Šie du politikai nevengė viešumoje vienas kito pašiepti, ypač iš opozicijos apkasų, tačiau kai kuriais atžvilgiais elgiasi gana panašiai. Portalas tv3.lt apklausė po tris politikus iš tuometinių valstiečių žaliųjų ir dabartinių konservatorių gretų ir bandė suprasti, kaip abu lyderiai, jų kolegų akimis, reaguoja į iškylančius iššūkius, kokį lyderystės stilių renkasi, ar geba įveikti kritiką, kaip įtikina kolegas sekti paskui save.
Postai ir atsakomybės
Tiek R. Karbauskis, tiek G. Landsbergis Vyriausybės vadovo vairą po laimėtų rinkimų perdavė nepartiniams politikams, nors Ingrida Šimonytė emociškai yra glaudžiau susijusi su konservatoriais nei Saulius Skvernelis buvo susijęs su valstiečiais žaliaisiais. Tai liudija ir jų patirtis – I. Šimonytė dirbo finansų ministre Andriaus Kubiliaus vyriausybėje ir per tiek laiko labai nenutolo nuo partijos, o S. Skvernelis neseniai su kolegomis įkūrė Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“.
Valstiečių žaliųjų ir konservatorių lyderiai po pergalingų parlamento rinkimų prisiėmė antraeilius vaidmenis, nes abu premjerai yra kur kas populiaresni visuomenėje nei patys partijų lyderiai. „Aš manau, kad tiek vienas, tiek kitas lyderis, ko gero, nėra patys stipriausi. Todėl Lietuva ir neina tuo vakarietišku keliu, kai partijos, kuri laimi rinkimus, pirmininkas imasi formuoti Vyriausybę. Pas mus ta tradicija sušlubavo“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas Andžėjus Pukšto.
Tik R. Karbauskis koalicijos vairą laikė užimdamas Kultūros komiteto pirmininko pareigas, o G. Landsbergis dirba užsienio reikalų ministru ir negali daugybės laiko skirti partijos ar koalicijos reikalams. Jų vaidmenų skirtumui įtakos turi ir tai, kad nemažai į 2016-2020 metų kadencijos valdžios postus patekusių asmenų nebuvo turėję jokios valstybės valdymo ir politinio veikimo patirties, o dauguma konservatorių tokią patirtį turi, taigi yra sąlyginai savarankiškesni.
Skiriasi ir abiejų politikų kadencijų trukmės partijoje. Pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos įstatus, R. Karbauskis pirmininko pareigas gali eiti tiek kadencijų, kiek bus renkamas, o pagal Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų – pirmininkas renkamas ne ilgiau nei dviem kadencijoms iš eilės. Tai lemia, kad konservatorių gretose visi žino, jog G. Landsbergis po kelerių metų nebebus pirmininkas, o valstiečių žaliųjų gretose visi žino, kad R. Karbauskis greičiausiai bus pirmininkas.
Tačiau vertindami lyderystės stilių abiejų komandų politikai įžvelgė ir nemažai panašumų, ypač kalbėdami apie tai, kaip lyderiai reaguoja į kritiką, kaip priima sprendimus partijoje.
Reakcija į kritiką: Landsbergis
Valdžioje esančių partijų lyderiai nuolat sulaukia kritikos iš žiniasklaidos, politikos mokslininkų, opozicijos ar netgi savų kolegų pusės. Gebėjimas konstruktyviai ištverti kritiką liudija asmens brandą, pasitikėjimą savimi bei vidinį saugumą. Partijos kolegos G. Landsbergio gebėjimą ištverti kritiką vertino kaip tobulėjantį procesą, bet pripažino, kad šis politikas yra karšto būdo.
„Dažniausiai į kritiką jis reaguoja karštai, nepriima kritikos. Jis žino kaip jis žino ir dažniausiai netgi užsiplieskia, galima ir taip pasakyti“, – apie G. Landsbergį sakė vienas konservatorių atstovas.
