Tikrus pragaro kelius praėjusi moteris sako pagaliau galinti pasidžiaugti savo vaikais, kurių nematė apie penkis mėnesius. Julė taip pat turi patarimų kitoms moterims, kurių vaikus jų buvę sutuoktiniai ar gyvenimo partneriai išveža į kitą valstybę.
„Į Egiptą tris kartus. Pirmą kartą praleidau savaitę laiko, antrą kartą – penkias savaites, o trečią kartą skridau gruodžio 31 dieną. Naujuosius sutikau Italijos oro uoste tranzito zonoje, bet sausio 2-ąją vaikus pasiėmiau ir kitą dieną jau keliavome namo. Tas trečias vizitas buvo toks trumpas, netikėtas. Kai skridau, galima sakyti, nesitikėjau nieko. Galvojau, kad kas nors vis tiek nutiks, vėl bus kokia nors kliūtis. Visame tame procese tikrai buvo daug kliūčių, bet atsirasdavo ir sprendimai ar pagalba. Skrisdama trečią kartą nesitikėjau, kad taip greitai pasiimsiu vaikus. Tai buvo paskutinės mano sutaupytos atostogos, paskutinis šansas. Viskas pasisuko labai gerai“, – pasakoja sūnų ir dukrą iš Egipto į Lietuvą parsivežusi Julė.
Buvęs sutuoktinis negrąžino vaikų po atostogų
Portalas tv3.lt rugsėjo mėnesį rašė, kad buvęs Julės sutuoktinis, Egipto pilietis jųdviejų vaikus išsivežė atostogoms Hurgadoje ir paskui jų nebegrąžino. Moteris nesitikėjo tokio buvusio vyro poelgio, nes po skyrybų ganėtinai neblogai sutarė, vaikai nuolat bendravo su tėvu, nors teismas Lietuvoje gyvenamąją vietą buvo nustatęs su mama.
Julė ir jos buvęs sutuoktinis susipažino Egipte, gyveno skirtingose Europos šalyse, o Lietuvoje apsistojo nuo 2014-ųjų. Buvęs moters sutuoktinis pats nedaug laiko yra gyvenęs Egipte, neturi ten šeimos, tik seserį ir dukterėčią, nors yra šios šalies pilietis. Pora buvo vedusi apie trylika metų, bet vėliau išsiskyrė, o taškas skyrybų byloje padėtas 2021-aisiais.
Kai vyras išsivežė vaikus atostogoms ir jas uždelsė, iš pradžių Julė bandė nepanikuoti ir laukė sugrąžinamų vaikų, bet 2023 metų rugpjūtį jai buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kas sūnus ir dukra į Lietuvą nebeparkeliaus, iš mokyklos Lietuvoje buvo paprašyta reikiamų dokumentų, kad vaikai galėtų mokytis privačioje mokykloje Egipte. Berniukui šiuo metu yra 11 metų, o mergaitei – 7-eri.
Julė pirmiausia per socialinius tinklus išsiaiškino, kokioje mokykloje mokosi jos vaikai, taip pat susirado teisininkus, galinčius jai atstovauti Egipte, bei kreipėsi pagalbos į Lietuvos ambasadą Egipte. Per pirmą savaitės trukmės vizitą Egipte Julė nepamatė vaikų, tik tvarkėsi dokumentus.
„Iš tikrųjų tvarka Egipte yra pasikeitusi. Galima sakyti, automatiškai visos teisės suteikiamos mamai. Mano pasamdyti advokatai dirba tik su šeimos bylomis, dauguma jų klientų yra užsieniečiai. Jie yra gerai išdirbę visą sistemą, turi pažinčių. Ten buvo net ne teismo procesas, nes tai būtų užtrukę. Ir situacija priklauso nuo vaikų amžiaus. Jeigu vaikams virš 12 metų, tada jau einama per teismą. O čia buvo teismo pareigūnų sprendimai, bet jie priimti trumpuoju keliu. Kadangi aš išsiskyrusi, neištekėjusi iš naujo bei esu tos pačios religijos, tai be didelių klausimų vaikų globa buvo automatiškai suteikta man“, – pasakojo Julė.
Moteris yra priėmusi islamą ir turi tai patvirtinantį sertifikatą, kuris buvo pateiktas Egipto institucijoms. Pasak Julės, tokį ar panašų sertifikatą būtų galima gauti ir tais atvejais, kai iš tiesų moteris neatsiverčia į islamą. Taip elgiasi dauguma dėl savo vaikų kovojančių vakariečių moterų, bet Julės atveju taip nebuvo.
