Tiesiog spaudė širdį matant, kaip minios žmonių, nepabūgę šalčio, prastų oro sąlygų, atsiprašę iš darbų lietuviai susivienijo bendram tikslui – rasti dingusią mažametę mergaitę. Dar ir dabar graudinuosi pagalvojusi apie visų jų gerumą.
Sakykite, ką norite – kad lietuviai pikti, nepatenkinti, dar kokie, bet nepamirškite, kad esame velnioniškai nuostabi tauta, kuri kritinėse situacijose geba pademonstruoti vienybę ir neabejingumą.
„Ašaros rieda“
Suprantama, kad puikus tarnybų darbas padėjo rasti mergaitę, bet ne ką mažiau svarbūs buvo ir savanoriai, negailėję laiko ir jėgų. Juk paieškose savanoriškai dalyvavęs vyras pamatė automobilį, jį nufotografavo ir pranešė pareigūnams. Jis neliko abejingas, nepravažiavo pro šalį, nenumojo į tai ranka.
Net baisu pagalvoti, kaip galėjo baigtis ši istorija, širdis kraujuoja įsivaizduojant, kad mergaitės galėjo ir nerasti arba rasti per vėlai. Dėkoju aukščiausiajam, kad mažametė gyva ir saugi. Bet čia, turbūt, reikėtų dėkoti ne kažkam kitam, o jums, žmonės, kurie nelikote abejingi.
Tai tik dar vienas įrodymas, kad vienybėje slypi stiprybė. Kai esame kaip kumštis, nėra nieko neįmanomo. Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū kiekvienam, buvusiam ten. Ašaros rieda matant tokį susitelkimą...
Ir kitą kartą, kai norėsis kaip nors menkinti mūsų tautą, prisiminkite šį atvejį. Kiekvieną žmogų, dieną ir naktį ieškojusį pagrobtos mergaitės. Kiekvieną, kuris ieškojo reikšmingos informacijos ja dalinosi su pareigūnais. Net ir kiekvieną, kuris meldėsi, kad tik ji atsirastų gyva.
Padarytas didžiulis darbas, tiesiog milžiniškas ir tik jūsų – visų pareigūnų, įvairių organizacijų narių ir savanorių – dėka. Žemai lenkiu galvą, jūs esate žmogiškumo pavyzdys. Galbūt mums pritrūksta vienybės kasdienybėje, bet ekstremaliose situacijose mes esame kaip vienas tvirtas kumštis.
Autorius: skaitytoja Rita
