„Lietuva gyvena itin didelėje smurto realybėje. Mūsų močiučių laikai prabėgo epochoje, kai smurtas prieš moteris buvo norma. Mūsų mamos gyveno paslėptos smurto sovietinėje realybėje. Mano pačios karta užaugo legalaus smurto prie žmoną ir vaikus epochoje. Ir tik 2011 m. mes tą legalų smurtą prieš moterį ir vaikui išgyvendinome bent jau savo įstatyminėje bazėje. Prasidėjo ir pokyčiai visuomenėje“, – ketvirtadienį Seime kalbėjo M. Danielė.
M. Danielė Seime registravo ir pristatė BK 151 įstatymo pakeitimo projektą.
„Formuluotė kalba apie sutikimą, kuris yra išreiškiamas žodžiu arba išoriškai pastebimu, nedviprasmišku elgesiu, kuris yra akivaizdus pagal konkrečią situaciją ir kontekstą. Kitaip tariant, joks įstatymas niekada neprašys ir Lietuvoje iki šiol neprašė, ar sutikimas yra duodamas merkiant akį ar dar kažkaip kitaip. Tačiau, jeigu yra fiksuojamas žmogaus pareiškimas dėl seksualinio smurto, tai toks pareiškimas turi būti registruojamas, renkami įrodymai, situacija tiriama ir teismas turės aiškintis kiekvienos konkrečios situacijos atveju, ar tas sutikimas buvo duotas“, – patvirtino Seimo narė.
Šiuo metu teisinis reguliavimas reikalauja aktyvių pasipriešinimo veiksmų, kurie įrodytų, kad asmuo pasipriešino lytiniams santykiams. Naujuoju modeliu nebūtų nagrinėjama, ar auka aiškiai pasipriešino, bet, ar buvo duotas sutikimas lytiškai santykiauti.
„Svarbu pažymėti, kad nukentėjusieji ne visada gali aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo nesutikimą dėl baimės, šoko ar kitų veiksmų, kurie nulemia organizmo atsaką į stresą. Dėl šios priežasties siūlome vadovautis gerąja Vakarų valstybių praktika, ir pripažinti, kad bet koks lytinis aktas be sutikimo yra seksualinė prievarta“, – pažymėjo Žmogaus teisių centro advokacijos vadovė Monika Gulekaitė.
Seksualinį smurtą patiria artimoje aplinkoje
Daugiau nei pusė nuo seksualinio smurto nukentėjusių moterų išnaudojimą patiria nuo intymių partnerių ar kitų artimoje aplinkoje esančių asmenų, sako teisininkė, Moterų informacijos centro projektų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.
„Čia mes griauname mitą, kad seksualinis smurtas patiriamas tik tamsoje, skersgatviuose ar tik naudojant fizinį smurtą. Lietuvoje moterims vis dar saugiau gatvėje nei namuose. Moterys pačios retai pasakoja apie patirtą seksualinę prievartą. Tačiau pagalbą teikiantys specialistai pastebi, jog paklausus jų, beveik 100 procentų įvardija, kad šalia kitų smurto formų jos yra patyrusios ir seksualinį partnerio smurtą“ , – nurodė teisininkė.
„Teisinėse savo struktūrose įrašyti, kad labai svarbu yra laisvanoriškas ir aiškiai išreikštas sutikimas ir tai yra pagrindinė sąlyga. Visa kita yra nesvarbu. Jeigu šitas sutikimas neegzistuoja, vadinasi atliekamas veiksmas yra nusikaltimas“, – teigia M. Danielė.
Bet koks tas sutikimas turėtų būti – žodžiu, raštu, galvos linktelėjimu ar kitokiu būdu, M. Danielė atsakyti negali.
„Tai tikrai, pasirašyti nieko nereikia ir tikrai sutuoktinės ir žmonos, jos yra moterys, ne gyvatės, kaip aš sakau, ir tikrai nebėgs visos Lietuvos moterys dabar savo vyrų skųsti. Tai nereikia tuo gąsdinti. Manau, tais atvejais, kada moterys kreipsis, sakys, kad mano laisvos valios ten nebuvo, vadinasi jos ten ir nebuvo. Ir teismas nagrinės“, – sako M. Danielė.
Apie seksualinį nusikaltimą, pasak vienos iš įstatymo paketo autorės Ievos Pakarklytės, praneša vos 1 iš 4 nukentėjusiųjų. Dėl to Seimo narės taip pat siūlo steigti ir specializuotus seksualinio smurto centrus. Iš valstybės biudžeto jiems būtų skirta apie 300–400 tūkstančius eurų.
„Bendras suvokimas, kada prasideda seksualinis smurtas. Galų gale, kad priekabiavimas nėra normalu. Mes tokio bendro suvokimo neturime, tai čia tam tikra ir švietėjiška misija. Pradėti labiau tas sąvokas įvedinėti, kad priekabiavimas nėra, flirtavimas ir priekabiavimas skiriasi“, – tikina I. Pakarklytė.
Ar tik Feministės Lesbo gali?
