Paklaustas, kas nulemia žmogaus lytį – ar tai yra duotybė, ar gyvenimo eigoje besikeičiąs dalykas, VUL Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Algirdas Utkus atkreipė dėmesį, kad reikėtų kalbėti net apie kelis skirtingus žmogaus lyties determinacijos ir diferenciacijos lygius.
5 lyties apibrėžimo lygiai
Pašnekovo aiškinimu, pagal labai supaprastintą modelį pirmiausia būtų galima išskirti genetinį lygį.
„Akademiškai jis dažniausiai suprantamas pagal tai, kokį chromosomų rinkinį žmogus turi – vyrišką ar moterišką. Bet vėliau vis tik matysime, kad tai yra ne viskas, ir žmogus, turėdamas vieną ar kitą chromosomų rinkinį, gali atrodyti visiškai kitos lyties. Labai svarbu žinoti, kad chromosominė lytis yra svarbu, bet yra daug genų, kurie yra atsakingi už žmogaus lyties raidą“, – komentavo A. Utkus.
Pasak jo, kitas lygmuo vadinamas gonadiniu arba liaukiniu, kitaip sakant, kokias lytines liaukas turi žmogus – moteriškas, tai yra kiaušides, ar vyriškas – sėklides.
„Dar vienas lygmuo – anatominis, tai yra kokie yra išoriniai lyties organai – vėlgi moteriški ar vyriški. Kiti du lygmenys yra psichologinis, tai yra kuo žmogus save įprastai identifikuoja, kokiai socialiniai lyčiai save priskiria, ir atitinkamai socialinis lygmuo – priklausomai nuo to, kokiai lyčiai žmogus save priskiria, įprastai seka ir kiti dalykai, pavyzdžiui, elgsenos modelis, rūbai ir panašiai. Ir visuose šiuose išvardytuose 5 lygiuose gali būti tam tikri nukrypimai nuo standarto, įsivaizduojamos normos“, – dėstė genetikas.
Lyčių variantus skaičiuoja dešimtimis
Pasak pašnekovo, žmogaus lyties raida – labai įdomus, sudėtingas, ilgas procesas.
„Šiaip biologinė bazinė žmogaus lytis yra moteriška, o variantas arba, juokaudami galėtume sakyti, patologija yra vyriškos lyties formavimasis. Šiandien situacija tokia, kad yra ne tik tos dvi biologinės lytys, bet, pavyzdžiui, Niujorko miesto administracija yra nurodžiusi, kad yra 31 galima žmogaus lytis. Taigi variantų įvairovė yra labai didelė, kalbant apie visus lyties apibrėžimo lygmenis“, – kalbėjo A. Utkus.
Kalbėdamas apie žmogaus lyties raidą dar iki gimimo, jis pastebėjo, kad iki 6 savaitės dar negalima pasakyti, kokios lyties bus kūdikis.
„Labai įdomus faktas, kad maždaug iki 6 raidos savaitės nepriklausomai nuo to, kokį chromosomų rinkinį turime, embrionai turi vienodus lyties organų pirmtakus. Kitaip sakant, visi esame ambiseksualūs, taigi iki tam tikros raidos savaitės negalime atskirti, kokios lyties bus žmogus.
Labai įdomu ir tai, kad didžioji dalis genų, kurie yra atsakingi už žmogaus lyties raidą, yra ne lytinėse chromosomose. Taip, jose yra patys pagrindiniai genai, kurie ir pastūmėja vystytis viena ar kita lytimi, bet vėliau „įsijungia“ kiti genai, kurie yra ne lytinėse chromosomose. Jie didžiąją dalimi ir apsprendžia tolimesnę normalią žmogaus lyties biologinę raidą“, – komentavo genetikas.
Kiek lyties identitetą apsprendžia aplinka?
Paklaustas, kiek lytinės tapatybės susiformavimą nulemia genų poveikis, o kiek – išorės, socialiniai veiksniai, A. Utkus teigė, kad veikia suminis jų poveikis.
„Kalbame apie tą psichologinį ir socialinį lygmenį, kuo žmogus save identifikuoja. Ir nėra taip, kad yra kažkoks vienas konkretus genas turėtų įtakos tam lygmeniui. Manau, tai vis tik yra kompleksinis dalykas – įtakos turi tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai.
Mums, genetikams, kartais tenka konsultuoti asmenis, kurių biologinė lytis yra vyriška, tačiau jie nori būti ir save įsivaizduoja moterimi arba atvirkščiai. Pasikalbėjus su tais žmonėmis jie atskleidžia, kad jiems yra labai sunku ir kartais visuomenė nepriima jų identiteto, tai jiems sukelia daug kančių.
