Justina žinia pasidalijo socialiniuose tinkluose.
„Dedikuoju tiems, kam iki 60 m. ir galvojantiems „esu jaunas (-a), sveikas (-a), tad jeigu ir pasigausiu koronavirusą, tai tebus maksimum poros savaičių slogytė“. Pragulėjusi ligoninėje beveik 2 savaites, dar tiek pat gydžiausi namie, ir dabar paūmėjus visiems simptomams iš naujo, ir vėl greitąja išvežta į, ko gero, labiau pirmais nei antrais virstančius „namus“, negana to, atėjus teigiamam pakartotinio testo atsakymui, į pirmame sakinyje cituotą dažnai girdimą jaunimo mąstyseną atsakau: NEBŪTINAI.Taigi dar sykį: saugokit save, po velniais. P.S. Šį dejavu kur kas sunkiau pakelti nei kovo 14-ąją, kuomet viskas vyko pirmąsyk“, – feisbuke rašė Justina
Vilniaus Santariškių ligoninėje gulėjusi moteris anksčiau dalijosi įrašu, kuriame rašė, kad nepaisant to, kad jai – neramu, dar labiau neramu yra dėl tų, kurie yra už jos palatos ribų.
Žinoma moteris socialiniuose tinkluose atvėrė širdį bei pripažino, ką reikia iškęsti.
„LAIŠKAS iš Santaros klinikų COVID-19 poskyrio, 282 PALATOS.
Dar niekuomet nesu gavusi tiek laiškų ir žinučių. Tiesą sakant, per gimtadienius tiek negaunu. Krūvos klausimų apie įspūdžius, būklės indikacijas, ligoninės personalą ir pan. Prašymai pakomentuoti, patarti, rekomenduoti. Ir milžiniškos saujos palaikymo, maldų, empatijos, pozityvios energijos bei švelniausių linkėjimų. Iš draugų, kolegų, žiniasklaidos, pažįstamųjų ir net nepažįstamųjų.
Ligos – tikrai nėra man pati maloniausia tema, bet stengiuosi visiems atsakyti, nes šiuo metu, kol esu čia viena uždaryta neapibrėžtam laikotarpiui galynėtis su kažkuo, apie ką dar gana mažai žinoma, man visi jūs ir jūsų žodžiai ekrane ar ragelyje – yra geriausias dalykas, ką turiu. Ir toliau stengsiuos atsakyti, supraskit, jei kartais ir ne tučtuojau, nes ne visad tų jėgų ar laisvų rankų tam yra, labai neiliustruojant...
O vienu ypu į daugelio klausimus ar smalsumą atsakys šitas bendras post‘as, kuriam kai kurie motyvavo, o labiausiai paskatino Egle Perbrukshnele man išsakyta mintis, kad koronavirusas atrodo tolimas reikalas ir kažkodėl tik artimoj ar pažįstamų aplinkoj atsiradęs atvejis verčia išties suklusti.
Pamaniau, kad jei bent kažkokia vertė iš šito sirgimo tuomet gali būti, jei bent vienas žmogus susilaikys nuo bereikalingo nuėjimo iki parduotuvės arba šiaip, tądien mažiau burbuliuos, tebūnie pasidalinsiu...
Taigi, jūs man apie pasaulį anoj pusėj, aš jums – apie pasaulį iš palatos. Jūsiškis, patikėkit, vis dar malonesnis, nors, jei atvirai, būtent jūsiškis man kelia kur kas daugiau nerimo nei manasis.
Koronavirusas apipintas daug kuo, ko nereikia – nuo kone konspiracijų iki nepagrįstos panikos, paranojos, arba priešingo kraštutinumo – visiško atsainumo bei skepticizmo, bet ne tuo, ko reikia labiausiai – nuovokos, kantrybės bei susitelkimo.
Į komandiruotes Barselonoje ir Paryžiuje išskridau, kai šios teritorijos dar nebuvo paskelbtos rizikos regionais – kovo 3 d. Ispanijoje yra 46 mln. gyventojų, tądien skelbtas užsikrėtusiųjų skaičius tebuvo 151; Prancūzijos populiacija – 67 mln., o užsikrėtusiųjų tuo metu – 613. Tiesą sakant, ten užsiėmę žmonės dar itin net neeskalavo koronaviruso temos, ne taip užsiėmę eskalavo nebent anekdotuose ar karikatūrose. Kaip ir Lietuva. Tad kovo 14 d. tapusi oficialiai vos dešimtąja lietuve, užsikrėtusia koronavirusiu, mąsčiau – ar man taip klaikiai atsitiktinai nesiseka (teoriškai labiau nei trenktam žaibo), ar sergančiųjų statistika vis dėlto neturi nieko bendro su realia situacija...
