Ši tikra istorija įvyko 2022 m. vasarą Kaune. Ir tekstą parašiau tuo metu, tik tada dar nežinojau, kaip jį pavadinti. O dabar pereikim prie mano istorijos, kurioje matosi, kaip per tokį trumpą laikotarpį istorijos plotmėje, įvyko daug pokyčių, kur technologijos pakeitė žmones.
Penktadienio vakaras ir „pokalbis apie gyvenimą“ nejučia užtruko iki ankstyvo ryto. Mano ir seno gero draugo akių vokai, kovojantys su žemės trauka, ir apsunkusi viskio stiklinė mano rankose, tarsi sakė: „Laikas važiuoti namo, kol dar namiškiai nepabudo“.
– Žinai, praleidau tikrai puikų laiką, bet jau seniai reikėjo važiuoti namo.
– Iškviesti taksi?
– Kam taksi, jei yra pavėžėjimo programėlės? Juk nereikia skambinti, viskas šiandien daug greičiau ir paprasčiau.
Po dešimties minučių, kaip buvo nurodyta užsakymo priėmimo žinutėje, į kiemą įvažiavo raudona „Honda Civic“. Įsėdau, vairuotoja atsisuko, nusišypsojo, mandagiai linktelėjo galva ir pajudėjome mano namų link.
Sėdėdamas atsipūtęs ant galinės sėdynės, mąsčiau, kad seniai taip ilgai nevakarojau, arba tikslingiau – nenaktinėjau. Staiga iš minčių upės apie gyvenimo prasmę, praskiestos šlakeliu viskio, mane į realybę grąžino šnypščiantis, erzinantis garsas – tarsi „baltas triukšmas“, kuris būna ieškant norimos radijo stoties. Mano nuostabai, mergina niekaip nereagavo. Tik dabar supratau, kad ji yra kurčnebylė. Stilinga, liekna mergina, kurios rankas puošia linksmos tatuiruotės, turėjo klausos negalią. Žmogus, kurį mūsų visuomenė dar visai neseniai būtų linkusi nurašyti tokioje darbo vietoje. Ji dirbo, pasitikėjo savimi, turėjo savo unikalų stilių, žodžiu – gyveno pilnavertį gyvenimą. Ji sėkmingai integravosi. Tos pačios technologijos, kurios mums atima bendravimą, jai leido laisvai bendrauti su aplinkiniais. Man nereikėjo mokėti gestų kalbos, mes puikiai „susikalbėjome“ per programėlę.
Boom! Koks tai palengvinimas turintiems negalią! Atveriamos visiškai kitos galimybės tiems, kuriems įprastai būtų beveik neįmanoma prisitaikyti. Puiku. Tris kartus valio technologijoms! Bet aš turiu holistinį požiūrį į gyvenimą ir žmones, ir drauge pagalvokime apie tuos, kuriems reikia bendravimo kaip vandens. Kaip jiems jaustis naujoje realybėje, kurioje bendravimą pakeičia naujosios technologijos? Kaip jaučiasi tie žmonės, kuriems įprastas būdas pasikalbėti su geriausiu draugu vyksta TIK per ekraną? O kas, jei ateityje sulauksime ir to, kad realaus bendravimo nebeliks išvis? Jei parduotuvėje šimtu procentų aptarnausime tik patys save? O jei keliausime į viešbučius, kur mus pasitiks TIK nebylūs robotai, jokių žmonių? Jokių natūralių laimės hormonų. Kas tuomet reikštų – jokių pokalbių, niurnėjimų, šauksmų, pykčių, skardaus juoko... Nieko.
Apie tai, kad greitai išvis nereikės gyvo kontakto ir kalbos. Viską bus galima padaryti per tarpininkus – įvairias programėles. Va, jau šiandien nereikia sakyti adreso, kur vežti. Viskas parašyta programėlėje, ir maršrutas aiškus dar iki mašinos pajudėjimo link paslaugos gavėjo. Nereikia jokio žodinio bendravimo. Iš esmės, ir prisilietimų ir apsikabinimų tuoj nebereikės. Pvz., naminio gyvūno, šuns, pavyzdys. Juk šunys – mūsų mylimiausi draugai, ištikimiausi bendražygiai. Atrodo, jie nepakeičiami, tačiau, įsivaizduokite jau dabar juos keičia „šunys robotai“? Taip, jie būtų greitesni, imlesni, protingesni ir labiau savarankiški ir greičiausiai kalbėti gali (jų net vedžioti nereikės). Tačiau, kas atsitiks laikui bėgant? Jeigu šie dirbtiniai intelektai pralenks mus pačius? Mūsų intelektą? Jeigu jie sugebės kurti melodingesnę muziką, gražesnę aplinką (jeigu jie išmoks statyti namus?) Ką tuomet darysime mes patys? Ką darysime, jei dirbtinis intelektas pavirs tarsi pačia religija? O jei išties, pats dirbtinis intelektas mums nurodys, kuo mes turime tikėti ar ką galvoti? Rašau būsimuoju laiku, bet visa tai jau yra ir stipriai tobulėja.
Viskas būtų gerai, jei tai neatimtų iš žmogaus, kuris evoliucionavo kaip socialinis sutvėrimas, būtinybės bendrauti gyvai. Nebėra reikalo žodžiais perduoti informaciją, eliminuojamas gyvas kontaktas. Tuo pačiu nelieka ir dalies emocijų pažinimo, reikšmės suvokimo, nes balsas, jo tonas taip pat svarbūs bendravime. Skirtingu tonu ištartas tas pats žodis gali turėti visiškai skirtingas reikšmes. Po truputį žmogus izoliuojasi, apsistato save „programėlėmis“, tampa „sintetiniu“, individualistu. Vis labiau „AŠ“ dominuoja prieš „mes“. „Mano“ poreikiai nusveria visuomenės poreikius. Galima sakyti, kad užsidarymas „programėlėse“ atima dalį gyvenimo spalvų ir augina streso lygį… Nepamirškime mes visi esame skirtingi.
