Gal todėl iki šiol godžiai skaitome knygas apie marą ir užvis labiausiai bijome karo ir juodosios mirties, dar kitaip ir vadinamos maru. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Nešioja blusos, miršta nuo maisto ir įkvėpimo
Maras – itin klastinga liga su kuria kovojo ištisos kartos. Tai, kaip liga prasideda, tęsiasi ir nuo ko kyla kaskart būdavo mįslė, nes ji turi daugybę atmainų, galimų sukėlėjų ir formų.
Tai, kaip saugotis nuo maro šimtmečius žmonės mokėsi tik skaudžių patirčių pagalba. O ir šiandien tai vienoje, tai kitoje vietoje vis dar išgirstame apie atskirus maro atvejus. Gera tik tai, kad vaistų nuo juodosios mirties jau turime, nors mūsų protėviai apie tai galėjo tik svajoti.
Tiesa, jau senokai žinoma, kad marą į miestus ir net žemynus atnešdavo žiurkės. Jos, kaip tikros keliauninkės, keliaudavo laivais ir ir platindavo maro užkrėstas blusas.
Marą sukelianti Yersinia pestis bakterija dažniausiai užkrečia graužikus – juodąsias ir rudąsias žiurkes. Maru žiurkės dažniausiai užsikrečia per blusas. Žmonės maru užsikrečia per blusų įkandimus, fizinį kontaktą su užkrėstais daiktais, nuo kitų maru sergančių žmonių – oro lašeliniu būdu, marui smarkiau išplitus – ir per maistą.
Ligos vystymasis nėra giliai ištirtas, žinoma, kad ligos eiga ir jos stadijos, trukmė labai priklauso nuo užsikrėtimo būdo, imuninės sistemos ir to, kokia maro forma užsikrečiama.
Nuo maro užsikrėtimo iki simptomų pasirodymo paprastai praeidavo 3 arba 6 dienos, bet kartais maras žmones griebdavo itin greitai, jie maru susirgdavo per kelias minutes po kontakto su užkrėstuoju arba įkandus blusai. O štai kartais klastinga liga slėpdavosi organizme net kelias savaites, manoma, kad tai priklausydavo nuo to, kaip ja buvo užsikrėsta.
Maru susirgę žmonės išsyk imdavo panašėti į gyvus negyvėlius, taip juos gana lengvai atpažindavo dar ligos nepaliesti kaimynai ir giminaičiai. Žmonėms imdavo svaigti galva, jie itin karščiuodavo, ant liežuvio atsirasdavo storas baltų apnašų sluoksnis, oda papilkėdavo. Žmogus imdavo klėjoti.
Kiti požymiai smarkiai priklausydavo nuo užsikrėtimo būdo: jei buvo užsikrėsta per odą, liečiant kitą žmogų arba daiktus, toje vietoje atsirasdavo pūslės, kurios vėliau trūkdavo ir virsdavo juodais šašais.
Buboninė maro forma, kuri kildavo įkandus blusoms, sukeldavo limfmazgių uždegimą, šie išsiplėsdavo, padidėdavo, virsdavo bubonais, o vėliau – trūkinėdavo, iš jų bėgdavo pūliai.
Jei nelaimėlis įkvėpdavo maro, o tiksliau, užsikrėsdavo oro lašeliniu būdu, jo plaučiai būdavo akimirksniu pažeidžiami, kildavo kosulys, ligonis imdavo spjaudytis kraujais. Maru buvo galima užsikrėsi ir per maistą, o jau tada prasidėdavo viduriavimas, vėmimas ir išmatos su krauju.
Mirė milijonai
Pirmas gerai žinomas ir istorikų plačiai nušviestas maro protrūkis, išguldęs pusę Europos, dabar vadinamas Justiniano maru. Šis maras, manoma, kilo Egipte 541 metais po Kristaus ir laivais pasiekė tuometį Konstantinopolį (šiandieninį Stambulą).
Piko metu per dieną mirdavo apie 10 tūkstančių žmonių, neliko beveik pusės miesto gyventojų, o tuomet Konstantinopolis buvo Rytų Romos imperijos sostinė, tikras megapolis. Tiesa, čia buboninis maras nesustojo ir laivais bei pėsčiomis keliavo į Europą. Čia maras su didesniais ar mažesniais protrūkiais karaliavo pusantro šimto metų ir išnaikino pusę tuometės Europos gyventojų.
Tiesa, tai nebuvo baisiausias maro protrūkis, ištikęs Europą. Po aštuonių šimtų metų juodoji mirtis į žemyną atslinko vėl. Atslinko ir pasiliko. Tarp 1331 ir 1353 pasaulyje nuo maro mirė 75 milijonai žmonių. Jis prasidėjo Azijoje ir kartu su pirklių laivais atkeliavo iki Europos, o čia prasidėjo nevaldomas siautimas.
Tuomet šešerius metus Europa neteko iki 30 milijonų žmonių, miestai buvo paveikti labiausiai ir tai nebuvo pabaiga, o tik ciklo, trukusio dar kelis šimtus metų – pradžia. Iki pat 18 amžiaus, Europa išgyveno bent 100 įvairaus dydžio maro protrūkių, kurie nemenkai praretindavo miestų ir kaimų gyventojų gretas ir įskiepijo nevaldomą juodosios mirties baimę.
