Įdomu tai, kad pirmas profesionalus poligrafas į Lietuvą atkeliavo dar 1992-siais. Ir tik po ilgų derybų su JAV, mat tokio prietaiso vos paprašius niekas neketino atiduoti. Lietuvai teko įrodinėti, kad poligrafas yra reikalingas.
Tiesa, jį atvežęs Kanados lietuvis tą akimirką, kai visi tikėjosi pamatysią stebuklą net sustingo, mat įjungus prietaisą – šis neveikė. Jau ketinta poligrafą siųsti atgal į JAV ir tikėtis, kad po kelių mėnesių jau veikiantis prietaisas bus grąžintas atgal, bet to neprireikė.
Šiandien bene vieninteliu profesionaliu poligrafologu Lietuvoje vadinamas Vitas Saldžiūnas, tąkart paprašė peiliuko ir netrukus prietaisas pradėjo veikti. Tiek apie šį istorinį faktą, tiek apie tai, kaip atpažinti melą – pokalbis su V. Saldžiūnu.
- Kaip šį prietaisą vadinti yra tiksliausia – „melo detektorius“ ar „poligrafas“?
- Siūlyčiau šį prietaisą vadinti poligrafu, o ne melo detektoriumi. Nes nėra ir nebuvo prietaiso, kuris nustatinės melą. Melas nėra materialus objektas, jo nėra žmoguje. To išmatuoti negalima, todėl prietaisas vadinamas poligrafu, nes jis matuoja visą seriją žmogaus parametrų. Pavyzdžiui, kaip keičiasi kvėpavimas, kraujotaka, širdies darbas, kūno perduodami virpesiai.
Tik specialistas, naudodamas tam tikrą testą (moksliniu pagrindu sudarytos klausimų grupės – aut. past.) gali nustatyti žmogus meluoja ar ne. Tos reakcijos gali atsirasti ne tik dėl melo, bet ir dėl išorinių dirgiklių, žmogaus vidaus organų būklės. Čia yra labai sudėtingas procesas. Kaip melo detekcija, tai galima pavadinti, bet geriau vadinti poligrafu.
- Kodėl Lietuvai 1992-siais reikėjo įrodinėti, kad mūsų šaliai yra reikalingas poligrafas?
- Suprantate, į tas peripetijas nebuvo per daug įsivėlęs. Tuo laiku buvau tik jaunas specialistas ir tuose pokalbiuose nedalyvavau. Bet kiek man buvo žinoma, tais laikais amerikiečiai bet kam poligrafų neparduodavo. Reikėdavo gauti Valstybės departamento leidimą. Kai tapome NATO šalimi, šis apribojimas išnyko.
- Bet prietaisas galiausiai pasiekė Lietuvą, tiesa, jo įjungti nepavyko, nes kažkas neveikė. Tačiau tada jūs, kaip rašoma spaudos archyvuose, pasiskolinote peiliuką ir viską sutvarkėte. Kaip jums tai pavyko?
- Labai paprastas dalykas. Pagal išsilavinimą esu fizikas. Tąkart buvome stovykloje, kur praėjome teorinius kursus. Vėliau mums atvežė seno pavyzdžio poligrafus, kuriuos išnarstėme žingsnis po žingsnio.
Tada atvežė jau tą profesionalų prietaisą, įkišo į rozetę ir neveikia. Viskas, sako, kursai baigti. Apmaudu pasidarė. Mažiausiai porą mėnesių laukėme. Tais laikais poligrafas atrodė stebuklas.
Tada pasakė, kad siųs atgal į Ameriką. Bet nebuvo garantijos, kad jis vėl sveikas sugrįš, arba iš viso, kas nors konfiskuos prie sienos. Tad turėdamas šiek tiek patirties, paprašiau universalaus peilio ir leisti man pabandyti tą poligrafą sutvarkyti.
Ir iš tikrųjų, pasikrapščiau, pamačiau, kad ten kažkas buvo atsikratę poroje vietoje. Priveržiau, sureguliavau, įjungiau ir... veikia. Prietaisą atvežęs instruktorius buvo labai nustebęs. Iš tiesų, nieko ypatingo nepadariau. Tik kelis elementarius veiksmus. Bet kartais to elementarumo pakanka.
- Papasakokite kaip tapote bene vieninteliu profesionaliu poligrafologu šalyje?
- Yra profesionalių poligrafologų Lietuvoje, tik jie dirba specialiose struktūrose ir per daug apie tai nekalba. Jų darbas yra tikrinti savo personalą. Jie paruošti vienpusiškai. Dirba su žvalgybiniams tikslams skirtomis metodikomis. Tuo tarpu man labiau prie širdies ir kriminaliniai tyrimai, metodikos.
- Tačiau poligrafo duomenys teisme nėra priimami, kaip įrodymai... Tai kokia prasmė?
- Taip, tas tiesa, teismas to nepriima, kaip įrodymo, bet kartais ir atsižvelgia į poligrafologo išvadas. Kartais teisėjui kažko trūksta, kad galėtų priimti sprendimą. Pavyzdžiui, turėjome praėjusiais metais situacijų su apkalbėjimais. Mergina apkalbėjo savo patėvį, kad jis ją tvirkino. Bet poligrafo dėka pavyko nustatyti, kad jie buvo susipykę. Net liudininkų nebuvo, tik vieno ir kito žmogaus žodžiai.