Ir nors technologijos atveria naujas duris, jos įveda į gyvenimą ir daugiau sumaišties. Faktas, jog ir jauniems, augantiems organizmams šis technologijų perversmas turės negatyvių pasekmių. Vaikai ir paaugliai galutinai pamirš ką reiškia bendrauti gyvai. Nauji tyrimai rodo, jog mūsų mažieji praleidžia po 12–16 valandų vien virtualioje aplinkoje. Ar tai ne absurdiška? O kaip dar ir tas karantino metu buvęs nustatyto atstumo laikymasis? Ar jūsų tai nevedė iš proto? Mūsų mažiesiems buvo ypač sunku, tiesą sakant – visiems buvo sunku. Socialinė distancija gali atrodyti kaip tikras prakeiksmas daugeliui žmonių... Ir visgi, štai čia, galiu paminėti vieną įdomų faktą apie įpročius. Ar suvokiate, kaip jie stipriai mus veikia? Pvz., Norvegijoje žmonės socialinę distanciją gal ir laiko 10 metrų atstumu, tad tie du metrai jiems neatrodo baisūs. Nė kiek, O ką daryti kitiems – ne intravertams? Dabar, dar grįžtant prie technologijų temos... O kas, jei visas gyvenimas pavirs į vieną didelę socialinę mediją? Daugiau jokio kitokio bendravimo, tik tas – virtualusis? Ir nors vienas žmogus įsikurs, įsijaus šioje virtualaus gyvenimo realybėje, turime pripažinti, jog kitas gali čia vietos visai nerasti.
Taigi, technologijos, kurios iš vienų atima galimybes, kitiems jas suteikia. Vienus paverčia vienišais, kitus įtraukia į sociumą. Tačiau realus bendravimas vis tik itin svarbus. Prisiminkite skruzdeles, taip, skruzdeles, kurios nustotų bendrauti. Įsivaizduokite, kaip jų bendras darbas ir gyvenimas būtų, jeigu jos visiškai nustotų bendrauti. Ko gero, aišku, kokia baigtis jų lauktų. Tokia pati baigtis lauktų ir žmogaus, jeigu nuspręstume totaliai izoliuotis vienas nuo kito.
Mes gyvename vienišių pasauliuose. Intravertiški programišiai, kurie kuria programėles, net nesuvokia, kad gyvas bendravimas reikalingas, nes jiems to nereikia. Jie ir kuria intravertinį pasaulį sau. Juk išties, daugumai gyvas bendravimas reikalingas kaip vanduo ir jis yra niekuo nepakeičiamas. Ilgą laiką nebendraujant su niekuo, realu, jog vyksta tam tikri degeneracijos procesai mūsuose, išvis, pamirštame, ką reiškia bendrauti. Realybė tokia, jog greitu metu žmones galimai visiškai pakeis „chat botai“. Tie robotukai, su kuriais galime susirašinėti, kalbėtis, ir jų atsakymai greitu metu bus labiau išlavinti nei pačių žmonių. Kam tada reikia kito žmogaus, jei natūraliai gali smagiau laiką praleisti su robotu? Kyla vienas klausimas, koks liks tikslas iš žmonijos egzistencijos? Realybė ta, kad intravertų pasauliui visa ši technologinė naujiena būtų kaip tik didžiulė gerovė, o kaip mūsų ekstravertams? Kas laukia jų? Depresijos smūgiai, panikos atakos? Kas intravertui gėris – ekstravertui mirtis. Ekstraverto savijauta šiais laikais gali būti suprantama net tokiu pavyzdžiu, kaip „Robinzono Kruzo“ filme. Visiškas atsiskyrimas ir absoliutus bejėgiškumo jausmas suvokus, koks vienišas esi.
Programėlės turėjo padėti žmonėms bendrauti, tačiau vietoj to mes nustojame būti bendruomeniniais. Užduokite sau klausimą: kiek kartų per dieną man tenka bendrauti su kitu žmogumi gyvai? Ir... ar šis bendravimas vyksta geriausiu atveju ne per ekraną? O svarbiausia, ar tas bendravimas per ekraną kada nors atstoja tikrą taktilinį bendravimą? Išties, tai lyg gyventi, nors gal labiau egzistuoti, savo paties susikurtoje urnoje. Virtualus pasaulis savaip žavus, tačiau ir baisiai uždaras. Baisiausia, kad per virtualųjį pasaulį pamirštame naudoti... visą savo intelektą. Baisu, jog nenaudojamas intelektas žūva. Degraduoja. Kai kompiuteris pilnai pakeis mus, mūsų veiklą, beliks vienintelis klausimas „kaip pilnai nedegraduoti?“ Galbūt pamiršime, jog egzistavo žmogiškasis intelektas. Žmogiškasis intelektas greitu metu gali būti traktuojamas, įvardijamas kaip „atgyvenęs“ dalykas.
O pabaigai keli mano aforizmai šia tema:
„Tik bendroje laimėje galima rasti asmeninę laimę.“ G. S.
„Tobula bendruomenė – tai mozaika iš netobulų žmonių.“ G. S.
„Bendrauti galima be žodžių, bet su žodžiais daug smagiau.“ G. S.
„Mes visi skirtingi, o dirbtinis intelektas jau bendras.“ G. S.
„Žmogaus intelektas yra pirmykštė dirbtinio intelekto versija. (2050 m. ateitis)“ G. S.