„Vienas sprendimas buvo, kad vaikų gyvenamoji vieta Egipte buvo nustatyta su manimi. Ir antruoju, atskiru procesu, buvo nustatyta, kad visi su vaikų švietimu susiję klausimai yra sprendžiami mano vienos. Ten viskas priimama tokiais žingsniukais. Jeigu Lietuvoje skyrybų byloje vienu kartu numatoma viskas – ir vaiko išlaikymas, kas už ką atsakingas, susitikimų grafikas – tai tenai viskas įtvirtinama atskirais žingsniukais, atskirais sprendimais“, – sakė pašnekovė.
Padarė vieną klaidą
Bet moteris padarė vieną klaidą. Nesulaukusi sprendimo, kuriuo jai patikima teisė rūpintis vaikų švietimu ir mokslu, Julė nuvyko į Egiptą bei norėjo iš mokyklos pasiimti sūnų ir dukterį. Nepaisant fakto, kad vaikų gyvenamoji vieta pagal Egipto teisę jau buvo priskirta mamai, mokykla nesutiko perduoti vaikų, nes Julė neturėjo įrodymo, kad pati viena yra atsakinga už mažųjų švietimo reikalus.
„Tai buvo didžiulė drama. Nuvažiavau su trimis diplomatais iš ambasados ir dviem advokatais. Negalvojom, kad bus tokia mokyklos reakcija. Bet ten jie turi vidinę tvarką, pasirašytas sutartis ir tuo remiasi. Tiesiog nesulaukusi antrojo sprendimo nuvažiavau, rizikavau ir sugadinau visą reikalą. Būčiau gal net greičiau parsivežusi vaikus. Bet buvo, kaip buvo. Nuo tos akimirkos vaikų tėvas nebeleido vaikų į mokyklą, viskas susikomplikavo, nes aš galėjau pasiimti vaikus tik iš mokyklos. Paaiškėjo, kad mes net nežinom realaus adreso, kuriuo gyvena tėvas ir vaikai“, – pasakojo Julė.
Tuomet atsirado būtinybė išsiaiškinti, kur realiai gyvena buvęs moters sutuoktinis ir vaikai, mat nepaisant visų gautų Egipto institucijų sprendimų, kad vaikai turi gyventi su mama ir kad ji atsakinga už jų mokslą, policija toje šalyje panašiais atvejais neatlieka intensyvios paieškos. Taigi tąkart teko grįžti į Lietuvą, o Lietuvos ambasada Egipte pradėjo ieškoti būdų, kaip rasti vyriškį. Bet Julei šovė išganinga mintis.
„Kadangi aš turėjau informatorę vaikų mokykloje, tai gruodžio mėnesį man šovė į galvą paklausti, kada planuojamos vaikų atostogos ir kada jų egzaminai. Man pranešė, kad mano sūnus buvo atėjęs į patikrinamąjį testą, kad vaikai neišregistruoti iš mokyklos ir kad egzaminai prasidės sausio mėnesį. Na, aš ir vėl rizikavau. Galvojau arba vieną, arba abu galiu pagriebti per tuos egzaminus. Nes jie nebelankė mokyklos po ano incidento. Tada aš greitai nusipirkau bilietus, nuskridau per pirmąjį vaikų anglų kalbos egzaminą. Radau ten abu, jie abu atėjo į egzaminą. Aš jau turėjau visus dokumentus: tarp jų ir tą, kur teigiama, kad aš atsakinga už viską, kas susiję su mano vaikų švietimu“, – teigė pašnekovė.
Visus reikiamus dokumentus Julė pateikė mokyklos vadovybei, bet vis tiek nebuvo apsieita be policijos, todėl mama su vaikais tą dieną praleido policijos nuovadoje ir prokuratūroje, kol galiausiai jai su sūnumi ir dukra buvo leista išvykti į Lietuvos ambasadą Egipte. Kitą dieną moteris su vaikais išskrido į Lietuvą.
Turi patarimų kitoms moterims
Julei pasisekė, kad jos buvęs vyras nesugebėjo įtikinti Egipto teismo uždrausti išvežti vaikus iš šalies, nes tokia galimybė egzistuoja. Remiantis Egipto teise, draudimas išvykti gali būti priimamas, jeigu dėl vaiko globos vyksta teisinis ginčas arba jeigu yra pagrįstų įtarimų, kad vienas iš tėvų siekia išvežti vaiką iš šalies. Bet pašnekovė sako, kad Lietuvos ambasada buvo išsiaiškinusi, kaip elgtis, jeigu draudimas būtų įformintas.
