Tokia reklama, pirmiausia skirta Vokietijos ir Jungtinės Karalystės auditorijai, pradėta rodyti šią savaitę. Tačiau dėl jos jau dabar kilo audra namuose – gyventojai ir ryšių su visuomene ekspertai sako, kad ši kampanija yra įžeidžianti ir gali atsigręžti prieš juos pačius.
Aš esu linkęs užjausti. Vienas puikiausių Europos miestų juk tikrai nusipelno daugiau nei ši sudisnėjinta praeities ir dabarties parodija? Pernelyg gerai prisimenu 10-ojo dešimtmečio pradžios gyvenimo pažeminimus ir nusivylimus, todėl jaučiuosi nejaukiai dėl to, kad tai buvo pavaizduota. Ne kartą kritikavau filmus apie Boratą dėl nejuokingo požiūrio į Kazachstaną kaip į tariamą buvusio komunistinio fanatizmo ir neišmanymo įsikūnijimą. Naudoti tokiam globėjiškam humorui Afriką (prisiminkime „Tintiną Konge“) pelnytai išėjo iš mados prieš daugelį dešimtmečių. Atgaivinti, net ir žaismingai, „Rytų Europos“ idėją, kuri turėtų likti istorijos vadovėliuose, atrodo kaip žingsnis atgal.
Tačiau šiuo atveju scenarijų rašo patys lietuviai, o kvailio vietoje lieka tie, kas vis dar puoselėja klišes. Turizmo plėtros agentūra „Go Vilnius“ nusipelno gėlių, o ne plytgalių. Viena iš priežasčių – kontroversija pritraukia tai, ko reikia mažai šaliai: dėmesį. Ankstesnė kampanija, pradėta 2018 metais ir vis dar tebevykdoma, buvo pavadinta „Europos G taškas“. Ji viliojo lankytojus į Vilnių šūkiu „niekas nežino, kur jis, bet kai jį randa – tai nuostabu“. Ši akcija buvo paleista per Pasaulinę orgazmo dieną (rugpjūčio 8-ąją, jei nežinojote) ir prieš pat popiežiaus vizitą. Ši kampanija sulaukė daug kritikos namuose kaip nejautri, paleista ne laiku ir gėdinga. Tačiau ji pateko į JAV komedijos laidos „Last Week Tonight“ epizodą: tai – milijonų vertės reklama.
Dar viena priežastis, dėl kurios verta pagirti naujausią darbą, yra ta, kad jame pateikiamas svarbus istorinis kontekstas. Svečiai, kurie neprisimena sovietmečio (šiais laikais tokių yra dauguma), ne visada supranta, kiek kūrybiškumo ir ryžto reikėjo praeities šlovei atkurti ir šiuolaikiniams malonumams sukurti. Praeities dvelksmas daro dabartį saldesnę.
Visoms priešakinėms valstybėms nuo Baltijos iki Juodosios jūros kyla svarbesnis klausimas, kaip pavaizduoti savo saugumo padėtį. NATO užtikrina neprilygstamą saugumą, tačiau Rusijos grėsmė auga ir yra apčiuopiama. „Apsilankykite pas mus, kol dar galite“ gali pritraukti įspūdžių ieškotojus, bet šis šūkis skamba pernelyg pesimistiškai.
Devintajame dešimtmetyje dirbau ir studijavau Vakarų Berlyne. Tai buvo menkai saugomas Vakarų forpostas grėsmingoje kaimynystėje, kariniu požiūriu neapginamas. Karo atveju visi būtume buvę pasmerkti. Bet kol jo nėra, kodėl nepasilinksminus? Laisvės skonis buvo dar gardesnis dėl kontrasto su sovietų okupuota „Rytų“ Vokietija. Tai padėjo pritraukti turistus, tarp jų ir JAV prezidentus Johną F. Kennedy („Ich bin ein Berliner“) bei Ronaldą Reaganą („Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną“).
Tai būtų dalinis pavyzdys Lietuvai ir kitoms Rusijos šešėlyje esančioms šalims. Jos gali pasiūlyti lankytojams įprastus šiuolaikinius patogumus, taip pat istoriją, nuo niūrios iki šlovingos, papildytą nepraleistina geopolitinio dvelksmo doze. Suplanuokite savo kelionę dabar.
