Gruodį Lietuvos metinė infliacija perkopė 10 proc., o Europos centrinis bankas paskelbė, jog 2022-aisiais infliacija turėtų būti dar didesnė nei prognozuota anksčiau.
Lapkritį vartojimo prekių ir paslaugų kainos, lyginant su 2020 metų gruodžiu Lietuvoje padidėjo 9,3 proc. – tai didžiausias augimas Europos Sąjungoje. Kitos šalys, tokios, kaip Lenkija, imasi infliacijos žabojimo priemonių, bet Lietuva PVM mažinti niekam neketina.
Socialdemokratų organizuotos diskusijos dalyviai, tikino, kad atlyginimai tikrai kils, bet didės ir kainos, o kompensacijos už šildymą skurstančių žmonių problemos neišspręs, bet padidins marginalizavimą.
Nereikia kompensacijų, reikia daugiau pinigų
Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas diskusijoje sakė, kad darbo užmokestis tikrai didės, bet tai vyks naujų investicijų kaina.
„Darbo užmokestis kils, konkurencija dėl darbuotojų liks didelė ir įmonės bus priverstos kelti užmokestį. Darbuotojų trūksta, o ir šiai dienai, neaiškų, kaip išsispręs Kinijos klausimai“, – sakė jis.
Anot specialisto, pavydžiai žiūrėdami į Lenkiją, kuri drįso maisto produktams panaikinti pridėtinės vertės mokestį, ir vis kalbėdami apie įvairias lengvatas ir kitas priemonės piginti, tarkime, maistą, darome sau meškos paslaugą. Lūkesčiai, pasak specialisto, nebūtinai bus pateisinti. Manoma, kad liūto dalis lengvatos nugula ne kur kitur, o prekybininkų kišenėse.
„Jei žiūrėtume maisto produktų lengvatas, tai ilgesniuoju laikotarpiu laimi pardavėjas, o ne vartotojas. Didžiąją dalį amortizuoja pardavėjas, kainos sukyla ir lengvatos nebūtinai veikia taip, kaip tikėtumėmės.<...> Todėl rizikinga įvesti, tarkime maisto, lengvatas, nes biudžeto pinigai prarandami, o po pusmečio kainos grįžta į savo vietas ir lengvatos nublanksta“, – sakė S. Besagirskas.
Anot jo, daryti tyrimai parodė, kad vartotoją pasiekia tik apie 20 proc. lengvatos naudos, kitkas nusėda kitur.
Verslo asociacijos prezidentas aiškino manantis, kad trumpalaikis kišimasis į rinką, ką šiuo metu daro lenkai, arba didelis skolinimasis siekiant atpiginti tam tikras prekes ar paslaugas, turi gana trumpalaikį efektą.
„Visa tai vistiek išbrangina produktą, atpiginimas gaunasi vizija. Jei padarytu nulinį PVM, nes kažkas labai pabrango, kažkas už tai vistiek sumokėtų. Valstybė turi išlaidų, privalo jas padengti, todėl kažkam už tai tektų sumokėti. Tiesa, yra būdų kiek pagerinti situaciją: pigiai pasiskolinti valstybei ir kuo mažiau iškraipant rinką padėti ten, kur situacija sunkiausia“, – svarstė jis.
Visgi geriausia politika yra ne subsidijos ir paramos, o leidimas žmonėms užsidirbti, kad padidėjusios šildymo kainos nevarytų į neviltį.
„Ilgu laikotarpiu reikia leisti žmonėms užsidirbti. Reguliavimai laisvą rinką iškraipo. Po to atsiranda bėdos. Reikia dirbti, užsidirbti ir kontroliuoti tik tai, ką reikia, tarkime, kartelius. <.> Stebuklų nėra, yra kitos šalys, kurios tą padarė – reikia imti i kopijuoti“, – aiškino S. Besagirskas, pabrėžęs, kad kaltė krenta ne tik ant valdžios atstovų, bet ir ant darbdavių, kurie vis dar linkę išnaudoti darbuotojus. Jis taip pat nesutiko, kad išaugusios šildymo kainos turėtų būti kažkaip kompensuojamos. Pasak jo, kompensacijos sukelia lūkesčius, didina valstybės aparatą, nes reikia daug valdininkų aptarnauti sistemą.
„Būčiau už tai, kad rasti mechanizmą, kaip didinti pensijas, kad žmonės galėtų iš to ką gauna, o ne iš valstybės geranoriškumo, susimokėti. Reikia galvoti ne kaip daryti išimtį, kompensacijas, o kaip didinti pensijas, atlyginimus, kad žmonės galėtų gyventi oriai ir apsimokėti dalykus“, – aiškino jis.
Infliacija siaus, bet valstybė nepadės
Profesorius, ekonomistas Romas Lazutka sako, kad infliacija išgąsdino, pasigirdo dejavimo dėl kainų augimo. Bet svarbu, pasak ekonomisto, ne tik augančios kainos pirkėjams, bet ir daugiau pinigų pardavėjams.
„Infliacija, dejuojama, kad bus blogai. Visada yra pirkėjai ir pardavėjai, kažkas brangiau perka, kažkas brangiau parduoda“, – sakė jis, patikinęs, kad daugiau pinigų rinkoje nebūtinai yra blogiau.
Visgi egzistuoja ir kitų, rimtesnių infliacijos padarinių, kurie gali užgožti dejuotojus dėl padidėjusių maisto kainų.