COVID-19 man asmeniškai skausmingas ne kiek fiziškai (nepaisant to, kad ir čia nepasisekė su visiškai „nejuntama“ viruso forma, neapsieinama be nuskausminamųjų), kiek psichologiškai. Morališkai. Šimtus kartų suku playback‘ą, bergždžiai spėliodama, kada ir kur užsikrėčiau, ir nemigoj galvodama apie visus, su kuriais dirbau, turėjau susitikimus po to.
Suprantu, kad ne dėl kažkieno piktos valios patekau į šitą grandinę, šiandien tapusią globalia katastrofa, lygiai taip pat, ne piktavališkai, nei sąmoningai ją pratęsiau... Bet vis tiek su nenusikratoma savikalte siunčiau įspėjamąsias žinutes kiekvienam ten sutiktajam, ypač, kol neįsisuko šimtus išguldysianti virusinė karusėlė visoj agentūroj, TV ar kino kompanijoj, arba kol kuris nenuvyko aplankyti savo, pavyzdžiui, negaluojančio ar senyvo artimojo, kas greičiausiai pasibaigtų tragedija.
Reakcijos į pranešimus buvo ne tik kad ne teisiančios, priekaištingos (dėl ko nuogąstavau), priešingai – dėkingos, adekvačios, rūpestingos ir atjaučiančios, negana to, toliau su kasdieniais pasiteiravimais, kaip jaučiuosi, ar gali man kuo nors padėti. Tuomet suvokiu keistą paradoksą – mes šiame amžiuje dar niekada nebuvome taip vieni nuo kitų atskirti, tiek tarpasmeniškai, tiek tarpvalstybiniu mastu, tačiau štai šitokioj saviizoliacijoj, ko gero, dar niekada nebuvome ir tokie vieningi. Vieningi bendroje akistatoje su mūsų nediferencijuojančiu vienu priešu.
Ir ginklas čia tik vienas – atsakomybė. Socialinė. Prevencinė. Jei nusispjaut ant prevencinės individualiai sau, tai prevencinė aplinkinių atžvilgiu yra tiesiog privaloma. Man šios užteko, kad grįžusi iš jau rizikos zonomis paskelbtų šalių, Lietuvoje nenueičiau net į parduotuvę. Apie kvietimo dalyvauti gimtadienyje priėmimą apskritai nekalbu. Kad ir kaip menkai (klaidinančiai, remiantis skaičiais) būčiau vertinusi savo užsikrėtimo tikimybes...
Vienintelis kontaktas tebuvo taksi vairuotojas, vežęs iš oro uosto. Jo vardu su NVSC pasidalinau, surado, viliuosi, jog viskas gerai. Todėl sunku pateisinti elgesį, kai parvykusieji iš kone kapinynais virstančių regionų, sugeba „atsižymėti“ visose įmanomose viešose vietose ir draugų susibūrimuose.
Nesmerkiu, tiesiog konstatuoju, jog vis dar neįvertinama, kiek arti, koks lakus ir kaip bet kuriam vienodais šansais sutiktinas koronavirusas yra. Žmogau, na pabūk namuose! Šlaistaisi tu, šlaistysis antras, trečias, neliks nei tos tavo kavinės, į kurią žūtbūt lėkei (kadangi koronavirusas šienauja ir visą ekonomiką), o jei dar baisiau – neliks kažkieno, kas tau nepaprastai brangus...O kenkėjiško priešgyniavimo tų, kuriuos reikia imti šturmu, ir vežti į ligoninę tyrimui, sveiku protu išvis negaliu paaiškinti. Tik tokie ir tėra galimo protrūkio Lietuvoje grėsmės iniciatoriai. Bet jų mažuma, o grėsmę eliminuoja dauguma, t.y. jūs visi, nekišdami nosies į kokiame nors vandens pramogų parke iškosėtą orą tol, kol tarnybos su ta mažuma susitvarkys, ką tikrai deramai ir daro.
Apie tarnybas... Sulaukiu netgi tokių klausimų kaip „ar gydytojai pagarbiai elgiasi“? Mane liūdnai glumina portaluose aptikti atsiliepimai. Mano patirtis jiems absoliučiai atvirkštinė. TV3 žinioms jau esu minėjusi, jog sistema veikia operatyviau (jei padedi jai), negu pats susiorientuoji. Vos nusileidus, oro uoste suregistruoja visus tavo duomenis, pamatuoja temperatūrą. Internetinėje svetainėje nvsc.lrv.lt ir pats užpildai anketą – iš kur kada grįžai. Su tavimi kontaktuoja, seka būklę.
Pagaliau, esant įtartiniems pokyčiams, tereikia telefonu surinkti 1808. Užteko pasakyti, kad pabudau su 38,3 C temperatūros ir kad „lyg tanku kas važinėtų per mentis, juosmenį, dubenį“ (koronavirusinis kaulų laužymas laikomas bjauriausiu lyginant su kitais gripais, jis, kai kam, deja, pasitaiko, ir nuo kurio, neslėpsiu, cypiu). Manęs niekas neklausė, ar pageidauju greitosios pagalbos. Nedelsiant buvau sujungta su dispečerine, paprašyta adreso ir skubiai išvežta į Santaros klinikas. Nepriekaištingai pagal visus reikalavimus paruoštame automobilyje, t.y. taip apsaugotame, kad joks pavojus po manęs vežamam pacientui tikrai negrėsė. Net parašą šleivai užraičiau ant celofanu aptrauktos planšetės. Ir prie jokio priimamojo lūkuriuoti nereikėjo. Jokiame būrelyje kitų „įtariamųjų“. Tyrimo rezultatų palatoje laukiau viena. Ir štai šitaip iš tos palatos keliavau jau ne namo, o buvau perkelta į kitą, hospitalizacijai.
Žinote, kiek Vokietijoje pacientai laukia savo testo atsakymų? Būna, ir tris-keturias dienas...Gydytojai atsidavę. Nedejuoja nei murma, nė sykio nesulaukiau jokio blogo tono ar apatijos savo adresu. Bendrauja, ir ramina, ir pajuokauja. Nuolat. Pati, būna, sakau – nesimakaluokit prie manęs be rimtos priežasties, nerizikuokit.
Nesvarbu, kad nuo galvos iki padų apsimuturiavę it skafandrais, kuriuose šunta, o į veną adatomis taiko įžiūrėdami pro rasojančius apsauginius akinius. Šunta ir sako: niekis, kad mūsų visų atostogos atšauktos, taip karšta, kad tos Turkijos nė nebereikia...
Tad nežinau. Netikiu, jog man viso labo pakliuvo laimingas bilietas sveikatos apsaugos sistemos loterijoje. Galbūt labiau egzistuoja kažkoks algoritmas, kur kada ir kaip tiksliai medikams reaguoti. Na, ir visgi toks pastebėjimas: tarp viešai besiskundusių, nepatenkintų ir besikeiksnojusių žmonių visgi nėra tų, kuriems būtų patvirtintas koronavirusas. Išskyrus tą studentą, berods, Klaipėdoje, tačiau kurį patį sunku įvardyti kaip tinkamą galimai sergančiojo elgesio pavyzdį.
Visai medicinai ši situacija irgi yra iššūkis, suprantate? Tiksliau dešimteriopai didesnis, nes ji turi daug greičiau prisitaikyti už mus, ir turi atsakyti, jei kas nors ne taip... Vienareikšmiškai raginu pasikliauti. Visiems čia rūpi ir visi daro ką gali ir dar daugiau.
Karantinas, kurį nemažai kas taip engia... Jis nėra sukurtas tam, kad griautų jūsų gyvenimus. Ne tam, kad varžytų judėti, tiksliau – skubėti, kaip paaiškėjo – į niekur, kaip skubėjau aš, kaip skubėjo visi kiti susirgusieji... Karantinas yra tam, kad gyvenimus išsaugotų. Visi, šiaip ar taip, jau būsime kažką praradę: atšaukti projektai, sušlubavę verslai, sveikata, neįvykusios kelionės, renginiai (kažkam gal net tokie individualiai svarbiausi, kaip vestuvės), finansiniai nuostoliai, stagnacija kultūroje, socialinėje būty, sutrikusi ekonomika, logistika ir apskritai bet koks įprastas būties ciklas.
Žinau, kad mažai guodžia filosofinė idėja, jog mūsų apdergta Žemė štai tokiais metodais privertė visus išjungt variklius ir sustot tokiam pasibuvimui su savimi ir artimiausiais, kokiam įprastai niekada neturime laiko. Bet. Lietuva yra maža (čia šiuo atveju netgi privalumas) stipri šalis. Man netgi atrodo, norint – labai pakančios, ištvermingos ir sąmoningos visuomenės šalis. Pagal sergančiųjų koronavirusu skaičių (tarp kurių visi tik įvežtiniai!) kitos šalys Lietuvai irgi tegali pavydėti. Labai noriu tikėti, kad jie drastiškai neaugs ir kad situaciją pavyko suvaldyti. JUMS visiems kartu pavyko.
