Pradžioje turime atsakyti į klausimą: „Kas iš tiesų yra žmogus?“ Mes esame gyvūnai, tačiau šis teiginys sukelia neviltį ir prieštaravimus mūsų jautriose širdyse. Žmogus, kuris sukūrė įvairias kalbas, meną, mokslą ir technologijas, nori tikėti, kad jis yra kažkas daugiau nei tiesiog viena iš begalės gyvūnų rūšių ant šios Žemės. Mes savo elgesį ir kultūrą laikome aukščiausiu pasiekimu, o kartu stengiamės nepripažinti savo pirmapradės prigimties.
Ši pirmapradė prigimtis yra glaudžiai susijusi ne tik su mūsų elgesiu, bet ir su biologiniais procesais mūsų kūne. Vienas iš pagrindinių mūsų gyvūniškumo požymių yra hormonai, kuriuos turime bendrus su kitais gyvūnais. Hormonai – tai mūsų kūno chemija, veikianti mūsų emocijas, elgesį, sveikatą ir net mūsų sprendimus. Pavyzdžiui, adrenalinas, kuris sukelia „kautis ar bėgti“ reakciją, yra bendras ne tik žmonėms, bet ir daugeliui gyvūnų. Tai rodo, kad mes neatsiejami nuo gamtos ir jos dėsnių.
Bet ar ne juokinga, kad kuo labiau stengiamės atsiriboti nuo gyvūnų, tuo labiau panašėjame į juos? Mūsų instinktai, norai ir net baimės yra glaudžiai susiję su mūsų pirmaprade prigimtimi. Pavyzdžiui, teiginys „sunku žmogui, kuris tiek metų gyveno genties principu“ rodo mūsų gilų ryšį su gamta, kurio negalime ištrinti nei pažangiausiomis technologijomis, nei išradingiausiais socialiniais eksperimentais.
Žmogus, kaip kūrybinga biosocialinė būtybė, visuomet yra įtrauktas į tam tikrą socialinę struktūrą. Ši struktūra evoliucionavo nuo pradinių gentinių bendruomenių iki šiuolaikinių skaitmeninių socialinių tinklų. Anksčiau pagrindinis žmogaus socialinis vienetas buvo gentis, kurioje kiekvieno nario statusas buvo nulemtas bendruomenės santykių ir elgesio. Genties nariai, kurie buvo pasmerkti ar netinkamai elgėsi, galėjo būti atstumti ar net išvaryti, prarandant prieigą prie bendruomenės išteklių ir apsaugos.
Šiandienos skaitmeninėje erdvėje, socialiniai tinklai atlieka panašią funkciją, formuodami naują rūšies „gentį“ – skaitmeninę gentį. Šioje genties formoje, pagyrų ir pritarimo išreikšti komentarai po nuotraukomis ar įrašais atitinka senovės genties pripažinimą ir pagarbą. Kai gauname teigiamus atsiliepimus socialiniuose tinkluose, tai suteikia mums malonumą ir patvirtinimą, panašiai kaip buvo vertinamas pripažinimas ir pagarbos išraiška senovės genties struktūroje. Tai rodo, kad nors mūsų socialinė aplinka stipriai pasikeitė, mūsų pagrindiniai socialiniai poreikiai ir kaip mes su jais tvarkomės, išliko gana panašūs. Socialiniai tinklai, nors ir skaitmeniniai, vis dar atspindi mūsų gilias biosocialinės būklės šaknis.
Mūsų psichika, nors ir skirtinga nuo kitų gyvūnų, tačiau vis dar veikia pagal gamtos dėsnius. Mes linkę manyti, kad esame išskirtiniai dėl savo sąmonės, tačiau ar tai tikrai nėra pervertinta? Tai, ką mes vadiname sąmone, yra unikalus žmogaus bruožas, tačiau, kuo daugiau mokslininkai tyrinėja gyvūnų elgseną, tuo labiau suvokiame, kad daugelis gyvūnų taip pat turi kažką panašaus į sąmonę ar jos analogą. Ši gyvūnų sąmonės forma, nors ir skiriasi nuo žmogaus sąmonės, yra būtina jų išlikimui ir sėkmingam egzistavimui aplinkoje. Gyvūnai, turintys savo rūšiai būdingus įgūdžius ir gebėjimus, rodo sudėtingus kognityvinius procesus. Tai leidžia mums geriau suprasti sąmonės sąvoką ir jos reikšmę tiek žmogui, tiek gyvūnų karalystei.
