Apie tai, kokią būtų galima prognozuoti pandemijos eigą šalyje ir koks šiuo metu fiksuojamas mirštamumas nuo šios infekcijos, kalbamės su LSMU profesoriumi Mindaugu Stankūnu.
Jau spėjome įprasti prie triženklių kasdien pranešamų COVID-19 atvejų. Tai – artimiausių mėnesių kasdienybė? Realu, kad skaičiai toliau tik augs?
Manau, kad kažkurį laiką tikrai bus tokie skaičiai, nes kažkokių rimtų priežasčių jiems mažėti kol kas nėra. Negaliu pasakyti, kad jie augs, gal turėsime panašiai kaip dabar. Bet kad jie ženkliai pradėtų mažėti, tam nematau pagrindo.
Galbūt toks atvejų gausėjimas – įprastas pandemijai dalykas?
Ką mes dabar Lietuvoje matome su nustatomų atvejų kreivės kilimu aukštyn, vertinant globalią perspektyvą, nėra kažkas ypatingo. Jei pažiūrėsime į daug kitų šalių, tai buvo nemažai pavyzdžių, kur tie atvejai irgi kilo.
Tik pas mus gal tai kiek pavėluotai pasireiškė. Bet tarptautinėje perspektyvoje tai nėra kažkas išskirtinio, kad kažkuo labai nustebintų.
Matote pavojaus signalų, kad infekcija visgi plinta nevaldomai?
Jie kalbėtume apie infekcijos plitimo suvaldymą, didžiausią nerimą šiuo metu kelia tai, kad nemažai atvejų yra neatsekamų. Mano galva, čia yra didžiausia problema.
Dar vasarą sakiau, kai atvejų buvo labai mažai, kad mes turime galvoti, kaip tuos atvejus atsekti. Jeigu imtume geruosius pavyzdžius, kaip tvarkomasi su pandemija, tai ten yra didelis atvejų atsekamumas, o pas mus to yra mažai. Štai ta pati Naujoji Zelandija, apie kurią šiandien daug šnekama – ten neatsekamų atvejų skaičius buvo tik apie 5 proc., o Lietuvoje jau artėja prie trečdalio.
Tai tikrai didelė problema ir atsakingos vadovybės tikrai galėjo sugalvoti, ką daryti. Kai vasarą buvo 3–5 ar 10 atvejų, tai epidemiologams nesunku buvo susitvarkyti, o dabar, kai jų yra po 100 ir daugiau, tai žmogiškųjų resursų nebepakanka. O laikas šioje situacijoje yra labai svarbus. Tikrai nereikia suprasti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai prastai dirba, tiesiog trūksta žmonių.
Tą patvirtina ir tokie atvejai, kai NVSC skelbia savo puslapyje prašydami atsiliepti žmonių, pavyzdžiui, buvusių Elektrėnų ledo arenoje ir panašiai. Dar vasarą akcentavau, kad kol yra keli atvejai, nėra jokių problemų, bet kai pasileis šimtai, bus labai didelės problemos.
Kokia šiuo metu situacija dėl mirštamumo nuo COVID-19 rodiklių? Pandemijos pradžioje jie buvo gerokai didesnis, nei skelbta vėliau.
Pirmiausia noriu priminti, kad kalbant apie infekcijų epidemiologiją yra naudojami du rodikliai, dėl kurių labai dažnai yra daromos klaidos. Visų pirma yra tokie terminai kaip mirtingumas ir mirštamumas. Tai mirtingumas parodo, kiek mirčių tenka 100 tūkst. gyventojų.
Kalbant mirštamumą dar yra du niuansai. Atvejų mirštamumo rodiklis (case fatality ratio) parodo, kokia dalis nuo mūsų oficialiai diagnozuojamų atvejų. Tai galima sakyti, kad Lietuvoje šitas rodiklis po truputį mažėja ir pasaulinės tendencijos rodo, kad mirštamumas mažėja.
Jei lygintume su tuo, kas buvo kovo–balandžio mėnesį, tai yra labai didelis skirtumas, tada buvo labai aukšti rodikliai ir jie mažėja. Tai reiškia, mes sugebame tuos žmones išgelbėti.
Kalbant apie tą tikrąjį mirštamumą, t. y. infekcijos mirštamumo rodiklį (infection fatality ratio), jis rodo, kokia dalis iš visų užsikrėtusiųjų mirė nuo infekcijos. Tai mes realiai tokio dalyko nesame suskaičiavę. Bet galima pasitelkti kolegų iš Ženevos skaičiavimus. Anot jų, rodiklis visoms amžiaus grupėms siekia 0,64 proc. Kitais žodžiais sakant – 1 iš 150 užsikrėtusių COVID-19 miršta. Tačiau tyrėjai taip pat pabrėžia, kad šis rodiklis labai skiriasi tarp skirtingų amžiaus grupių.
Kai infekcija prasidėjo, tai pirmieji mirštamumo skaičiai iš Wuhano išties buvo gąsdinantys ir siekė 12,9 proc. Ne ką geresnės naujienos vasario–kovo mėnesį ateidavo ir iš Italijos, kur Lombardijoje mirštamumas siekė 16 proc. Tačiau jau net to meto studijos iš Kinijos rodė, kad tokie aukšti rodikliai buvo nemaža dalimi susiję su sveikatos sistemos perkrovimu. Nes kitose Hubėjaus provincijose šis mirštamumas ir Kinijoje apskritai buvo gerokai mažesnis. Tas pats ir su Italija. O dabartiniai serologiniai tyrimai, kaip mano cituotas iš Šveicarijos, parodo, kad tas mirštamumas yra dar mažesnis.
Taigi galima sakyti, kad tas mirštamumo rodiklis mažėja, nors ir neturime vaistų, bet žmonės išmoko gydyti sergančiuosius. Gerai tai, kad daugiausiai užsikrėtusiųjų yra jauni žmonės, jiems klinika yra paprastesnė. Priešingai nei mūsų senjorai, kurie labiau saugosi, nes yra labiau pažeidžiami. Taigi, tikėtina, kad geriau ir apsisaugoja nuo ligos, tai ir užsikrėtusiųjų asmenų skaičius yra mažesnis.
Būta prognostinių modelių, kaip konkrečiai Lietuvoje galėtų vystytis pandemija. Koks scenarijus realiausias, kada galėtume pasiekti susirgimų piką?
Universitete pirmosios pandemijos metu skaičiavome galimus scenarijus, tačiau dabar rimtų prognostinių paskaičiavimų nedarėme. Yra kolegų iš VU paskaičiavimai. Dėl jų prognozuojamų sergamumo rodiklių dar būtų galima diskutuoti, bet pateikiamas scenarijus dėl mirčių atrodo gerokai optimistinis.
Taigi nors aš esu optimistas, tačiau manau, kad mirčių nuo COVID-19 sausio 26 d. bus ženkliai daugiau nei VU kolegų prognozuojamos 113.
Šiaip prognozės yra toks dalykas, kur visi galime suklysti. Jas darant reiktų įtraukti tam tikras prielaidas, kaip suveiks viena ar kita priemonė, jos įvedimas.
Nes viskas priklauso, kokias priemones taikysime, koks bus jų režimas. Įsivaizduokime, ateina nauja valdžia ir vėl paskelbia karantiną, tai ta sergamumo kreivė greitai „užsidarytų“, jei visi izoliuotųsi. Bet jei bus tokia situacija kaip dabar, šitai sunku prognozuoti.
Ačiū už pokalbį.
Vaizdai, kaip atliekamas Covid-19 tyrimas – video reportaže:
