Nešinas dviem dėžėmis, kuriose jaukiai įsitaisę itin reti Lietuvos ropliai – lygiažvyniai žalčiai Gerardas Paškevičius atkeliauja į Jonavos rajono mišką.
Egzotinių gyvių mylėtojo ir kaip tik lygiažvynius žalčius tyrinėjančio specialisto globoje šios trys patelės atsidūrė prieš pora savaičių kai jas piktavalių nupurkštas raudonais dažais pamatė grybaudami gyventojai ir suskubo ieškoti pagalbos.
„Tą vaizdą pamačiau tokį, apstulbau, pamaniau gal čia reta rūšis ar kas, o pasirodė, kad dažyta…“, – pasakoja Arvydas Šimkevičius.
„Gali atrodyti keistai, kad gyvatė atsivedė jauniklių. Iš tikrųjų lygiažvyniai žalčiai yra gyvavedžiai ir jie pagimdo jauniklį tokiam apvalkalelyje, tuomet jis po keliolikos minučių įplyšta, žalčiukas išlenda, iškiša liežuvį, pagauna oro gurkšnį ir skaitosi jau gimė. Aš labai džiaugiuosi, kad buvo šimtaprocentinis gimstamumas, nebuvo nė vieno tuščio, kad neapvaisintas būtų ar kad neišlįstų savarankiškai iš gemaliuko.“, – sako egzotinių gyvūnų specialistas Gerardas Paškevičius.
Tad pirmiausia į buvusius namus smėlingoje pamiškėje grįžta suaugusios patelės. Didžiosios, kaip mat šmurkšt ir nuvinguriuoja po senais sutrūnijusiais laiptais. O atidarius dėžę su jų atžalomis, visi labai nustemba. Jie tokie mažutėliai, susisukę į krūvą tarsi siūlų kamuolys. Tad metas tą kamuolį narplioti ir po vieną leisti į laisvę . O jų čia knibžda įspūdingas skaičius – net devyniolika.
„Mano rankose lygiažvynio žalčio jauniklis, toks mažutėlis, atrodo kaip sliekas. Pabandysime mes jį paleisti į laisvę. Nu žiūrėk, čia yra tavo brolių ir sesių, tad keliauk…“, – sako žurnalistė Vaida Girčė.
Paleisti gausaus būrio retų roplių į laisvę susirenka ir daugiau gamtos mėgėjų. Žmonės sako, tokius žalčius mato pirmą kartą:
„Galvojau, kad didesni, ir žalčiukai galvojau, kad bus didesni, o čia vinį va prie laiptų rastą mažesni. Tokie mieli jaukūs padarėliai. Nežinau ar galima būti žalčių draugu, bet aš tai būsiu“.
„Iš pradžių nesupratau, nes kaip aš girdėdavau, kad žaltys turi geltonas ausytes, tai jis kažkaip ir mano žmona sakė, kad panašus į angį“, – kalba A. Šimkevičius.
Išties šiuos į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytus lygiažvynius žalčius žmonės dažnai painioja su angimis. Jų skiriamasis bruožas – karūna ant galvos.
„Lotyniškas pavadinimas ir yra su ta Corronella, tai visiškai kitoks žaltys, nei įprasta Lietuvoj ir žmonės labai lengvai painioja su gyvate, jei nežino specifinių požymių, juolab kad ji ir marga“, – paaiškino dėstytoja Grita Skujienė.
Kiekvieno lygiažvynio žalčio karūnos forma – tarsi žmogaus piršto antspaudas. Tad jas visas prieš paleisdami į laisvę specialistai nufotografuoja:
„Galvos karūnėlė, tos dėmės yra unikalios pas kiekvieną – pas vieną gal labiau išplėsta, pas kitą mažiau, taip identifikuojamas individas.“
Kiek žalčiukų išgyvens laisvėje nežinia-jau greitai jie išsiners ir ieškos maisto, bet ir patys gali tapti ežiukų, paukščių ar net vienas kito grobiu.
„Kai išsiners paliks seną odą, pradės medžioti, dažniau kaišios liežuviuką, tykos aukos kol prabėgs koks driežiuaks. Vabaliukas ar ką jis galės suėsti. Gali būti, kad jo grobiu taps broliai ir sesės, kurie nebus laiku išsinėrę“, – sako G. Paškevičius.
Kad čia Jonavos rajone Šveicarijos miestelio pašonėje plytinčiuose miškuose gyvena tokia reta žalčių rūšis – staigmena ir juos tyrinėjantiems mokslininkams, ir patiems vietiniams. Iki šiol žinotos tik keturios buveinės. Tad dabar svarstoma, galbūt šioje vietoje pavyks įkurti draustinį.
„Vienas dalykas, kad jie turi slėptis, tai turi būti slėptuvės kažkokios- tai tarkim kažkoks medžių išvežimas su šaknimis kaip įprasta tai jau čia būtų nepageidautinas. O šiaip ta kita veikla, kad žmonės žinotų“, – sako G. Skujienė.
O į miškus grybauti ar uogauti skubančių gyventojų prašoma atidžiau žvalgytis po kojom, kad kokio mažylio saulėj besišildančio neužmintų. O šioje vietoje planuojama pakabinti informacinius stendus, apie surastą naują lygiažvynių žalčių buveinę.