„Ambasados darbuotojai per Lenkijos ambasadą išsiaiškino, kaip ir kokius dokumentus reikia pateikti oro uoste, kad mus tikrai išleistų, net jeigu būtų draudimas vaikams išvykti. Kadangi Lenkija didesnė šalis, tokių atvejų ten ne vienas ir ne du, tai jie jau išdirbę visą procesą, žino, ką daryti. Labai populiarius toks dalykas, kad tėvas per teismą uždeda vaikams draudimą išvykti iš šalies. Ir viskas: tu turi vaikus, bet negali išskristi. Mano advokatai išsiaiškino, kad buvo bandymų taip padaryti gruodžio gale, bet buvusio vyro prašymą atmetė“, – sakė Julė.
Pašnekovė net kelis kartus dėkojo Lietuvos diplomatams Egipte, kurie padėjo jai šiame sunkiame procese. Julė taip pat sako, kad nebūtų apsėjusi be draugų ir pažįstamų pagalbos, kurių vieni suteikė informacijos, kiti leido apsigyventi savo namuose Egipte nemokamai.
Paklausta, kaip į mamos atvykimą į Egiptą reagavo vaikai, Julė prisiminė, kad vaikus pamatė tik antrojo vizito metu, bet labai trumpai, kai norėjo pasiimti vaikus iš mokyklos. Iš pradžių vaikai jai pasirodė šiek tiek susvetimėję, bet paskui jų ryšys su mama atsinaujino. Julė spėja, kad vaikai pamatę ją įsisąmonino, jog mama jų nepaliko, neužmiršo, kad ir ką būtų sakęs tėtis.
„Kai pamačiau pirmą kartą vaikus, tai jie buvo šiek tiek susvetimėję. Tai buvo per antrą kelionę. Bet man atrodo, kad jiems reikėjo pamatyti mane, nors jie tada ir negalėjo eiti su manimi. Kad ir ką tėvas besakytų, jie pamatė, kad mama jų nepaliko, kad mama ieškojo ir surado juos bei siekia susigrąžinti. Manau, kad jiems buvo naudinga pamatyti. Jie patyrė, kaip mokyklos darbuotojos, apsauga plėšia fiziškai juos nuo manęs. Manau, kad po to įvykio jiems irgi kilo daug klausimų. Kai susitikom kitą kartą, buvo nematę tėvo vos penkias minutes, bet iškart atsigavo, pradėjo sūnus sakyti „ačiū, mama, kad išgelbėjai“, dukra irgi nebeatlipo, nebepaleido, bučiniais mane maudė“, – prisiminė moteris.
Lietuvoje Julė su vaikais gyvena mažame miestelyje, todėl berniuko ir mergaitės išvežimo į Egiptą bei sugrįžimo į Lietuvą istorija žinoma daugeliui: žmonės klausinėja, džiaugiasi gera baigtimi, domisi, kaip sekasi.
„Kadangi mūsų miestelis mažas, tai visi vieni kitus pažįsta, visi džiaugiasi. Neseniai sūnus ėjo iš mokyklos ir sutiko savi darželio grupės padėjėją. Tai jinai klausia, sako: „Tai mama jau parsivežė“. Visi žino, visi labai patenkinti ir džiaugiasi. Sako, svarbiausia, kad grįžo vaikai ir kad viskas laimingai. Taip pozityviai prasidėjo tie Nauji metai. Nors tų vilčių buvo mažai“, – sako Julė.
Moteris teigia, kad pagrindinis jos patarimas panašią nelaimę išgyvenančioms mamoms yra būtinai vykti į valstybę, į kurią buvęs sutuoktinis išveža vaikus, ir siekti pirmiausia legalaus vaikų susigrąžinimo, o jei neišeina, galbūt ir nelegalaus. „Iš atstumo nelabai ką padarysi, jeigu nevažiuosi, nesikreipsi, neieškosi teisinio atstovavimo vietoje. Blogiausiu atveju, nelegalių būdų reikia ieškoti“, – mano moteris.
Julė taip pat labai aktyviai naudojosi socialiniais tinklais: per „Facebook“ ji surado, kokią mokyklą Egipte lanko vaikai, per šį tinklą aptiko reikiamus advokatus Egipte, netgi buvo radusi hakerius, kurie padeda rasti dingusius žmones, bet jų paslaugų neprireikė. „Aš visur ieškojau, visur kreipiausi“, – teigia Julė.