Labai įdomu ir tai, kad didžioji dalis genų, kurie yra atsakingi už žmogaus lyties raidą, yra ne lytinėse chromosomose. Taip, jose yra patys pagrindiniai genai, kurie ir pastūmėja vystytis viena ar kita lytimi, bet vėliau „įsijungia“ kiti genai, kurie yra ne lytinėse chromosomose.
Jie pasakoja, kad noras būti kitos lyties žmogumi neatsirado suaugus, neretai jie sako, kad nuo vaikystės jautė norą būti kitos lyties žmogumi. Bet jie nori galbūt pasižiūrėti, įsitikinti, gal rasime kažkokius genetinius pokyčius, kurie jiems leistų paaiškinti norą būti kitos lyties žmogumi“, – pasakojo A. Utkus.
Pašnekovas gi patikino, kad genetiniai tyrimai paprastai tokiais atvejais nieko neparodo ir tokių žmonių chromosominė lytis atitinka biologinę: „Nenustatome kažkokių pavienių konkrečių genų pakitimų, kurie leistų paaiškinti situaciją. Bet kuriuo atveju, kaip minėjau, lyties identiteto susiformavimas yra sudėtingas procesas, kuris neabejotinai apspręstas ir genų, ir aplinkos veiksnių poveikio.“
Atrodo kaip moteris, bet chromosomos vyriškos
Tiesa, gydytojas pastebėjo, kad žmogaus lyties raidos kelyje iki gimimo galimi ir įvairūs sutrikimai, kurie galėtų lemti ir tam tikras jau paveldimas genetines patologijas.
„Esant konkretiems genetiniams pokyčiams dėl vieno ar kito geno mutacijos žmogus turi abiejų lyčių požymių. Tai yra įvairios genetinės būklės. Tokiu atveju situacija yra visai kitokia. Pavyzdžiui, yra variantas, kai žmogus turi vadinamų ląstelių taikinių androgenams defektų.
Kitaip sakant, dėl genetinės mutacijos organizme ląstelės nereaguoja į vyriško hormono poveikį. Toks žmogus turi vyrišką chromosomų rinkinį ir jis būtų determinuotas vystytis vyriškos lyties individu. Bet esant šiam genetiniam sutrikimui žmogaus lytinė raida pasuka bazinės – tai yra moteriškos lyties formavimosi kryptimi“, – dėstė genetikas.
Jis pasakojo, kad tokiu atveju individas išoriškai atrodo kaip moteris, tačiau raida yra sutrikusi – tokia moteris neturi gimdos, kiaušidžių, kiaušintakių, yra trumpa akla makštis.
Pagrindinis kriterijus priskiriant naujai atsiradusį žmogų vienai ar kitai lyčiai – išoriniai lyties organai. Bet vėlgi kalbant apie minėtus genetinius sutrikimus, nebūtinai vidaus lyties organai bus susiformavę atitinkamai išoriniams.
„Žinoma, jai nėra mėnesinių, ji nevaisinga ir turi vyrišką chromosomų rinkinį. Atsimenu, tokį atvejį teko ir konsultuoti, kada pora atvyko dėl to, kad nesusilaukia vaikų, ieškoma priežasčių, kodėl yra tokia situacija, ir paaiškėjo, kad gyvena du individai, kurie abu turi vyrišką chromosomų rinkinį, tik vienas atrodo kaip moteris, o kitas – kaip vyras.
Ir tyrimai parodė, kad moteris turi minėtą genetinį defektą. Todėl moteriški lyties organai susiformavo netaisyklingai, nors krūtys yra išsivysčiusios, moteriškų vidinių lytinių organų struktūrų nėra, taigi nevaisingumo priežastis yra aiški. Tokių variantų yra ne vienas, kada dėl genetinių priežasčių yra sutrikusi žmogaus genetinė raida“, – kalbėjo A. Utkus.
Nesijaučia nei vyru, nei moterimi
Paklaustas, kaip tuomet reikėtų vertinti nebinarinius asmenis, kurie nepriskiria savęs jokiai lyčiai, profesorius konstatavo, kad čia „įsijungia“ socialinės lyties apibrėžtis, mat biologinė žmogaus lytis tokiu atveju būna aiški.