Todėl ne panikuokit, o paprasčiausiai priimkite šias kelias savaites kaip būtinybę garantui paskui greitai tvarkingai sugrįžti į vėžes, o ne į dar didesnių gabaritų duobę. To laikantis, nematau priežasčių, kodėl ir į kur mes galėtume prasmegti.Galų gale, karantinas būtinas tam, kad nepatektumėte į tą, kuriame dabar esu aš. Ir savąjį karantiną mielai iškeisčiau į jūsiškį.
Dabar gal pirmąsyk ir paskutinį be sąžinės graužaties galite kiaurą parą žiūrėti serialą. Jums nereikia susilankstyti į kokią nors kvailą pozą, kad tik kuo mažiau maustų. Jūs tikrai turite daugiau kvadratinių metrų ploto nei palata, ir galite su vaikais pagaliau sudėti tą milžinišką „Puzzle“, pirktą per 2017-ųjų Kalėdas. Ir vakare jums netenka skanuoti plaučių, kad žinotumėte, ar ryt kvėpuosite savarankiškai. Galite burnotis, kad Volt‘as neatveš suši keletą parų, bet elementari druska ir pipirai, manau, jums ranka lengvai pasiekiami. Jūs galite ilgiau pasivaikšioti su šuniu. Ir užuosti ateinantį pavasarį. Ir galite pasikasyti pakaušį, nes kateteriai netrukdo sulenkti alkūnių.Daugiau šypsokitės, tikėkite savimi, kitais ir truputį pakentėkit. Nesigąsdinkit ir „nustokit krūpčioti“, tačiau išlikite sąmoningi ir labai saugokite save, savo mylimą ir sau svetimą.
AČIŪ visiems. Šeimai, medikams, piliečiams, draugams, pačioms mylimiausioms bičiulėms, savanoriams, kolegoms ir kolegėms Lietuvoje ir užsienyje, Šaulių Sąjungos broliams ir seserims... Visiems, kas man pačiai visiškai netikėtai šitaip jautriai rūpinasi ir palaiko. Ačiū tam, kas su manimi žiūri „Simpsonus“ užleidęs per Facetime‘ą, kad kuo labiau pasijusčiau it namie. Ačiū Audrė Kudabienė už nuotraukas, kad nepražiopsočiau pavasario ir bent virtualiai ištrūkčiau iš už palatos sienų. Vaje, neišvardinsiu visų... Be to, galėtų kas sukurti kokį naują žodį, nes „ačiū“ nebeatrodo pakankamas.O šiaip susitarkim, jei jau čia taip „čiūrus“ laikot ir linkit sveikt: aš pasveiksiu, jei jūs nesusirgsit. Taip kad žiūrėkit – laikykitės man ten!“, – rašė moteris.
Praėjusią savaitę laidos „Prieš srovę“ vedėja Audrė Kudabienė kalbino koronavirusu sergančią Justiną Ragauskaitę, kuri tuo metu gulėjo Santaros klinikų infekcinių ligų centre. Vėliau Justina buvo išleista gydytis namo. Ji įsitikinusi, kad kovoje su koronavirusu žmonijai gali padėti tik vienintelis „vaistas“ – saviizoliacija, o apie viską, ką patyrė ir ką išgyvena dabar, Justina atvirai papasakojo laidos „Prieš srovę“ vedėjai Audrei Kudabienei.
Ar gali papasakoti pačią pradžią trumpai? Tu buvai Prancūzijoje, o vėliau iš Prancūzijos keliavai į Ispaniją, taip?
Atvirkščiai. Aš vykau į Ispaniją, ten pabuvau penkias dienas ir tada perskridau tiesiai į Prancūziją, be grįžimo namo. Prancūzijoje prabuvau šešias dienas. Tai iš viso kelionėje prabuvau vienuolika dienų. Tuo metu šios šalys dar nebuvo karštieji taškai. Ispanijoje baisusis protrūkis, kuris tęsiasi iki šiol, prasidėjo man parskrendant į Lietuvą.
Kiek tie žmonės, su kuriais tu bendravai, kalbėjo apie koronavirusą? Kiek tai buvo aktualu?
