Aštuonerius metus su emocinio intelekto programomis dirbanti I. Liubertienė sako, kad emocinis intelektas vaikui vystosi nuo pat gimimo, netgi nuo mamos įsčių.
„Kaip mama bendrauja su vaiku, kokiais žodžiais, ar nešioja, ar glaudžia vaiką – per tą ryšį vaikui ir vystosi emocinis intelektas. Mes kartais elgiamės atvirkščiai, tarsi norime autis batus per galvą: nors visas pasaulis sako, kad visas vaiko emocijas reikia priimti, kad nėra blogų emocijų, mes tarsi tuo netikime. Turime tokius stereotipus kaip „vyrai neverkia“ arba jeigu vaikas verkia, mes norime jį ne suprasti, ne nuraminti, o paneigti: sakome jam „neverk, ko tu čia verki, viskas gerai“. Toks emocijų neigimas yra didžiausias kliuvinys vystant emocinį intelektą“, – tv3.lt sakė pašnekovė.
Moksliškai pasižiūrėjus, tęsia I. Liubertienė, emocija yra tik energija – ji nei gera, nei bloga, tik svarbu ją mokėti pastebėti. Tada galima savo emocijas konstruktyviai suvaldyti.
„Jeigu aš jaučiu labai didelį pyktį, tai gali išsirutulioti į baimę, išgąstį, nusivylimą... Emocijos keičia viena kitą, bet žmogus gali reguliuoti jų išsireiškimą. Jeigu aš jaučiu didelį pyktį, aš turiu būdų, kaip tą emociją paversti konstruktyvia, o ne destruktyvia, griaunančia“, – kalba I. Liubertienė.
Vaikai išmoksta kaip matematiką
Specialistė sako, kad viena iš sąmoningo emocijų valdymo technikų, jau taikoma kai kuriose mokyklose pagal emocinio intelekto ugdymo programas vaikams, yra tokia: vaikams supykus, jie mokomi pūsti įsivaizduojamą karštą arbatą skaičiuojant nuo 10 iki 1.
„Vaikai puikiai tai supranta ir daro: jiems tas pats, ar matematikoje jie išmoksta, kad du plius du yra keturi, ar kad, kuomet supyksta, mintyse turi įsivaizduoti ir fiziškai pūsti karštą arbatą. Vaikas tai išmoksta, taiko ir geba save nuraminti. Įrodyta, kad reikia nuo 4 iki 7 sekundžių, kad žmogus priimtų konstruktyvų sprendimą veikti: iš pradžių žmogui kyla emocija, o tik po to seka mintis. Todėl tas 4-7sekundes reikia "įdarbinti" – pavyzdžiui, pūsti karštą arbatą“, – kalba I. Liubertienė.
Vaiko savivertės auginimas
Labai svarbų vaidmenį vaiko emocinio intelekto ugdyme turi tėvai. I. Liubertienė sako, kad dabar daugelis nežino, kaip vaikui ugdyti aukštą emocinį intelektą ir, atvirkščiai, slopina vaikų emocijas, daug bara ir mažai giria, o giria dar ir ne už tuos dalykus, kurie augintų vaiko savivertę.
„Mažiau barkite, daugiau girkite vaikus ir girkite juos už jų vidų, asmeninius gebėjimus, savybes, charakterio bruožus, o ne vien už pasiekimus. Mūsų visuomenės stereotipas yra girti vaiką už pasiekimus – pažymius, įvertinimus. Taip, už tai irgi reikia girti, bet mes pamirštame akcentuoti žmogaus vidų. Tikroji žmogaus savivertė yra susijusi su žmogaus asmeniniu vidumi: pavyzdžiui, aš esu kruopšti, kūrybinga, jautri asmenybė. Tačiau ar tai vaikai žino apie save? Ar jie tiesiog žino, kad jie geri krepšininkai ir jiems sekasi matematikoje? Tuomet suaugusiam žmogui taip ir būna: kai jam sekasi, jis save vertina, o kai nebesiseka – savivertė griūna. 2015 m. Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos kartu su pedagogine psichologine tarnyba atliktas tyrimas atskleidė itin žemą Lietuvos mokytojų savivertę.
Mes dažnai klausiame mokytojų: į ką atsiremiate, kai viskas sugriūna? Kas yra jūsų vidinis stuburas? Jeigu galite, duokite vienintelę dovaną vaikams – stiprią savivertę ir tai darykite ne šiaip pasakant vaikui „šaunuolis“, o asmeniškai pabrėždami, kodėl jis yra šaunuolis, kuo jis yra geras ir unikalus“, – dalinasi patirtimi I. Liubertienė.
Ar žinai, kaip man skauda?
I. Liubertienė sako, kad vaikas, kurio šeimoje yra aukštas emocinis išprusimas ir pats yra to mokomas, labai skiriasi nuo to, kurio šeimoje į tai nekreipiamas dėmesys.
„Jeigu darželyje susipeša du žemo emocinio intelekto vaikai, kai vienas trenkia kitam, šis trenkia pirmajam atgal. Jeigu vaikas, kuriam trenkė, yra aukšto emocinio intelekto, tada jis trenkusiajam pasako: „ar tu žinai, kaip man skauda?“ Viena yra trenkti, o visai kas kita – pasakyti, kad skauda. Aš asmeniškai laukiau dvejus metus, kol mano vaikai pasakys „ar tu žinai, kaip man skauda?“ ir netrenks atgal. Tad sava patirtimi galiu teigti, kad emocinis intelektas tikrai tikrai yra ugdomas“, – kalbėjo moteris.