Vėlyviausia maro banga kilo 1855 metais Kinijoje ir netrukus pasiekė Indiją, Afriką, Australiją ir JAV. Tuomet mirė 12,5 mln. žmonių, bet būta ir gerų žinių, 1894 metais mokslininkai paskelbė atradę marą sukeliantį mikroorganizmą, pradėta ieškoti vaistų.
Atnešė priešai ir savi
Lietuvą, o tiksliau Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), maras pasiekė 14 a. pradžioje, manoma, kad jį iš Prūsijos ir Livonijos atnešė kryžiuočiai. Tada it lapai žmonės krito Užnemunėje, Mažojoje Lietuvoje ir Prūsijos buvusiose teritorijose. Kitas maro etapas LDK pasiekė iš Lenkijos, ten 1440 ir 1451–52 siautusi epidemija netruko pasiekti ir mūsų žemes.
Dar vieną maro protrūkį į LDK 16 amžiuje atnešė mūsų teritorijas puolantys totoriai. Maro epidemijos su pertraukomis siautė 1515–16, 1530–50 metais. Vien 1571 metais Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 tūkstančius žmonių. Dar po poros šimto metų dėl bado, maro ir švedų puolimo LDK prarado pusę savo gyventojų, o maro siaubas buvo aprašytas ne tik istorikų, bet ir vėlesnių amžių rašytojų. Apie tai pasakoja ir romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“. Tiesa, tai buvo paskutinis tokio masto maro protrūkis Lietuvoje.
Nuo 15 iki 18 amžiaus mūsų šalies teritorijoje buvo net 22 maro epidemijos. Daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas ligos protrūkis 1710–1711 m. LDK manyta, kad marą sukelia pelkėse pūvančios organinės medžiagos, pūvantys lavonai, smulkūs gyvūnėliai. Tiesa blusų neįtarė niekas. Buvo daug manymų, kad maras – Dievo bausmė, bažnyčia šį mastymą skatino.
Su maru kovota įvairiai, nes daugelis, bent viduramžiais, nežinojo, kas jį nešioja, kodėl ir kaip jis atsiranda, plinta. Lavonai versti į krūvas, po jas šmirinėdavo šunys ir žiurkės, liga nevaržomai plito. Manyta, kad nuo maro galima gelbėtis kvepalais, smilkalais, pūliu gėrimu ir kitais, regis, pačiais keisčiausiais būdais.
Tiesa, jau tada buvo suvokta, kad geriausia tiesiog šalintis žmonių, sprukti į mažiau apgyvendintas teritorijas ar užsidaryti pilyse, užsienio dvaruose. Būtent taip per visus protrūkius darė LDK didikai Radvilos, kurie kitaip nei daugelis jų amžininkų, itin daug dėmesio skyrė higienai, sveikatai ir gerbūviui.
Nė vienas Radvila nė per vieną maro protrūkį neužsikrėtė šia mirtina liga ir nuo jos nemirė. Maro metu jų dvarai užsidarydavo, turtingi didikai turėjo begales atsargų, todėl galėjo išgyventi ir ilgiausią karantiną.
Kiek vėliau, tarkime 18 amžiuje, apie marą ir būtinybę nuo jo gintis, žinota daugiau. Maro aukų kapai jau pilti už miesto sienų, net špitolės ir vienuolynai, kurie prižiūrėjo tokius ligonius, likdavo už miesto sienų.
Dar ir dabar ne viena Vilniaus bažnyčia požemiuose slepia maro aukų kaulus, o akyla akis išėjusi už Vilniaus Aušros vartų ir paklaidžiojus kiemuose, dar gali rasti mažą Švento Nikodemo ir Švento Juozapo bažnytėlę, paverstą gyvenamuoju namu, kur kadaise glaudėsi vienuoliai tvarkę maro aukų kūnus.
Karantinas ir prieš kelis šimtus metų priimtas itin rimtai, uždraudus išvykti ir atvykti į miestą maro metu, įsakymui nepaklusę žmonės buvo galabyjami tiesiog vietoje. Taikyti apribojimai pirkliams, jie laikyti karantine.
O štai maro aukų namai deginti, ant jų kapų statyti raudoni kryžiai, kapai apipilti kalkėmis, o kauburiai daryti itin aukšti, kad visi žinotų ir iš tolo lenktų.
Maras kartu su savimi atsinešė ir daug mitų, išsigalvojimų. Tikėta, kad marą pranašauja maro mergelė, pasirodanti mieste baltais rūbais, apsisaugant nuo jos ir nuo ligos, taikytos visokios pagoniškos apeigos, smilkytos medžių žievės, uogos, gintaras, valgytos rūtos.
Bėda ta, kad maras plito dėl nešvaros ir didelio gyventojų tankio, tradicijos vienoje troboje grūstis kartu su gyvuliais. Todėl juodosios mirties protrūkio metu retai kam pavykdavo išgyventi, mirdavo 60, o kartais ir 90 proc. visų susirgusiųjų, o sirgdavo itin daug žmonių.
Maro metu mirdavo tiek, kad populiacija, ekonomika ir visa krašto gerovė sunkiai beatsistatydavo, tam kartais prireikdavo ir šimto metų. LDK, kaip ir visa Europą, šį siaubą patyrė ne kartą, bet vėliau baisios ligos grįžo kitais pavadinimais ir kitomis epidemijomis.