Gyvūnų pasaulis taip pat kupinas nuostabių ir sudėtingų elgsenos formų. Pavyzdžiui, balandžių sprendimų priėmimo procesai, kaip rodo moksliniai tyrimai, ne itin skiriasi nuo žmogaus. Jie, kaip ir žmonės, yra linkę rinktis didesnį, bet rečiau pasiekiamą atlygį, o ne mygtuką, kuris reguliariai siūlo mažą atlygį.
Žmogaus elgesys, nors ir sudėtingas, iš esmės yra natūralios atrankos rezultatas. Mūsų bandymai susikurti kitokią visuomenę dažniausiai baigiasi nesėkme, nes mes negalime pabėgti nuo mūsų biologinės prigimties. Tai atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime, kultūroje, net žodžiuose ir veiksmuose.
Žmogus gali būti laikomas sudėtingesniu gyvūnu, atsižvelgiant į tai, kad jis sukūrė išskirtinai sudėtingą aplinką, kurioje jaučiasi saugiau ir patogiau. Tačiau ši sukurta aplinka – technologijų, kultūros ir socialinių struktūrų labirintas – išsivystė žymiai greičiau nei žmogaus vidinis pasaulis. Šis neatitikimas tarp išorinės evoliucijos ir vidinio žmogaus prigimties sukėlė daug sunkumų, su kuriais šiuolaikinis žmogus susiduria kasdien.
Viena iš šių problemų – žmogaus nesugebėjimas visiškai prisitaikyti prie naujojo sociumo, kuris labai skiriasi nuo to, kuriame jis evoliucionavo. Šiame naujame pasaulio kontekste daugybė žmonių susiduria su psichologiniais sunkumais, nes mūsų instinktyvūs ir emociniai atsakai ne visada atitinka modernios aplinkos reikalavimus. Psichiatrai bando padėti šiose situacijose naudodamiesi farmakologija, tačiau tokia praktika atskleidžia didesnę problemą – technologinė pažanga negali visiškai pakeisti ar išgydyti žmogaus vidinio konflikto su savo prigimtimi. Esame šios planetos dalis, nepaisant bandymų tai ignoruoti ar pakeisti.
Gamta, kuri yra mūsų esmės dalis, vis dar šaukia ir kužda mūsų viduje. Šie vidiniai šauksmai ir kuždesiai atspindi mūsų giluminį ryšį su gamta, kurio neprarandame net gyvendami moderniame pasaulyje. Tačiau, deja, kuo toliau nuo gamtos tolstame, tuo labiau šie kuždesiai tampa nesuprantami ir ignoruojami. Tai sukuria paradoksą – nors ir gyvename vis pažangesnėje aplinkoje, vis dar kovojame su tuo pačiu vidiniu konfliktu, kuris kyla iš mūsų gyvūniškos prigimties.
Taigi, grįžtame prie pradinio klausimo: „Kas iš tiesų yra žmogus?“ Esame ne tik gyvūnai, bet ir daug daugiau. Mes gamtos ir kultūros sankirta, amžinas paradoksas, kuris siekia suprasti save ir aplinkinį pasaulį. Esame tie, kurie kelia klausimus apie savo egzistenciją ir ieško atsakymų visur, kur tik gali.
Pabaigai, mūsų unikalus protas ir mąstymo gebėjimai yra ne tik privilegija, bet ir atsakomybė. Svarbu suvokti, kad žmogaus esmė yra ne siekis tobulinti save pagal tam tikrus standartus, bet atrasti vietą bendruomenėje, suprasti savo privalumus ir trūkumus. Kiekvienas iš mūsų yra tarsi puzlės dalis, turinti unikalų vaidmenį ir vietą visuomenėje. Mūsų tikslas neturėtų būti savęs perdarymas ar bandymas atitikti išorinius lūkesčius, o savo tikrojo „Aš“ pažinimas ir sąmoningas gyvenimas pagal tai.
Savęs tobulinimas, jei jis yra suprantamas kaip savęs perdarymas, gali atitolinti nuo mūsų prigimties ir tikrųjų poreikių. Mes neturėtume būti kaip cirko gyvūnai, kuriuos dresuotojas tobulina, nekreipdamas dėmesio į unikalumą. Kiekvienas iš mūsų turi savo vertybes, talentus ir charakterio bruožus, kurie leidžia prisidėti prie bendruomenės gerovės ir augimo.
Liūdna, kai žmogus gyvena kaip gyvulys, nes jis praranda galimybę išnaudoti savo unikalius protinius gebėjimus ir neišnaudoja savo pilno potencialo, kuris yra žmogiškosios egzistencijos esmė. Tik sąmoningas savęs ir savo vietos visuomenėje pažinimas leidžia mums gyventi pilnavertį ir prasmingą gyvenimą, gerbiant ir išreiškiant savo unikalumą ir žmogiškąją įvairovę.
