J. Varanauskienė taip pat neatmeta galimybės pensijas didinti sparčiau nei tai numato jų indeksavimo tvarka, tačiau pabrėžia, kad papildomam jų didinimui lėšų reikėtų ieškoti ne „Sodros“ biudžete.
„Jei pinigų papildomam pensijų didinimui būtų rasta ne „Sodros“ biudžete, o iš kitų šaltinių, kodėl ir ne“, – interviu BNS sakė J. Varanauskienė.
Į „Sodrą“ prieš dvejus metus atėjote iš privataus sektoriaus, du dešimtmečius išdirbusi SEB banke. Kokius privalumus tame įžvelgiate?
Į valstybės tarnybą atėjau iš vadybine prasme brandžios organizacijos, sėkmingai perėmusios švediškos įmonės, kuri tokiomis sąlygomis veikia labai daug metų, know-how. Manau, kad tai yra didelis privalumas, nes organizavimas, racionalus procesų planavimas, kartu su finansine ekspertine patirtimi, dėl kurios ir buvau pakviesta į „Sodrą“, yra tie dalykai, kuriuos galiu pritaikyti naujose pareigose. Nors banke aš nebuvau tuo žmogumi, kuris priima sprendimus, tačiau dirbau šalia ir mačiau, kaip tas yra daroma.
Yra tekę girdėti ir abejonių, kad sėkmingai užsienyje veikiantys procesai pas mus neveiks, kad Lietuvoje viskas yra kitaip, mes esame kažkokie kitokie, tačiau kai po dešimties ar penkiolikos metų pažvelgi atgal, pamatai, kad viskas veikia ir veikia labai gerai. Ir dabar kartais tenka tokį požiūrį sutikti ne tik „Sodroje“, bet apskritai viešajame sektoriuje. Tačiau Lietuvoje galioja tiek patys dėsniai ir kiekvienos sėkmės pagrindas yra metodas plius disciplina. Čia matau savo naudą ir patirtį, kurią tikrai rasiu kur pritaikyti.
Psichologiškai nebuvo sunku persiorientuoti iš komercinės struktūros į valstybės tarnybą?
Visų pirma, aš iš banko išėjau ne todėl, kad panorau išmėginti save „Sodroje“, buvo kitos priežastys. Taip, nedidelis nerimas buvo, tačiau žinojau, kad tikrai galiu čia dirbti, todėl jaučiausi pakankamai ramiai. Kaip ir visur, yra dalykų, kuriuos turi pamatyti, išmokti ir suprasti.
Viena iš mano pirmųjų patirčių – kultūrinis lūžis, buvo taip, kad „Sodra“, būdama biudžetine viešojo sektoriaus organizacija, neturi remtis vien tik ekonominės naudos matavimo principu. Mūsų klientai yra ir vyresnio amžiaus, įvairaus išsilavinimo, todėl juos mokyti gyventi taip, kad mums būtų patogiau ir efektyviau, ne tik netikslinga, bet kartais gali būti ir žalinga. Kita vertus, tarkime, mes turime poreikį nešioti pensijas į namus, todėl turime galvoti, kaip tą padaryti su mažiausiomis sąnaudomis.
Pozityvų skirtumą matau tame, kad „Sodra“ kaip organizacija bendradarbiauja su kitų šalių institucijomis. Nėra tų komercinių paslapčių ar kažkokių nuslepiamų dalykų, todėl taip galime išvengti daugelio užlipimų ant grėblio, nes kažkas jau yra pasimokęs. Tai yra ne pelno siekiančio sektoriaus žavesys.
Ar jau esate subūrusi savo komandą?
Kalbant apie savo artimiausią komandą, tuos žmones, kuriuos, galima sakyti, paveldėjau, jie yra stiprūs ir geri. „Sodra“ yra labai ilgaamžė ir didelė institucija, joje dirbančių žmonių sukaupta patirtis yra labai vertinga. Tačiau mes tikrai turime daugiau dėmesio skirti informacijos technologijoms, sutelkti daugiau ekonominės analizės ir statistikos kompetencijų.
„Sodra“ po reformų ir skolų nurašymo tarp viešojo sektoriaus institucijų dabar atrodo bene geriausiai. Tikitės šią tendenciją išlaikyti?
Norėtųsi tą išlaikyti ir toliau, tačiau, žinoma, ne viskas priklauso tik nuo mūsų. Jie ištiktų ekonomikos krizė, kad ir kaip besisuktum, mūsų pajamos neišvengiamai mažėtų, o išlaidos augtų. Daug kas jau yra padaryta, kad ekonominės aplinkos rizika „Sodrai“ būtų kuo mažesnė, ypač gebėjimui palaikyti socialinių išmokų mokėjimą, tačiau rezervo tikrai reikėtų didesnio. Be to, mes rezervą kaupiame ekonominės krizės atvejui, bet reikėtų pagalvoti ir apie rezervus dėl laukiančių demografinių lūžių. Ta pati antra pensijų kaupimo pakopa yra žingsnis link to, nelendant į pačios „Sodros“ finansus.
Kita vertus, kai yra rezervai, atsiranda ir didelės pagundos juos panaudoti tam, kas tuo momentu galbūt atrodo svarbiau.
Turite galvoje kai kurių kandidatų į prezidentus pažadus vidutinę pensiją padidinti iki 400 ar net 500 eurų?
