Kelias pastarąsias savaites Kinijos komunistų partijos vadovybė susitelkė į Švediją, pradėjusi kampaniją, kurios tikslas – diktuoti, kaip aplinkinis pasaulis, šiuo atveju – švedų PEN centras, turi mąstyti, kalbėti ir veikti. Ši rašytojų aktyvistų organizacija lapkričio pradžioje pranešė skirsianti savo metų apdovanojimą persekiojamiems literatūros veikėjams – Tucholsky premiją – Švedijos pilietybę turinčiam leidėjui Gui Minhai. Kinijoje gimęs ir Honkonge gyvenantis knygų leidėjas prieš ketverius metus buvo pagrobtas Tailande.
Kinijos ambasada pareikalavo, kad Švedijos PEN centras neskirtų šio apdovanojimo, nes kitaip patirs neįvardytų pasekmių. Organizacija nepakluso. Tuomet ambasada sugriežtino toną ir pareiškė, jog jeigu įteikiant apdovanojimą dalyvaus kultūros ministrė Amanda Lind, jai ir kitiems vyriausybės nariams bus uždrausta atvykti į Kiniją.
Švedijos premjeras pateikė griežtą atsakymą, ir iš pradžių atrodė, kad Kinija atlyžo. Tačiau gruodį ambasadorius parodė nenuleidęs rankų ir pareiškė, kad nukentėtų ne vien kultūros, bet ir prekybos ryšiai.
Dėl šių grasinimų švedai sukilo. Visos Švedijos parlamento partijos pareiškė protestą. Trys jų nori, kad irzlusis ambasadorius Gui Congyou būtų paskelbtas šalyje nepageidaujamu asmeniu. Vietos politikai atšaukė vizitus Kinijoje ir svarsto, ar iš darbotvarkės reikia išbraukti atsakomąsias viešnages.
Panašus skandalas kilo dėl buvusios Švedijos ambasadorės Pekine Annos Lindstedt – jai gresia teisminis persekiojimas už be leidimo vykdytą Pekinui palankią taktiką Gui Minhai bylos atžvilgiu. Ji pati neigia kaip nors nusižengusi.
Konservatorių lyderis Ulfas Kristerssonas, turintis šeimos ir profesinių ryšių su Kinija, nori, kad nepriklausoma komisija ištirtų Švedijos veiksmus dėl Gui Minhai skandalo. Jis sako, kad Pekino valdžios elgesys „visiškai nepriimtinas“ (ambasada atsakydama apkaltino jį veikiant iš piktavališkų paskatų ir „arogantiškai bei su išankstiniu nusistatymu kišantis į Kinijos vidaus reikalus).
Taigi, Švedijai aiškinama, kad egzistuoja kalbos, minties ir susirinkimų laisvės ribos – bent jau kiek tai yra susiję su Kinija. Jeigu šalis priešinsis, bus imtasi griežtų ekonominių bausmių.
Na, o kur Švedijos sąjungininkai? Ambasadoriaus gangsteriškas žargonas – labai panašus į Rusijos lyderio Vladimiro Putino. Ir jeigu Švedijai šitaip grasintų Rusija, Europą sukrėstų didelė saugumo krizė.
Tačiau Kinija yra didesnė už Rusiją, ir Europa bijo. A. Linde sako, kad naujojo Europos Sąjungos užsienio reikalų vadovo Josepo Borrellio veiksmai buvo naudingi. Guy Verhofstadtas, įtakingas Europos Parlamento narys, išreiškė palaikymą „Twitter“ žinute. Vis dėlto iki šiol nebuvo pasiųsta jokio signalo, kad likusi Europos dalis ketina paremti Švediją kiek nors daugiau, negu Bendrija 2010 metais parėmė Norvegiją, kai Kinija jai paskelbė sankcijų, keršydama už Nobelio taikos premijos paskyrimą velioniui Liu Xiaobo, žinomiausiam šios šalies disidentui.
Kanadiečiai irgi stebės jiems liūdnai pažįstamą padėtį. Jų šalis irgi sulaukė Kinijos priekabių ir patyrė panašų palaikymo stygių, kai du jos piliečiai buvo paimti įkaitais, reaguojant į vienos aukšto rango kinų verslininkės namų areštą iki jos ekstradicijos bylos nagrinėjimo.
Kiekvienai kitai šaliai reikėtų užduoti klausimą: kodėl nepademonstravus solidarumo su Švedija (ir Kanada) dabar, užuot laukus, kol priekabiautojai Pekine nuspręs, kad atėjo jūsų eilė?
