Ilgai šiame poste dirbantis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius buvo diplomatinių pastangų, kurių tikslas – suburti tarptautinę koaliciją prieš rinkimus klastojantį Aliaksandro Lukašenkos režimą ir paremti demokratinę opoziciją, priešakyje. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda parodė, jog jeigu turima teisingų instinktų ir patarėjų, patirties užsienio politikoje stygius prieš pradedant eiti pareigas nė kiek nevaržo principingo veiksmingumo. Lietuvos žurnalistas Andrius Tapinas planuoja atkartoti 1989 metų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelio demonstraciją, per kurią du milijonai žmonių susikibo rankomis 675 km automagistralėje per Baltijos šalis, protestuodami prieš sovietų okupaciją. Šįkart maršrutas tęsis nuo Vilniaus iki sienos su Baltarusija.
Lietuvių parodytas ryžtas ir vaizduotė yra sveikintini – kaip ir pastangos kitur. Pasisakė pareigūnai Estijoje ir Latvijoje. Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis paragino skubiai surengti Europos Sąjungos viršūnių susitikimą, kad būtų įvestos sankcijos žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje kaltininkams (nors sankcijų klausimas niekur nenuves dėl Vengrijos veto). Be to, Lenkija skyrė 13 mln. JAV dolerių paremti nepriklausomai žiniasklaidai ir stipendijoms, taip pat švelnina darbo rinkos taisykles baltarusiams.
Čekijos premjeras Andrejus Babišas atkartojo raginimus iš naujo surengti prezidento rinkimus, nes ankstesni buvo suklastoti. Jo užsienio reikalų ministras Tomášas Petříčekas pareiškė protestą, kai Lukašenka apkaltino čekų provokatorius ir kitus, esą kurstančius protestus. Kanada, kaip įprasta, kalbėjo pagirtinai tiesmukai.
Tačiau visa tai pabrėžia politinį (ir veiksmų) vakuumą kitur. Saujelė šalių, daugiausiai mažų, nuveikė daugiau negu visos didžiosios Vakarų valstybės kartu sudėjus. Vokietija, Prancūzija, Britanija ir netgi Jungtinės Valstijos paskelbė smurtą smerkiančių pareiškimų, bet jų žodžių nelydėjo veiksmai. Europos Sąjunga buvo ypač išglebusi. Ukrainos pozicija buvo apgailėtina.
Įmantrus argumentas tokiam nenorui teptis rankų – neva parama iš užsienio protestuotojams padarytų meškos paslaugą. Lukašenkos režimas (ir jo finansuotojai Maskvoje) labai apsidžiaugtų galėdami pasakyti, kad šie prodemokratiniai protestai iš tikrųjų tėra dar viena „spalvotoji revoliucija“, finansuojama George'o Soroso ir organizuojama Vakarų žvalgybos tarnybų. Taip pat argumentuojama, jog Maidano sukilimui Ukrainoje nepadėjo aukšto rango JAV ir ES pareigūnų tiesioginė parama. Ji tik pakurstė nepasitikėjimą tarp ukrainiečių, nepalaikiusių protestų lyderių griežtai provakarietiškos orientacijos.
Tačiau per daug netinkamo palaikymo iš išorės – nedidelė bėda. Daug blogiau jaustis paliktiems likimo valiai – arba būti žudomiems, žalojamiems ir traumuojamiems režimo, jaučiančio, kad gali smurtauti prieš žmones nebaudžiamai.
Vakarai turi daug veiksmingų svertų, kuriuos galėtų paspausti. Lukašenkos aplinka, netinkamai valdanti Baltarusiją, pinigus plauna per Vakarų finansų centrus ir mėgaujasi galimybe pramogauti ir ilsėtis Vakarų kurortuose (šiuo atžvilgiu pažymėtina nusižengėlė yra Austrija). Įšaldyti ir konfiskuoti jų turtą Vakaruose, uždrausti jų keliones nebūtų Vakarų per didelio kišimosi ženklas – tai užbaigtų apverktino neveiklumo laikmetį. Mėginti atitaisyti ankstesnio pasyvumo žalą jau per vėlu. Dar ne per vėlu imtis veiksmų dabar.
Kalbant plačiau, pasisakantieji už Vakarų baikštų elgesį atspindi žlugdantį pasitikėjimo mūsų pačių sistemos stiprybėmis ir privalumais stygių. Jeigu tikime demokratija, teisingumu ir laisve – turėtume palaikyti kitus žmones, dėl viso to rizikuojančius savo gyvybėmis, sekdami Lietuvos nustatytu puikiu ir bebaimiu pavyzdžiu. Nerimas, kad tai gali išprovokuoti bičiulių kapitalizmo režimo griūtį Maskvoje, mūsų darbotvarkėje turėtų užimti daug žemesnę padėtį – arba apskritai nebūti į ją įtrauktas.