„Tame 31 galimos lyties sąraše yra įvardintas nebinarinis transgenderizmas, kada žmogus psichologiškai savęs nepriskiria nė vienai lyčiai, nors, manau, biologinė lytis yra vienokia ar kitokia. Kitaip sakant, žmogus yra susiformavęs arba vyru, arba moterimi, bet kalbame apie tą socialinį lygmenį, kai žmogus savęs nepriskiria nė vienai lyčiai. Ir vėlgi kalbėti, kad vienas konkretus genas galėtų tam turėti įtakos, tikrai negalėtume. Matyt, tai yra kompleksinis daugiaveiksmis dalykas, kuris nulemia tokią situaciją“, – pastebėjo pašnekovas.
Kartu jis atkreipė dėmesį, kad istoriškai irgi būta įvairių atvejų.
„Amerikoje indėnų gentyse toks variantas, kai yra lyg dviejų dvasių individai, buvo žinomi nuo seniausių laikų, kada žmogaus lytis ir socialinė rolė gentyje keitėsi. Tai reiškia, kad jis gali save identifikuoti ir kaip moterį, ir kaip vyrą – įprastai mistiniuose ritualuose šamanai save ir identifikuoja vienaip ar kitaip, nepriklausomai, kokia jų yra biologinė lytis. Tokių savęs nepriskyrimo vienai ar kitai lyčiai arba net jų kaitos variantų yra – ir labai įdomūs tie variantai“, – kalbėjo A. Utkus.
Pasak profesoriaus, kada įvyksta genų mutacijos ir žmogaus lytinė raida yra sudarkoma, individas turi ir vienos, ir kitos lyties požymių, tada būtų galima sakyti, kad biologine prasme jis negali savęs priskirti vienai ar kitai lyčiai, nes turi abiejų lyčių požymių.
„Kita vertus, labai įdomu, bet gimus naujagimiui, vaikutis yra suvystytas ir mes matome tik jo veiduką – ar iš to galime atskirti, kokios lyties yra vaikas? Turbūt ne, ir tada pagrindinis kriterijus priskiriant naujai atsiradusį žmogų vienai ar kitai lyčiai – išoriniai lyties organai. Bet vėlgi kalbant apie minėtus genetinius sutrikimus, nebūtinai vidaus lyties organai bus susiformavę atitinkamai išoriniams“, – kalbėjo genetikas.
Ar skaičiai auga?
Nors apie lytinį identitetą šiandien kalbama daug kaip niekada anksčiau, gydytojas nurodė, kad genetinių sutrikimų, nulemtų genų mutacijos, skaičiai iš esmės yra stabiliai maži.
„Kalbant apie genetinius sutrikimus, jų nedaugėja, skaičiai yra gana stabilūs. Tokių asmenų, kurių lytis dėl genetinių defektų neaiški, būdavo ir anksčiau – dar Antikos laikais net buvo skulptūrose vaizduojami žmonės, kurie turi abiejų lyčių požymių.
Ir tarpukario Lietuvoje leistame medikams skirtame žurnale galime aptikti aprašytų tokių atvejų. Tokių pacientų buvo visais laikais ir bus, aišku ši patologija yra reta. Be to, keičiasi ir diagnostikos galimybės, dėl to gali atrodyti, kad tokių žmonių yra daugiau, bet skaičiai yra gana stabilūs“, – dėstė A. Utkus.
Jis pridūrė, kad kai kurie mokslininkai vadinamoms interseksualioms būklėms priskiria ir tokius variantus, kada, pavyzdžiui, yra šlaplės atsivėrimo defektas vyriškos lyties individams:
„Kartais tai irgi priskiriama interseksualiai būklei, tokiu atveju tie skaičiai išauga, nes šio sutrikimo defektai yra žymiai dažnesni nei tos retos būklės, kada žmogus turi abiejų lyčių požymių.“
Paklaustas, kokius mastus galėtų įvardyti kitų asmenų atžvilgiu, kurių lytis susiformuoja veikiama genų ir aplinkos, pašnekovas teigė, kad spekuliuoti skaičiais būtų sudėtinga, mat neturime duomenų, kokia situacija buvo anksčiau.
„Sakome, kad vizualiai tokių asmenų atrodo daugiau, bet neturėdami tikslių duomenų apie tai, kokia situacija buvo anksčiau, turbūt būtų sudėtinga palyginti, kad jų yra daugiau. Socialinė aplinka yra pasikeitusi ir ji keičiasi, anksčiau tie žmonės gal daugiau slėpdavosi, nepasakydavo ir likdavo tam tikrame užribyje. Šiandien visuomenė yra atvira ir tai turbūt koreguoja situaciją“, – konstatavo A. Utkus.
