Lietuvos Himno istorija: kūrinys, sulaukdavęs ne vieno biso

Konkurencija V. Kudirkos „Tautiškai giesmei“

Iki Vinco Kudirkos „Tautiškai giesmei“ tampant Lietuvos Himnu, buvo ne vienas kūrinys, kuris pretendavo į himno vardą. Štai keletas tokių kūrinių:

• Spaudos draudimo laikotarpiu labai populiari buvo ir Antano Baranausko daina Nu, Lietuva, nu, Dauguva. Ši daina skambėjo lyg tautinė giesmė, žadinusi Tėvynės meilę, degusi neapykanta carizmui, rusifikacijai.

Carinė valdžia stengdamasi šią giesmę uždrausti, traktavo kaip priešvalstybinį kūrinį. Buvo tada kreiptasi į Maironį, kad šis parašytų šiai A. Baranausko dainos melodijai pritaikytus naujus žodžius, prie kurių negalėtų prikibti valdžios cenzūra. Taip atsirado išpopuliarėjęs tuo metu Maironio eilėraštis Eina garsas.

• Žinomo istorinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris siūlė tautine giesme paversti Dovydo psalmę Dievas galybių su mumis!

• Labai populiari buvo ir Česlovo Sasnausko sukomponuota, Maironio parašyta giesmė Marija, Marija, kurią buvo pamėgęs ir garbingasis popiežius Jonas Paulius II.

• Į Lietuvos himnus pretendavo raiškios, patriotinę nuotaiką keliančios Maironio eilės Kur bėga Šešupė… (Česlovo Sasnausko ir Aleksandro Kačanausko muzika).

• Taip pat labai populiari tapo Jaunimo giesmė – „Užtrauksme naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras!“ (Juozo Naujalio muzika).

• Tautine giesme virto Lietuva brangi (Juozo Naujalio muzika). Ši giesmė ypač buvo populiari sovietinės okupacijos metais. Ji tarsi buvo Lietuvos himno pakaitalas, po ilgos draudimo pertraukos koncertinėje salėje pirmą kartą legaliai sugiedota vadinamo „chruščioviško atšilimo“ metu Vilniaus universiteto choristų. Ją giedant – reikšdami pagarbą savo Tėvynei, žmonės visada atsistodavo.

• Tautine giesme virto ir Jurgio Zauerveino eilėraštis Lietuvninkai mes esam gimę, atspausdintas 1879 metais. Šis eilėraštis šiek tiek pakoreguotas (Stasio Šimkaus muzika) dabar įvardytas kaip Mažosios Lietuvos himnas.

Sulaukdavo bisų

Pirmą kartą Vinco Kudirkos Tautiška giesmė buvo sugiedota 1899 metais lapkričio 13 dieną Peterburge surengtame koncerte, skirtame šelpti lietuvius studentus. Himno autoriaus sveikata tuo metu jau buvo visai silpna.

Po metų Vinco Kudirkos bendramintis Kazys Grinius spaudoje šią giesmę jau pavadino tautišku himnu, jį propaguodamas savo šeimos surengtuose vakarėliuose, įvairiuose susirinkimuose. Giedant šią giesmę, susirinkusieji atsistodavo.

Ypač entuziastingai Tautiška giesmė buvo sutikta Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse surengtame koncerte. Kompozitoriaus Miko Petrausko vadovaujamas choras šią giesmę turėjo net kelis kartus pakartoti.

1906 metais kompozitoriaus Antano Kačanausko išleistas leidinėlis su „Tautiška giesme“ jau tiesiogiai vadinosi Lietuvos himnu: Lietuvių hymnas. Žodžiai ir melodija V. Kudirkos. Fortepijonui priruošė A. Kačanovskis. Leidinio viršelį puošė mūsų senasis valstybingumo ženklas – Vytis.

Įkvėpdavo žinomus žmones

Rašytoja Žemaitė 1907 metais savo rašinyje Vilniaus „Kanklės“ apie „Tautišką giesmę“ rašė: …būrys lietuvaičių užtraukė sutartinę, visas kambarys, kaip vienas žmogus, stojo stati, nes pragydo tautišką lietuvišką himną. Himno gaida sujudino ir sugraudino širdį, atsiminei neseniai pergyventą laiką, kuomet žmogus baimėje, patyliais šnibždėjo: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Sykiu džiaugsmas šildė širdį, jog jau iškovojome nors tiek liuosybės, kad galima tuos žodžius viešai ir balsu dainuoti…

Jadvygos Čiurlionytės teigimu, Vinco Kudirkos himnas turėjo įtakos ir jos brolio M. K. Čiurlionio bei visos šeimos atlietuvėjimo procese.

Lietuvos himno giedojimas žadino lietuvių širdyse patriotizmą ir viltį, norą prisidėti prie savo valstybės atkūrimo.