primena, kad tai nėra demokratinės valstybės, kad jos taisykles ir įstatymus rašo ir pritaiko taip, kaip reikia joms. Todėl ir politiniai, ir ekonominiai ryšiai su jomis nėra tvarūs. Todėl mūsų ir vertybinis, ir pragmatiškas interesas turi būti telkti demokratines valstybes, burtis į bendromis taisyklėmis grindžiamus junginius“, – mano konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras.
Politikas taip pat pabrėžia, kad pasaulis stipriai keičiasi, po Antrojo pasaulinio karo sukurta sistema nėra tokia stabili. Vienas iššūkių – atsiranda abejojančių transatlantinio aljanso svarba, nors mums tokios tvarkos subyrėjimas būtų katastrofiškas.
„Todėl privalome bet kokia kaina puoselėti ir stiprinti transatlantinę sąjungą“, – sako G. Landsbergis.
Be to, transatlantinį pasaulį reikia plėsti, jis turi apimti ne tik Europą, Rytų Partnerystės valstybes, bet ir kitas bendramintes šalis.
„Dar daugiau – pasaulio saugumo architektūra kuriama jau ne tik Šiaurės Atlanto vandenyne, bet ir Ramiajame. Jeigu norime būti saugūs prie Baltijos ir Šiaurės Atlanto – mums turi rūpėti ir mūsų partnerių saugumas kitoje pasaulio pusėje“, – sako G. Landsbergis.
Jis pažymi, kad beveik visą nepriklausomybės laikotarpį gyvenome mintimi, jog demokratijos pergalė yra neišvengiama, kad tik laiko klausimas, kada diktatūros bus nuverstos. Tiesą sakant, tokią mintį iškart po Šaltojo karo pabaigos buvo iškėlęs mokslininkas Francis Fukuyama, bet tokia politinė mintis buvo būdinga tik pirmiesiems metams po Šaltojo karo, vėliau niekas plačiai šiomis idėjomis nesivadovavo.
„Dabar turime pripažinti, kad yra blokas autoritarinių valstybių, kurios pasiruošę demokratiniam pasauliui mesti rimtą iššūkį – geopolitinį, ideologinį, technologinį, ekonominį, netgi karinį. Ir kad nuo to, ar pasaulio demokratijos pajėgs tą iššūkį atremti, priklauso tokių valstybių, kaip Lietuva, likimas“, – mano konservatorių lyderis.
„Šioje situacijoje negalime likti neutralūs – turime aiškiai įvardyti, su kuo mes ir už ką mes. Nes mums tai yra – visiškai pažodžiui – gyvybinis klausimas“, – priduria G. Landsbergis.
Savo kreipimąsi į partijos kolegas G. Landsbergis baigė prisiminęs partizano Juozo Lukšos Daumanto ir kitų dviejų partizanų nuotrauką, kurioje jie apsirengę odinėmis striukėmis, ginkluoti automatais ir graantomis.
„Man ši nuotrauka, šis vaizdas, yra įkvėpimas. Tai kovojanti Lietuva, pasitikinti, ori. Ne baime prekiaujanti. O viltį siūlanti. Tai ne okupanto batą bučiuojanti ar prieš diktatorių nusilenkianti. Tai užtikrinta, ryžtinga Lietuva. Ir tokia Lietuva šiandien yra: daug pasiekusi, pripažinta ir gerbiama – tiek Europoje, tiek JAV. Gebanti gintis tiek nuo Baltarusijos hibridinių atakų, tiek nuo Rusijos kibernetinių. Suprantanti solidarumo reikšmę – galinti padėti tiems, kam pagalbos reikia labiausiai – nuo autoritarinių režimų priespaudos kenčiantiems ar teisėto prieglobsčio ieškantiems. Už tokią Lietuvą Juozas kovojo. Tokią vilties Lietuvą esame įsipareigoję tvirtai ginti“, – kalbą baigė konservatorių lyderis.