Paskutinis viešai nuskambėjęs atvejis buvo susikibimas su buvusiu Užsienio reikalų komiteto pirmininku Žygimantu Pavilioniu, kai pastarasis su G. Landsbergiu apsisvaidė pažadais vienas kitą atleisti iš pareigų.
Taip nutiko dėl Vyriausybės negebėjimo nuo gruodžio 8 dienos įgyvendinti JAV įvestų sankcijų baltarusiškų trąšų gamintojai „Belaruskalij“, nors prieš tai viešai buvo akcentuota būtinybė „uždaryti“ Aliaksandro Lukašenkos pinigines, tai yra apriboti režimo galimybes per trąšų eksportą apsirūpinti užsienio valiuta. Ž. Pavilionis spaudė žūtbūt įgyvendinti Lietuvai neprivalomas amerikiečių sankcijas ir tai prisidėjo prie didžiausios šios Vyriausybės politinės krizės sukėlimo.
Galiausiai, iš pareigų turėjo trauktis Ž. Pavilionis, nes jam buvo pagrasinta svarstymu partijos Priežiūros komitete. Dauguma konservatorių Seime nepalaikė Ž. Pavilionio, bet vienas parlamentaras šio politiko gailėjosi, tik nesutiko viešai jo užtarti, motyvuodamas tuo, kad tuomet „vadovybė jo neleis į komandiruotes“.
„Tuo metu G. Landsbergis buvo pasidaręs labai dygus ir nuolat bendroje mūsų pokalbių grupėje replikuodavo kažką panašaus „Oi, jeigu čia tokie sankcijų specialistai esat, tai eikit ir valdykit“, – krizės metą dėl trąšų prisiminė vienas konservatorius.
Pašnekovas pažymėjo, kad Vyriausybės sprendimai labai dažnai yra „nuleidžiami“ Seimui ir niekas nejaučia poreikio pernelyg tartis su parlamentarais. Bet kai parlamentarai ką nors pakritikuoja, išsako savo poziciją, ypač viešai, tai iškart manoma, jog esi blogas: „Tie sprendimai tiesiog nuleidžiami ir jeigu tu kvestionuoji, esi blogas“.
Kaip pavyzdį politikas paminėjo, kad konservatorius Jurgis Razma viešai išsakė abejonių dėl mokyklų tinklo pertvarkymo, bet vidiniame kolegų susirašinėjime iškart pradėta piktintis, jog abejones išsako savi, esą taip nepadarysi jokių reformų. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pašnekovas neteigė, kad taip į išsakytas abejones sureagavo partijos pirmininkas, bet kalbėjo apie vadovybę.
„Partijos vadovybė į diskusijas, derybas ir įsiklausymą į kitų nuomonę nėra linkusi“, – reziumavo tas pats politikas.
Pašnekovas palygino, kad buvęs premjeras Andrius Kubilius į kritiką ir nepritarimą jo siūlymams reaguodavo ramiau ir ne taip asmeniškai: „Prezidiume ir taryboje vykdavo diskusija. Taip, ir tada buvo valdoma demokratija, būdavo paruoštas spektaklis, bet A. Kubilius diskutuodavo. Net jei sprendimas nepalankus, jis pykdavo, bet su tuo susitaikydavo. Nebuvo to asmeniškumo, kad prieš mane eina, tai aš visus ištaškysiu. Nebuvo tiek tų emocijų. Kadangi buvo stabilesnis emociškai, tai tada bent gali diskutuoti. Aišku, jis tave apeis ant kampo, pasitvarkys savo, bet buvo taisyklės. Tu turi galią daryti įtaką sprendimams, tai darai. Neturi, tai tik pašneki, bet tai, kad tu turi nuomonę ir diskutuoji, nereiškia, kad jis pradės klykti“.
Tuo tarpu G. Landsbergio reakcijas konservatorius palygino su vaiko, kai iš mažamečio norima paimti saldainį. „Būdavo ir parėkia. Tikrąja to žodžio prasme yra aprėkęs mūsų frakcijos narę. Jis tikrai nesivaldo“, – sako politikas, bet pridūrė, kad šiuo metu G. Landsbergis nelabai turi laiko, nes eina užsienio reikalų ministro pareigas ir netgi kartais užima povyzą, kad „viskam vadovauja Šimonytė“.