Ispanijoje aš buvau nuo kovo 3-ios iki kovo 8-tos dienos. Per tą laiką niekas nei vienu žodžiu apie tai nebuvo užsiminęs. Aš su tuo nesusidūriau. Mes visi kaip įprastai sveikinomės spausdami rankas, nemačiau žmonių su kaukėmis, Barselonos gatvės buvo pilnos ir vietinių, ir turistų. Prancūzijoje pirmas dienas irgi nebuvo jokios panikos ir įtampos, bet jau paskutines dienas aš labiau leidau postprodukcijos kompanijoje, montažinėje. Tai jie jau turėjo pasidėję dezinfekcinį skystį ir susirinkę mes dezinfekuodavome rankas. Tai tik tai tiek. Po to labai greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jau man grįžus ten viskas prasidėjo. Aš manau, kad greičiausiai užsikrėčiau Ispanijoje, nors negali žinoti. Susisiekiau su visais žmonėmis, su kuriais kontaktavau, jų buvo labai daug. Iš jų serga du žmonės ir abu Prancūzijoje. Jie serga lengvai.
Visą pokalbį galite pamatyti čia:
Kaip jauteisi sužinojusi, kad esi išleidžiama gydytis namo?
Aš sėdėjau ant lovos krašto apsirengusi ir tarsi tokį spaudimą dariau gydytojams, kad patekčiau tarp tų, kurie išleidžiami namo gydytis, persirgti jau taip iki galo. Labai laukiau to momento, kai atsidarys durys ir pasakys „Justina“. Taip ir buvo, net užfiksavau tą momentą. Bet kas keisčiausia, kai pradėjau eiti koridoriais ir išėjau į lauką į specialiai paruoštą transporto priemonę, kuri mane parvežė namo, apsipyliau ašaromis. Atrodo, kad taip norėjau išeiti, bet toks graudulys užėjo.
O kas nutiko, Justina? Čia iš baimės, nerimo?
Ne. Labiau du dalykai. Pirmas yra tas, kad per vienuolika dienų labai prisirišau prie gydytojų. Jie tapo kažkokia savotiška šeima. Tiesą sakant, aš juk net nežinau, kaip jie atrodo, nes jie užsimaskavę. Tai juos pradėjau skirti pagal balsą arba pagal elgesio manieras. Pavyzdžiui, yra viena griežtesnė, kitos dvi visąlaik pajuokauja, yra viena, kuri visąlaik rytais stengdavosi manęs nepažadinti, kai darydavo visus tyrimus. Visi tyrimai prasidėdavo šeštą ryto – jie matuodavo temperatūrą, pulsą. Kiti ateina, šviesą įjungia, labas rytas sako, tave prikelia ir visas procedūras daro, o viena buvo, kuri labai stengdavosi manęs neprikelti. Tai labai juokinga, kai taip tyliai prisliūkina, atsargiai viską kiša. Tai vat aš kažkaip pajaučiau, kad visai jų pasiilgsiu. Tai pirmas momentas dėl gydytojų, o antras tas, kad užėjo bejėgiškumo jausmas, ypač kai ėjau ir mačiau pastatytą visą tą palapinių miestą, kuris, matyt, yra pasiruošimas blogiausiam. Atrodė tarsi gydytojus ir visą personalą, kurį labai pamėgau, palieku vienus tarsi kažkokiame kare, nors žinau, kad niekaip negaliu jiems padėti. Bet pasidarė labai gaila.
Ar šaldytuvas dabar yra geriausias Justinos draugas? To paklausta moteris nusijuokė. Išties, ji iš namų negali išeiti nė žingsnio ir todėl šaldytuvas tapo gana svarbus. Bet dar svarbiau yra tai, kad parvežta iš ligoninės gydytis namuose šaldytuvą ji rado pilnutėlį jos mėgstamiausio maisto. Tai su didžiausia meile ir rūpesčiu padarė jos bičiuliai ir artimieji.
Justina sako, kad netiesa manyti, kad nėra vaistų nuo šios koronaviruso pandemijos. Pasak jos, pagrindinis vaistas yra saviizoliacija – tik tai esą gali išgelbėti jus ir jūsų artimuosius.
Kodėl saviizoliacija yra svarbu?
Aš dabar negalėčiau sau atleisti, jeigu būčiau prasinešusi per gatves, parduotuves, kavines. Tiesą sakant, mano atveju yra netgi taip, kad jeigu aš būčiau sugalvojusi aplankyti tėvus, tai šiandien aš tikrai savo tėvą laidočiau. Su visomis jo lėtinėmis ligomis šiandien aš jo tikrai neturėčiau. Todėl dar kartą visiems žmonėms sakau – jeigu jums nusispjauti ant jūsų pačių, tai pagalvokite apie kitus, nes aš nežinočiau, kaip pažiūrėti į akis ir toliau su tuo gyventi.
VISĄ LAIDĄ PAMATYKITE ČIA:
