Vengrija, tiksliau – jos premjeras ir Putino pakalikas Viktoras Orbanas, jau kurį laiką visai Europai demonstratyviai prieš nosį mojuoja savo veto teise ir taip visą ES šalių narių bloką laiko savotiška neįgalia įkaite. Visas šalių blokas, priimdamas itin jautrius ir visos Europos saugumą užtikrinančius sprendimus, šiuo metu yra atsidūręs Putino pakaliko iš Vengrijos griaužtuose.
Orbanas kelia ultimatumą po ultimatumo ir mainais už vienbalsius visos ES sprendimus reikalauja sau milijardinio finansavimo. Toks elgesys nė iš tolo nekvepia veiksnia demokratija ir kelia daugybę abejonių dėl tokio partnerio patikimumo. Europos Sąjunga turi nedelsdama pradėti galvoti, kaip ateityje išvengti panašių manipuliacijų iš kitų šalių, kai bus bandoma priimti svarbius sprendimus. Savo veto teise „pašantažuoti“ visą Europą jau bandė ir Kipras. O tokie bandymai ne tik skaldo Europą, bet ir trukdo operatyviai reaguoti į kintančias užsienio politikos aplinkybes.
Praėjusių metų lapkritį Konferencijoje dėl Europos ateities buvo priimtas dokumentas, kuriuo raginama iš dalies pakeisti ES sutartis, susiaurinant valstybių narių veto teisę ir suteikiant daugiau galių ES institucijoms. Tai gerintų ES gebėjimą priimti greitus ir veiksmingus sprendimus, ypač bendrosios užsienio ir saugumo politikos srityje, leistų kalbėti vienu balsu ir veikti kaip stipriai globalios politikos veikėjai. Rezoliucija buvo priimta 291 nario balsais už. 274 Europos Parlamento nariai balsavo prieš ir 44 susilaikė.
Atrodo, esame vieni tų, kuriems dėl geografinės padėties turi būti ypač svarbu užtikrinti paramą Ukrainai, taip saugant save ir visą likusią Europą nuo neprognozuojamo Putino veiksmų. Deja, balsavimas rodo, kad ir tarp savų atstovų turime nenorinčių stipresnės Europos. Neaišku, dėl kokių motyvų, bet, balsuodami dėl ES sutarties keitimo, Andrius Kubilius, Liudas Mažylis ir Bronis Ropė „susilaikė“, o Waldemaras Tomaszewskis ir Viktoras Uspaskichas balsavo „prieš“.
Turime sau atsakyti, kokioje Europoje nori būti Lietuva? Įsivertinti, kodėl, priimant ES sprendimus, reikia susiaurinti vienbalsiškumo principo taikymą, kokias grėsmes jis gali kelti ir jau dabar kelia mums visiems.
Šie metai taps tikru demokratijos išbandymu daugiau kaip pusei pasaulio piliečių, nes daugiau kaip 50 valstybių vyks rinkimai. Būtent nuo jų priklausys, koks bus geopolitinis artimiausio penkmečio scenarijus, kokios politikos laikysis valstybės, kokioje Europoje gyvensime. Ar ir toliau leisimės šantažuojami ir manipuliuojami? Ar visgi sugebėsime sukurti stipresnę Europą, pasiruošusią ginti savo nares, laikytis demokratijos principų, užtikrinti žmogaus teises ir stiprinti savo ekonomiką?
Šis tekstas yra nuomonė. Redakcija už jo turinį neatsako.