„Didelė infliacija sukelia sumaištį ekonomikoje, tampa sunku planuoti, verslininkai nežino, kaip reaguos pirkėjai, o šie bijo pirkti. Nežinia ar pirkėjai nepabėgs, jei pakelti kainą, o ją kelti turi, nes didėja infliacija. Vartotojai išsigąsta kainų augimo, nežinios dėl atlyginimų. Didelė infliacija yra lydima ekonomikos smukimo“, – pasakojo ekonomistas.
Anot jo, didelės infliacijos pasekmė – valstybės finansų sumažėjimas, o tai pajustume visi ir gana greitai.
„Biudžetinio sektoriaus laukia nelabai geri laikai, ne tiek dėl pačios infliacijos, kiek dėl jos poveikio ekonomikos raidai. Yra tam tikri dėsningumai. <...> Labai sunku pasakyti, kur ir kaip kelia kainas verslai, valstybė. Ne visi kelia kainas dėl sąnaudų, yra pelno interesas, kitas dalykas, jei gauni daugiau nebūtinai turi didinti atlyginimus. Tiems darbuotojams, kurie gali pabėgti, galima didinti, bet kitiems nebūtinai. Taigi, algos nebūtinai augs tolygiai, nors kainos ir didės. Atsiras darbo jėgos pasiūlos-paklausos veiksnys“, – prognozavo ekonomistas R. Lazutka.
Jis svarstė, kad siaučiant infliacijai sunku tikėtis, kad valstybė didins atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams.
„Abejoju ar valstybė didins atlyginimus, nors turėtų ateiti į pagalbą. Nors daug kas sako, kad tai gali sukelti infliacijos spiralę, bet aš manau, kad tuos žmones reikia gelbėti, bet kaip Vyriausybė elgsis, sunku pasakyti“, – kalbėjo ekonomistas.
Valstybė turi kištis
Socialdemokratas Eugenijus Sabutis svarstė, kad valstybė privalo kištis ir padėti didelės infliacijos išgąsdintiems žmonėms. Esą tai, normali praktika, nes tokio dalyko, kaip laisva rinka nėra.
„Dažnai girdžiu, kad nereikia kiškis, bet valstybė kišasi visur, rinka nėra tokia laisva, kaip norima pasakyti. <...> Mane neramina, aš akivaizdu atstovauju opozicija, kad valdantieji nenori apie tai pasikalbėti. Įvairūs pasiūlymai užgniaužiami. Pasakoma, kad pasiūlymas populistinis, kitų šalių pavyzdžiai nenagrinėjami. Kitos šalys taip pat kišasi į procesus, nes vien per mokesčius kišasi valdžia į verslo ir žmonių gyvenimą“, – kalbėjo politikas.
Jis taip pat prasitarė svarstantis, kad gal valstybė vertino ir žinojo, jog kainos kils, todėl bus surinktą daugiau PVM, bus galima didinti pensijas, išmokas ir kapeikas numesti viešajam sektoriui. Tiesa, tuos padidinimus taip pat suvalgys infliacija.
Profesorius R. Lazutka pritarė, kad nėra laisvos rinkos, yra tik mišri ekonomika.
„Labai dažnai Lietuvoje sakoma, jei sumažinsi PVM jį kažkas pasiims, o vartotojas to nepajus. <.> Šiomis dienomis pastebėjau, kad bankų ekonomistai prognozuoja, kiek Lenkijoje sumažės kainos dėl PVM laikino panaikinimo“, – sakė ekonomistas, pabrėžęs, kad kainos kažkiek tikrai turėtų mažėti, o jei jos nemažėja reiškia rinkoje nėra konkurencijos.
Tiesa, tai dar priklauso ir nuo rinkos, didelė ji ar maža, kokiomis sąlygomis veikia.
Parama ar akmuo po kaklu?
Pagrindinė didėjančios infliacijos priežastis yra energetinių išteklių brangimas. Bet ne tik tai, nes mes turime didesnę nei ES vidurkis infliaciją. O štai brangstantį šildymą valdyti būtų galima, nes realiai už to stovi valstybė, savivaldybės, kurios pasiima pridėtinės vertės mokestį nuo brangstančio šildymo.
„Tai natūralios monopolijos rinka, nėra konkurencijos. Valstybė būdama reguliuotoja galėtų nustatyti kainas. Kas stabdo valstybę? Nenoras prarasti biudžeto pajamas. Juolab, kai kyla kainos, matyt žino, kad reikės kažkam kompensuoti“, – svarstė R. Lazutka.
Jis tikino, kad Lietuva renkasi tikslinę pagalbą tiems, kuriems reikia labiausiai: šildymo, vandens kompensacijos, bet nepagalvoja, kad ilgalaikėje perspektyvoje tokia parama marginalizuoja žmones, verčia juos rinktis tarp darbo ir paramos.
„Mūsų visuomenė orientuota į ekonominį liberalizmą, tai sakoma, kad gal nereiktų remti. Manoma, kad geriausia apmokestinti visus, o paskui padėti tiems kam reikia, bet realybėje tie, kuriems reikia, būna marginalizuojami. Būsto šildymo kompensaciją gaudavo iki 5-6 proc, dabar bus iki 10 proc. manau“, – svarstė ekonomistas.
Lietuva taiko anglosaksiškąjį modelį, kuriame nėra universalių išmokų ir paslaugų, o tik tikslinė pagalba. Bet ji nėra be nuodėmės, nes žmonės stigmatizuojami.