Kiti politikai pabrėžė, kad nežabota reakcija į kritiką buvo būdinga ankstesnėms G. Landsbergio kadencijoms, esą tuomet egzistavo tik jo nuomonė ir nieko daugiau. Šiuo metu, anot jų, G. Landsbergis stengiasi valdytis, išsako savo argumentus bei moka ir susitaikyti – ne tik susipykti.
„Nėra kad visai negirdėtų. Bet, kaip ir kiekvienas žmogus, užimantis tam tikras pozicijas, vis tiek vadovaujasi savo požiūriu. Be to, reikia pripažinti, kad labai nedaug asmenų, kurie jam išvis tą kritiką išsako. Iš artimųjų rato“, – teigė dar vienas konservatorių atstovas.
„Jis gali sureaguoti labai stipriai. Bent praeityje taip buvo, dabar gal kažkaip išmoko, bet pačioje pradžioje tikrai buvo karštesnis. O juk niekas nekritikuoja asmeniškai, paprastai diskutuojama tam tikromis temomis“, – pridūrė pašnekovas.
Tačiau, kolegų teigimu, G. Landsbergis, skirtingai nei premjerė I. Šimonytė, negrasina atsistatydinimu net ir esant sunkioms aplinkybėms, be to, nėra linkęs regzti intrigų. Pasak kolegų, kilus kokiai nors problemai lyderis yra linkęs siūlyti bent keletą situacijos sprendimo būdų. „Šioje kadencijoje primygtinai pakelto tono ar bandymo duoti nurodymus tai tikrai nebūna. Premjerė gal čia porą kartų pabandė pagąsdinti atsistatydinimais, bet iš G. Landsbergio pusės tai ne“, - sakė vienas G. Landsbergio kolega.
Reakcija į kritiką: Karbauskis
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio gebėjimą priimti kritiką su juo pažįstami kolegos įvertino skirtingai, bet visi įvardijo sunkumus. Pavyzdžiui, vienas politikas sakė, kad kritiką R. Karbauskis priima „liguistai“ ir nuolat įgyja priešų visam gyvenimui, o kitas pasakojo, kad valstiečių žaliųjų lyderis kiekvieną kritiką „pasiima sau“, tada „pervirškina“ ir „užmėto“ priešininką tik sau suprantamais argumentais. Anot pašnekovo, tokių „karbauskiškų“ argumentų būna prigalvota tiek daug, kad kritiką išsakęs asmuo dažnai nebemato prasmės ginčytis.
„Reaguoja liguistai. Pykdavo, kai išorėje kritikuojama būdavo. Tai tada, aišku, visi aplink, visa žiniasklaida yra konservatoriai ir liberastai. O dėl kritikos viduje irgi pykdavo. Paskui už tą kritiką sulaukdavo visi smūgio atgal. Tik tiek, kad tie, kurie buvo silpnesnėje pozicijoje, gaudavo iškart atgal, o tiems, kuriuos jis bijojo liesti, tai kirsdavo atsiradus palankiai progai“, – aiškino vienas politikų.
„Čia jau nebus jokio pasigailėjimo ar atleidimo. Jeigu kas nors kritikavo, tai visą gyvenimą bus priešas“, – pridūrė pašnekovas, kartu paminėdamas, jog tai savybė, kuria R. Karbauskis kažkodėl didžiuojasi: esą jeigu pasakiau, kad šitam žmogui gyvenime rankos nepaduosiu, tai taip ir bus realybėje.
„Man atrodo, kad jis viešai tą kritiką „suvalgo“ ir įjungia tokį galingą gynybinį mechanizmą. Net kai kritika būna labai asmeniška ir bjauri, jis vis tiek geba kalbėti argumentų kalba, tik tiek, kad tie argumentai nebūtinai tokie, kuriais būtų ieškoma tiesos. Pavyzdžiui, jeigu jis ką nors siūlo ir žmonės jį kritikuoja, tai jis įjungia savo argumentų arsenalą, bet tokia gausa, kad nebėra prasmės nė kalbėtis. Tie argumentai gali būti apibūdinami racionaliais tik pagal jį. Jis linkęs savo galvoje susikurti kažkokį vaizdinį, turi savo logiką ir tą logiką bando parduoti visiems kitiems“, – aiškino kitas politikas.
Tačiau R. Karbauskis, anot kolegų, nėra linkęs rėkti, asmeniškai atsikirsti žmogui, užsipulti ar viešai ginčytis. „Jis pažemina žmogų argumentuodamas savo argumentais“, – teigia pašnekovas, bet priduria, jog R. Karbauskio argumentai nebūtinai turi tvirtą ryšį su tikrove ir daugumai būna tiesiog nesuprantami.
Kaip vienas pavyzdžių, gali būti paminimas R. Karbauskio puolimas prieš buvusį susisiekimo ministrą Roką Masiulį. Nors šis ministras sulaukdavo kritikos ir Vyriausybėje, bet R. Karbauskis po jo atstatydinimo performavus koaliciją ėmėsi viešo puolimo: pavyzdžiui, išbraižė schemas, kuriose vaizdavo tariamą R. Masiulio nepotizmą, vadino jį blogiausiu ministru ir ypač daug dėmesio jam skyrė savo „Neliečiamųjų“ cikle. Politikas bandė įrodyti, kad R. Masiulis su savais žmonėmis energetikos sektoriuje judėjo iš vieno projekto į kitą ir siurbė valstybės pinigus, o paskui perėjo į susisiekimo sektorių.
Bet kitas parlamentaras prisiminė, kad R. Karbauskis tikrai yra ginčijęsis su frakcijos kolegomis kitiems girdint, tik galbūt tai retesnis atvejis. „Jis vis tiek sugebėdavo parduoti savo sprendimą, įtikinti nepakeltu tonu. Ir tai nėra vien kažkokia buka jėga. Kažkokio stačiokiško – atšovė, nusisuko ir išėjo – tikrai nemačiau. Jo būdas toks labiau manipuliatyvus ir lapiniškas. Pavyzdžiui, jis įrodinėdavo finansų ministrui, kad jam naudinga padidinti išlaidas“, – aiškino vienas R. Karbauskio kolega.
Dar vienas R. Karbauskio komandos narys pažymėjo, kad šis politikas tikrai nesulaukia daug kritikos iš savų kolegų. Galbūt niekas nenori įgyti galingo priešo. Bet, pasak jo, R. Karbauskis yra priklausomas nuo pagyrimų, siekia jų gauti iš kitų, nevengia girtis pats. „Jis sukuria tokią atmosferą, kur visi turi jį girti arba pritarinėti. Taigi tai šiek tiek kas kita nei atsparumas kritikai. Bet jis skirto žmones į tuos, kurie jam palankūs ir visus kitus. Tai jeigu ką nors priskiria prie sau nepalankių žmonių, tai vienaip ar kitaip pradeda su tuo žmogumi kariauti“, – pastebėjo kolega.
Pašnekovas sako, kad R. Karbauskis labai dažnai neskiria kritikos nuo interesų, tai yra jam bet kuri kritika susijusi su kieno nors interesais: jeigu kažkas kritikuoja, vadinasi, patyrė kieno nors įtaką ar žaidžia savo galios žaidimus. „Taip yra todėl,kad jis pats neatskiria savo pozicijų, nuomonių, požiūrių nuo savo interesų. Bet kuris darbas, kurį jis daro, turi nešti naudą ilgalaikiams tikslams, ir visa poezija, vertybinė retorika yra tik priedanga galios interesui“, – sako parlamentaras.
Kaip vadovauja Landsbergis?
Lyderius dažnai apibūdina ir tai, kaip jie įtvirtina savo valdžią ar autoritetą partijoje. Tai yra, ar apsistato „savais žmonėmis“, kaip elgiasi su jiems prieštaraujančiais ar nepalankiais kolegomis. Vienas G. Landsbergio kolega manė, jog lyderis linkęs apsistatyti savais, lojaliais ir patikimais žmonėmis. Iš esmės tai gali būti suprantama, nes kiekvienas lyderis nori įgyvendinti savo tikslus. Bet konservatorių atstovas situaciją partijoje apibūdino Vladimiro Putino žargonu: tai esą yra „valdoma demokratija“.
„Partijoje yra valdoma demokratija. Jis su savo chebra turi savo matymą, tai jeigu bus sudaroma kažkokia darbo grupė moderuoti skyriuje kokį nors konfliktą, tai ji bus sudaryta į lyderio pusę, prezidiume irgi balsų turi. Na, vis tiek yra taip, kaip jis nori, viską daro pagal save. Jeigu skyriaus pirmininkas yra jam nepalankus, jis tą skyrių sudroš. Jeigu skyriaus pirmininkas jam palankus, jis jį išsukinės. Pavyzdžiui, paklius kas nors į korupcinį skandalą. Tai žinot, jeigu blogas skyriaus pirmininkas, tai lieps išmest iš partijos Priežiūros komitetui, sudoros, o jeigu jam palankus, tai kažkaip kitaip bus. Aš manau, kad kaip ir visur“, – pasakojo konservatorių atstovas.
Pasak pašnekovo, G. Landsbergis turi savo aplinką, kuri jam pataikauja ir dirba todėl, kad lyderis jiems dalija postus. „Yra Šimonytės aplinka, yra Gabrieliaus aplinka. Jie pasistato savo žmones į jiems svarbiausias pozicijas, vieni visiškai lojalūs, kiti per derybas ar per kažkokius susitarimus pozicionuojasi ir nėra visiškai lojalūs, galvoja savo galva. Bet kiti tai yra klapčiukai, kurie be G. Landsbergio niekur net nejudėtų“, – aiškino politikas.
Konservatoriaus teigimu, vadinamieji „klapčiukai“ tiek prezidiume, tiek taryboje, tiek kitose partijos struktūrose sąžiningai atidirba juodą darbą, tai yra daro tai, kas reikalinga pirmininkui.
Dabartinių krizių metu, kai kyla abejonių dėl Taivano politikos ir ką tik praėjo krizė dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito uždraudimo, kai kurie kolegos pastebi, jog G. Landsbergis gana atvirai bendrauja su parlamentarais Seime, išsako problemas, jaučia atsakomybę už nesėkmes ar iššūkius. Be to, būdamas užsienio reikalų ministru daug laiko politikas praleidžia ne Lietuvoje, todėl pastaruoju metu G. Landsbergis pernelyg nereguliuoja nei frakcijos, nei partijos reikalų.
„Bet jei tik įvyksta kokia įtampa, sušaukiamas frakcijos posėdis, tas posėdis vyksta laike nelimituotai, iš esmės kalba visi, kas nori ir kiek nori. Ta taktika – leidimas išsikalbėti, išsisakyti – suartina. Ji, mano manymu, yra labai gera, tai geras požymis, atsiradęs G. Landsbergio veikime“, – sako vienas parlamentarų.
Kaip vadovauja Karbauskis?
Skirtingai nei G. Landsbergis, R. Karbauskis, anot kolegų, neturi tikrojo savų žmonių rato arba jis yra nuolat kintantis ir bet kuris asmuo iš savo žmogaus gali tapti priešu. Pašnekovų teigimu, R. Karbauskis yra tarsi pakibęs virš visų ir žmonėmis naudojasi tol, kol jie naudingi. Iš vienos pusės, tai žmogiškai nemalonu, iš kitos pusės – sukuria šiokį tokį objektyvumo įspūdį.