Dabar tėvai, kalba emocinio intelekto ugdymo specialistė, patys neturėdami žinių ir įgūdžių šioje srityje, užspaudžia vaiko emocijas, sakydami „nepyk, neverk“ .
„Esu mačiusi, kaip dvimetis tempia mama už kasų, o ji – jam atgal, tarsi norėdama parodyti, kaip jai skauda ir kad vaikas tai suprastų. Kokią žinią vaikas gauna? Kad jeigu tau trenkia, tu trenk stipriau. Tas pats ir su mokytojais. Jeigu mokytoja šaukia „Petryte, nerėkauk“, tačiau pati rėkia, vaikas gauna žinutę: tu nerėkauk, nes esi mažesnė, menkesnė, bet kai užaugsi, būsi mano vietoje, galėsi rėkti. Todėl mes galime turėti bet kokią emocinio intelekto ugdymo programą, bet jeigu mokytojas elgiasi priešingai, vaikas elgsis lygiai taip pat kaip mokytojas ar tėvai, kopijuodamas jų elgesį “, – kalba ji.
Nuvertinama svarba
Pašnekovė sutinka, kad ir patyčios, ir dažni smurtiniai nusikaltimai vyksta dėl žemo emocinio išprusimo. I. Liubertienė nurodo, kad Kėdainių atvejis, kuomet patėvis, kaip įtariama, mirtinai sumušė keturmetį, taip pat parodo, kaip Lietuvoje nevertinama emocinio intelekto svarba.
„Šis skaudus atvejis dar kartą įrodo , kad net šunys turi aukštesnį emocinį intelektą nei dalis lietuvių – didesnį empatijos lygį, gebėjimą atjausti. Kaip galima šitaip sumušti vaiką, nesusitvardyti, nejausti kito skausmo? Nežinant sunku vertinti, galima įtarti psichopatinius sutrikimus, narkotikų aptemdytą protą. Juk mes, žmonės, esame sutverti gyventi grupėse ir turime stebuklingą gebėjimą jausti kitą žmogų, tačiau dažnai tampame baisesni už žvėris. Nors Lietuvoje emocinio intelekto ugdymas vis dar yra nuvertinamas, jeigu pasižiūrėtume pasaulio švietimo pavyzdžius, pamatytume, kad siūloma bent 50 proc. ugdyti socialines ir emocines vaikų kompetencijas tiek, kiek pažinimo kompetencijas. Pas mus mokykloje pažinimo kompetencijų ugdymui vis dar skiriame 99 proc. “, -nurodė socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė.
Susidomėjimas auga
Irma Liubertienė sako, kad Lietuvoje šiuo metu jau yra veikiančių emocinio intelekto ugdymo programų vaikams (pvz., Zipio draugai, Obuolio draugai, Antras žingsnis, Lions Quest programos), apie 30-35 proc. šalies mokyklų yra pasirinkę bent vieną programą ir tas skaičius sparčiai auga, tačiau problema yra ta, kad didelė dalis mokytojų patys turi žemą emocinį išprusimą, tad jiems to mokyti vaikus yra sudėtinga.
„Šiais metais buvo priimtos Švietimo įstatymo pataisos, kad nuo 2017 m. rugsėjo pirmosios mokyklos privalės įgyvendinti bent vieną socialinio emocinio ugdymo programą, tai reiškia, kad nuo pradinuko iki dvyliktoko turės turėti galimybę ugdyti socialines emocines kompetencijas. Tai yra didelis pasiekimas, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad, jeigu vaikus mokys tie patys mokytojai, kurie patys yra nelaimingi ir neturintys gerų socialinių ir emocinių gebėjimų patys, norimų rezultatų pasiekti bus sudėtinga.
Gerai tai, įstatymo pataisose taip pat nurodoma, kad mokytojai turi išeiti tam tikrą socialinių emocinių įgūdžių ugdymo kursą – čia bent atkreipiamas dėmesys, kad tai yra svarbu. Iki šiol dažnoje mokykloje, kai atvažiuodavome, sulaukdavome pasakymo: „mes susirinkome mokyti, o ne jausti, jausime namuose“. O ką reiškia, jeigu mokytojas neleidžia sau jausti? Ar toks mokytojas pastebės mokinį, iš kurio tyčiojasi? Juk dažnai patys mokytojai tampa patyčių iniciatoriais. Dalis mokytojų šiandien yra apatiški, kaip robotai“, – kalbėjo specialistė.
Visgi I. Liubertienė pokalbį norėjo baigti pozityviai: ji pasidžiaugė, kad susidomėjimas socialinio ir emocinio ugdymo programomis šalyje auga ir noras išmokti kurti emociškai saugią aplinką mokyklose didėja. Į asociaciją kreipiasi vis daugiau mokytojų ir tėvų dėl emocinio intelekto ugdymo, juntamas žmonių noras ir susidomėjimas, į vedamus seminarus tėvams ir mokytojams užsipildo visos vietos. Tai rodo, sako pašnekovė, kad emocinio intelekto ugdymo poreikis šalyje yra didžiulis.
