Psichologo nuomone, kai paauglystėje nepasiseka meilėje, niekur nuo to nepasislėpsi, bet tokie dalykai prie savęs žalojimo nepriveda.
„Kai nepasiseka meilėje, nepasiseka santykiai, įvyksta kažkoks išsiskyrimas, tai tiesiog yra gyvenimo faktas, kurį mes visi patiriam, daugiau, mažiau niekur nepabėgsi.
Aišku, paauglystėje tas išgyvenama stipriau, nes daug kas vyksta pirmą kartą, nežinai, kaip su kuo susitvarkyti, galbūt ir tie jausmai, jų intensyvumas gali būti trikdantis ir panašiai.
Patys savaime tokie dalykai, prie savęs žalojimo nepriveda, bet yra derinys, ką tas išsiskyrimas žmogui reiškia.
Ar tai reiškia, kad labai gaila, labai liūdna, bet su tuo žmogumi neišėjo, ir tenka tą išliūdėti, iškentėti, ar tai papildomai dar kažką reiškia, kad žmogus gal jaučiasi, jog jis nėra niekam tikęs, nevykėlis, kad tai yra per kažkokius savęs vertinimo dalykus, ar jis jaučiasi, kad niekam yra nereikalingas“, – dalinosi įžvalgomis P. Skruibis.
Paaugliai, deja, žaloja save daugiau, negu kitos amžiaus grupės asmenys
Specialisto manymu, nors paauglystėje tam tikros emocijos yra išgyvenamos skaudžiau, tai nereiškia, kad tai priveda iki savižudybės.
Anot P. Skruibio, paaugliai, deja, žaloja save tam, kad nusiramintų, bet tai nėra normalus būdas pamiršti sunkumus.
„Pats savaime tas įvykis yra labai galbūt nemalonus ir ypatingai paauglystėj – stipriau išgyvenamas, bet jis pats savaime tikrai neprives prie savęs žalojimo ar savižudybės, bet kai tai yra derinyje, ką tai reiškia, tai taip, tai gali būti veiksnys.
Paaugliai tikrai save žaloja dažniau, negu kitose vyresnėse amžiaus grupėse. Dažnai dalis savęs žalojimo nėra niekaip susiję su savižudybe.
Jie save žaloja ne tik dėl to, pavyzdžiui, kad ketintų nusižudyti, tiesą sakant, kartais visai to nenori ir bijo. Pavyzdžiui, save žaloja dėl to, kad tai padeda nusiraminti, įveikti sunkius jausmus, kad ir kaip tai paradoksaliai beskambėtų, bet taip yra, kartais tai yra tiesiog nusiraminimo strategija.
Viena – nors tai, kaip aš sakiau, gali būti nusiraminimo strategija, toks būdas įveikti savo sunkumus, bet antras dalykas, tai nėra normalus būdas įveikti sunkumus. Tai yra tiesiog toks būdas „iš bėdos“, kitaip tariant, tai signalizuoja kažkokias gilesnes problemas“, – dėstė P. Skruibis.
Atkreipia tėvų dėmesį, ką daryti
Tėvų įsitraukimas, anot psichologo, yra viena iš esminių pagalbos priemonių. Tokiose situacijose kenčiantiems paaugliams psichologinius sunkumus tėvams reikia laiku sureaguoti, rekomenduoja apsilankyti pas psichologą.
„Trečias dalykas, kas tėvams, labai natūralu ir suprantama ir kyla impulsas pasakyti paaugliui „nedaryk to“, natūralu, ane?
Problema yra tokia, kad o ką tada daryt? Ta prasme, bet gal tai nėra geriausias būdas, bet paaugliui tai veikia, tada tėvai jam sako „jokiu būdu to nedaryk“, o ką daryt tada?
Kitaip tariant vis tiek čia turėtų eiti kažkokia paieška. Aš čia vis tiek neapsieisiu be rekomendacijos tą paiešką kartu su psichologu ar kitu specialistu daryti, o tai kaip kitaip paauglystės problemas gali spręsti, o ne savęs žalojimu?“ – samprotavo profesorius.
Reikia ieškoti ženklų
Kaip pasakojo P. Skruibis, tėvams gali tekti priimti tą faktą, kad vaikai save žaloja, bet jokiu būdu to neapleisti, o priimti kaip ženklą, kad reikia ieškoti specialios pagalbos.
„Ir tada, tas savęs žalojimas, sėkmės atveju, ilgainiui bus nereikalingas. Kitaip tariant tėvam gal net gali tekti priimti, kad to savęs žalojimo gali būti, kad jisai nepranyks taip iš karto.
Aišku, čia irgi nelengva atskirti, kada savęs žalojimas yra daugiau kaip stiprių jausmų įveika, o kada čia yra kai paauglys pradeda galvoti apie tai, kad jis nenori gyventi ir nusižudyti. Čia tikrai ta riba nėra labai aiški, net ir specialistams nėra labai, kad akivaizdu būtų.
Bet kokiu atveju, ar save žaloja, ar kalba apie savižudybę, čia jau tikrai yra toks ženklas, kai reikia pagalbos tos ieškot“, – patarė jis.