Tą gana gerai iliustruoja savo laiku artimų R. Karbauskio kolegų nutolimas arba išmetimas iš savųjų rato – iš pradžių tai buvo Rima Baškienė, paskui Tomas Tomilinas, galiausiai, dešiniąją ranka laikyta Agnė Širinskienė. Ir nors pastaroji politikė palikdama frakciją gyrė R. Karbauskį, jis pats reagavo gana šaltai, tai yra viską suvedė į frakcijos kolegų ir pačios A. Širinskienės nesutarimus taip pademonstruodamas, kad pats yra ne prie ko.
„Pas jį nėra vidinio rato. Net A. Širinskienė jam buvo niekas. Tas dabar ir pasimatė. Pas jį nėra išvis artimų žmonių. Jis turi kažkokį aukštesnį interesą: politikoje – tai politinis pelnas, balsai, populiarumas, o žmonės jam yra tik šaškės, su jais reikia protingai sužaisti, kad visi būtų daugmaž patenkinti arba daugmaž nepatenkinti. Jeigu paprastai lyderiai turi kažkokią nusistovėjusią komandą, imasi veiksmų dėl tos komandos interesų, tai čia jis yra vienas“, – pastebėjo R. Karbauskio kolega.
Būdamas tarsi pakibęs virš visų R. Karbauskis 2016-2020 metų kadencijoje prisiėmė plačias interesų derintojo funkcijas: tai buvo būtina frakcijoje, kurioje dirbo labai daug nepatyrusių politikų, bei valdančiojoje koalicijoje. Kai kurie Seimo komitetų pirmininkai daugelį klausimų derindavo būtent su R. Karbauskiu, net jei klausimai eidavo iš Vyriausybės. Vieno pašnekovo teigimu, kai kada R. Karbauskis viską derindavo iki pačių menkiausių smulkmenų: pavyzdžiui, kaip padaryti, kad pas jį vienas po kito ateinantys asmenys nesusitiktų, nes vienas su kitu nesutaria.
„Ko jis negaili, tai laiko, ir gali visiškai paskęsti detalėse. Aišku, kartais tos detalės sukasi apie tai, kaip jis gerai viską čia išmano, nes jam reikia pasigirti. Kalba daug pašalinių dalykų, kur tikrai galima praleisti. Kartais atrodo, viskas, na, kiek galima?“ – sako vienas politikų.
Tačiau kai kuriais atvejais, anot kolegų, R. Karbauskis mėgsta ir nusišalinti, ypač jei tai susiję su didelėmis įtampomis tarp žmonių. Politikai pasakoja, esą taip neseniai nutiko valstiečių žaliųjų Kalvarijos skyriuje, kur, vietoje savęs į įtampų židinį buvo siunčiamas Aurelijus Veryga. Panašiai esą jis darydavo su buvusiu premjeru S. Skverneliu, kai abu nesutardavo.
Dar politikai pamena, kad R. Karbauskis itin daug investavo į valdančiosios koalicijos stabilumą: kaip žinia, būdami koalicijoje su valstiečiais žaliaisiais skilo socialdemokratai, kurių viena dalis patraukė į opoziciją, o kita liko koalicijoje. Niekas nepasakys, kokiais kitais pažadais R. Karbauskis paskatino dalį socialdemokratų pasilikti, bet siekiant palengvinti padėtį vadinamiesiems „bebrams“ Seime buvo priimta Politinių partijų įstatymo pataisa, leidusi pretenduoti į valstybės dotaciją partijoms, kurios susikuria po Seimo rinkimų, bet turi frakciją parlamente.
Bet socialdarbiečiams tai nepadėjo, o, R. Karbauskio kolegų teigimu, koalicijos partnerius jis „išdūrė“ tris kartus, kai žadėjo paramą per savivaldos rinkimus, Europos Parlamento bei Seimo. Šiuo metu iš buvusių socialdarbiečių Seime yra tik viena Rimantė Šalaševičiūtė, kuri sugebėjo įsiprašyti į valstiečių žaliųjų sąrašą.
Politologas: kol kas geriau atrodo Landsbergis, nes jo partija nebyra
Vytauto Didžiojo universiteto docentas A. Pukšto sako, kad abu partijų lyderiai nėra patys stipriausi, bet pastaruoju metu G. Landsbergiui, kaip lyderiui, sekasi geriau, nes jo vadovaujama Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nebyra, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga išgyvena ne pačius geriausius laikus.
„R. Karbauskis yra blogesnėje situacijoje turint omenyje, koks skilimas įvyko partijoje ir kiek žmonių išėjo iš jo partijos. Tuo tarpu G. Landsbergis buvo perrinktas antrai kadencijai. Jei prieš kelerius metus buvo kalbama apie galimą skilimą konservatorių gretose, esą gali atskilti krikščionys demokratai, tai vis tik lyderiui pavyko pasiekti, kad to neįvyktų. Ir iki šiol matome, kad pas konservatorius yra įvairių srovių, liberalesnių ir konservatyvesnių, toji takoskyra niekur nedingo, bet vis tiek kažkaip partija išsilaiko, skilimas kol kas negresia“, – teigia pašnekovas.
Pasak A. Pukšto, tai galimai rodo, kad G. Landsbergis yra lankstesnis, atviresnis kritikai, geba labiau telkti. Kai R. Karbauskis iš išorės atrodo vienvaldis ir nelabai demokratiškas.
Bet A. Pukšto pažymi, kad abu partijų pirmininkai visuomenėje nėra populiarūs. Remiantis pernai gruodžio mėnesį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa, G. Landsbergiu nepasitiki 66,4 proc. respondentų, pasitiki – 15,2 proc. R. Karbauskiu nepasitiki – 55,9 proc., o pasitiki – 21 proc. „Ko gero ir vienas, ir kitas turi didelių minusų, visuomenės akyse“, – sako politologas.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė Irmina Matonytė atkreipia dėmesį, kad nors abu lyderiai pasirinko nebūti premjerais, bet jų veiklos laukas esant valdančiojoje pozicijoje skiriasi: apie G. Landsbergį dažniausiai diskutuojama užsienio politikos klausimų kontekste, o R. Karbauskis daugiau veikė valdančiosios koalicijos rėmuose, mat tuo metu, skirtingai nei dabar, veikė vadinamoji koalicijos taryba, kurioje koalicijos partneriai derino savo pozicijas.
„Ir todėl R. Karbauskio kalbėjimas buvo daugiausia nukreiptas ne į kažkokios konkrečios politikos įgyvendinimą, gynimą bei teisinimą, bet į bendrai į Vyriausybės veiklą, pasitikėjimą, santykius viduje, ypatingai santykius su rinkėjais. Tas populistinis elementas gerąja ar blogąja prasme buvo labai aiškiai išreikštas. R. Karbauskis daugiausia orientavosi į savo partijos ar Vyriausybės, kurioje jo partijos deleguoti ministrai dominavo, patrauklumo įtikinėjimą, nukreiptą į rinkėją. Tuo tarpu G. Landsbergio vaidmuo yra kitoks, jis daugiau kalba su užsienio auditorija bei Lietuvos gyventojus įtikinėja užsienio politikos klausimais, kas po 2004 metų, kai Lietuva įstojo į NATO ir Europos Sąjungą, yra didelė naujovė, kad užsienio politika grįžo į aukščiausią diskusijos lygmenį“, – sako I. Matonytė.
Buvusioje valdančiojoje daugumoje R. Karbauskis kalbėdavo bei komentuodavo įvairius viešuosius klausimus bet kurioje srityje, iš esmės buvo laikomas tarsi valdančiosios koalicijos balsu, tuo metu G. Landsbergis nuo bendrųjų reikalų viešumoje yra nusišalinęs ir palikęs šį vaidmenį premjerei I. Šimonytei. Nors kiti valdančiosios koalicijos partijų lyderiai – tiek Aušrinė Armonaitė, tiek Viktorija Čmilytė-Nielsen – nevengia reikšti savo pozicijų įvairiais viešaisiais klausimais.
„Partijos lyderis yra nusišalinęs nuo tų klausimų, kurie apima daugiau nei kad jo kuruojamą temą“, – pastebi I. Matonytė, kalbėdama apie G. Landsbergį.