Tokiais atvejais poligrafas pasidaro labai svarbus. Tiesa, visada siūlau tirti ne tik tą asmenį, kuris kaltinamas, bet ir tą, kuris pateikė kaltinimus. Pavyzdžiui, tyrėme kažkada šešis atvejus, kai moterys buvo apkaltinusios vyrus išprievartavimais. Bet ne tokiais, kur pagauna, užlaužia rankas, o tais, kai susitinka kavinėje, išgeria, eina pas kažkurį namo, muzikos klausosi ir... įvyksta seksualiniai santykiai. O po jų moterys pareikšdavo, kad jas išprievartavo.
Tai prašydavau, kad man atvežtų tiek kaltinamąjį, tiek galimą nukentėjusiąją. Įsivaizduokite, net 3 atvejais kaltinimai nepasitvirtino. Tai poligrafo dėka pavyko išgelbėti trijų vyrų gyvenimus.
Pasitaikė atvejų, kai yra meluojama dėl to, nes siekiama kažkokios naudos. Kažkada seneliai pareiškė, kad jų anūkę tvirkina tėvas. Jų dukra, mergaitės mama, buvo mirusi ir seneliai norėjo perimti anūkės globą. Teisėsauga labai jautri tokiais atvejais, todėl kartais piktavaliai žmonės tuo bando pasinaudoti. Teko tirti šį atvejį ir paaiškėjo, kad seneliai apsimelavo. Vėliau teismas priėmė atitinkamą sprendimą.
Noriu dar kai ką pabrėžti. Poligrafas neparodo pačio įvykio, jis atskleidžia, ką žmogus atsimena, t.y. kaip jis atsimena tą įvykį. Praeitais metais tyriau vieną įtariamąjį žmogžudyste. Jis tvirtino, kad nepamena nužudymo aplinkybių. Ištyrus paaiškėjo, kad jis iš tiesų neprisimena. Nepatvirtinau, kad tas asmuo nepadarė nusikaltimo, bet pasakiau, kad neprisimena.
Tyrimai poligrafu yra reikalaujantys daug atsakomybės, patirties bei žinių. Šis prietaisas gali duoti naudos, bet ir padaryti žalos.
- Ar dažnai bandoma pasitelkti poligrafą tiriant nusikaltimus?
- Labai retai. Tikrai labai retai. Anksčiau dar padėdavau policijai ikiteisminiuose tyrimuose. Prisimenu, kad panaudojant poligrafą, Lietuvoje buvo surasti dvejų žmonių kūnai.
Šiaulių ir Raseinių rajonuose. Policija atliko labai gerą pirminį darbą. Jie turėjo tik įtariamuosius ir prielaidas. Daugiau nieko. Bet faktas, kad poligrafas padėjo surasti lavonus ir išaiškinti visas aplinkybes.
- Ar įmanoma šį prietaisą apgauti?
- Jei poligrafologai dirba viena kryptimi, tai atsiranda piliečiai, kurie veikia priešingai ir bando įvairiais būdais išsisukti. Galiu pasakyti, kad JAV ir Rusijoje yra įmonės, kurios apmoko žmones, kaip apgauti poligrafologus.
Apgauti poligrafo neįmanoma. Jis fiksuoja viską. Bet sprendimus turi priiminėti poligrafologas. Jei geras specialistas, jis mato viską.
Poligrafologas turi įvertinti, ar tiriamas asmuo yra tinkamas tyrimui. Gal iš vakaro „užbaliavojo“ ir susikalbėti su tuo asmeniu tampa neįmanoma. Tada tyrimas atidedamas.
- Kokia istorija iš poligrafų panaudojimo jums yra labiausiai įstrigusi?
- 2006-siais buvo rastas nuo persekiojimo iš Rusijos į Didžiąją Britaniją pasprukusio rašytojo Aleksandro Litvinenkos kūnas. Netrukus buvo iškelta versija, kad jį nunuodijo Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai.
Buvo įtariamas vienas Rusijos žvalgybininkas. Tada rusai sugalvojo tokį dalyką. Jie neleido tirti įtariamojo savam poligrafologui, nes suprato, kad niekas tuo nepatikės. Todėl pasikvietė iš Anglijos du profesionalus, jiems sumokėjo apie 5 tūkst. eurų, gerai apgyvendino Maskvoje. Jie ištyrė tą pilietį ir visiems pasakė, kad štai „tas asmuo yra nekaltas“.
Bet jie naudojo taip vadinamą nepatikimą metodiką. Tuomet 2012 m. vyko teismas, kur teismas pasikvietė dar vieną specialistą įvertinti ankstesnių poligrafologų tyrimą. Tai neutraliam žmogui pavyko įrodyti teismui, kad tyrimas prieš 6 metus buvo atliktas neteisingai. Tai galiausiai turėjo įtakos galutiniam sprendimui.
- Pamirškime kurį laiką poligrafą. Pasakykite, kokie žmogaus veiksmai išduoda, kad jis meluoja?
- Apie melą gali išduoti kūno kalba, tam tikros veido mikroišraiškos. Aišku, tas negalioja kiekvienam atvejui.
- Ar jūsų kas nors asmeniškai yra prašęs padėti atpažinti tai, ar žmogus meluoja?
- Yra tokių atvejų pasitaikę. Labai gaila, bet tokių atvejų pasitaiko. Stengiuosi žmonėms padėti spręsti tokias problemas. Pavyzdžiui, dėl neištikimybės dažnai kreipdavosi. Kartais net ir 70-mečiai žmonės. Tikrai psichologiškai sunkūs atvejai. Geriau jau tokių nebūtų.