– Dabar įstatymas nustato griežtas ir nuo tiesioginės politikų įtakos atsietas pensijų indeksavo sąlygas. Dabartinės Vyriausybės tikslas yra pagerinti mažiausių pensijų gavėjų padėtį, tokiam siekiui prieštarauti sunku, tačiau reikia tinkamai sudėlioti finansų srautus. Jei pinigų papildomam pensijų didinimui būtų rasta ne „Sodros“ biudžete, o iš kitų šaltinių, kodėl ir ne. Nors man norėtųsi būti atsargesnei.
Esate minėjusi, kad didėjant savarankiškai dirbančių žmonių skaičiui, reikėtų galvoti apie socialinio draudimo sistemos pokyčius. Gal jau turite konkrečių minčių, ką ir kaip reikėtų keisti?
Šiuo metu išties turime labai didelę socialinio draudimo įmokų įvairovę, leidžiančią kai kuriomis verslo veiklos formomis užsiimantiems asmenims mokėti mažesnes įmokas, turint ir mažiau socialinių garantijų. Mano nuomone, tų skirtumų turėtų būti kuo mažiau, tokiu atveju sistema taptų paprastesnė, didėtų teisingumo jausmas, nebebūtų taip, kad kažkoks sugudravimas pasirenkant veiklos formą lemia po visų atskaitymų ir mokesčių kišenėje liekančių pinigų skaičių.
Dabartinė sistema pritaikyta asmenims, gaunantiems reguliarias, daugiau mažiau pastovaus dydžio pajamas, pagal tai yra apskaičiuojamos išmoka, atsiranda darbo stažas, vidurkiai, visi kiti dalykai. Dirbant kontraktinį, platforminį ir kitą panašų darbą, pajamų reguliarumas ir vienodumas laike pradingsta, todėl atsiranda daug klausimų, kaip teisingai apskaičiuoti šiems žmonėms priklausančias išmokas. Yra įvairių minčių, kaip tą būtų galima pakeisti, bet viskas kol kas dar tik kuriama.
Visgi pripažįstama, kad netradicinės darbo formos ilguoju laikotarpiu dažniausiai lemia ir mažesnes pajamas, o kartu ir mažesnes socialines įmokas, kas socialinio draudimo sistemai yra netvarumo veiksnys, bei išmokas. Tai reiškia, kad valstybei reikės tam papildomai skirti lėšų, nes ji negali leisti savo piliečiams badauti ar skursti.
Ar nemanote, kad teisingumo jausmą didintų ir tai, jei gyventojų įmokos „Sodroje“ būtų kaupiamos asmeninėse sąskaitose, panašiai, kaip yra daroma pensijų fonduose?
Šiuo atveju daug ką lemia žmonių informavimas, ką reiškia socialinio draudimo įmokų mokėjimas. Reikia suprasti, kad net jei kiekvienas žmogus „Sodroje“ turės asmeninį kaupiamų lėšų krepšelį, perskirstymo išvengti nepavyks. Visada bus žmonių, kuriems nepasiseks, todėl net ir galinčio kaupti didesnį krepšelį gyventojo sumokamų įmokų dalis bus skiriama kaimynui, kuriam ne taip pasisekė. Lietuva neturi naftos ar kitų dalykų, kurie leistų valdžiai generuoti papildomų pinigų, todėl lieka tik mokesčiai.
Ar privačių pensijų fondų ir „Sodros“ supriešinimas turi įtakos pasitikėjimui pensijų kaupimo sistema?
Manau, kad to susipriešinimo vis mažiau, visuomenėje jis gal yra likęs iš supratimo, kad tai, ką „Sodra“ pervesdavo į pensijų fondus, būdavo nepaskiriama dabartiniams pensijų gavėjams. „Sodros“ pervedimų į pensijų fondus nebeliko, nebėra ir klausimo – „Sodra“ ar pensijų kaupimo fondai. Dabar yra „Sodra“ kartu su pensijų kaupimo fondu ar be jo, o pensijų kaupimo bendrovės Socialinio draudimo įstatyme yra įvardijamos socialinio draudimo dalimi.
Noras būtų, kad tie sprendimai, kurie buvo padaryti, išliktų tvarūs, kad būtų išlaikytas sistemos tęstinumas. Visi pasikeitimai įneša sumaištį tarp žmonių (...) Žinoma, visada norisi kaip geriau, dar labiau patobulinti. Jei tai būtų tik kažkokie kosmetiniai pakeitimai, pridedant vieną ar kitą papildomą galimybę, tai būtų viena. Sistema turi evoliucionuoti, kintant aplinkybėms turi keistis ir taisyklės, bet pas mus tie pakeitimai būna, sakykime, dideli.
------------------
43-ejų socialinių mokslų daktarė J. Varanauskienė kovo pabaigoje laimėjo „Sodros“ direktoriaus konkursą, o į pareigas 4 metų kadencijai buvo paskirta gegužės pradžioje.
„Sodros“ vyriausiąja patarėja J. Varanauskienė pradėjo dirbti 2017 metų kovą, ji buvo atsakinga už ekonominius tyrimus bei analizę, ekspertinį konsultavimą formuojant socialinio draudimo politiką.
2016 metų pabaigoje ji paliko vieną didžiausių šalyje SEB banką, kur nuo 2004 metų dirbo šeimos finansų eksperte. Iki tol ji 8 metus dirbo kituose SEB padaliniuose.
