Istorikas Mindaugas Nefas naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad V. Kudirka, kaip ir daugelis tuometinių lietuvių, žengusių intelektualo keliu, buvo persismelkęs lenkiška kultūra.
„Nesakyčiau, kad Kudirka buvo stipriai sulenkėjęs, bet jis buvo veikiamas tos kultūros ir tai, ką mes suvokiame kaip lietuvių tautą, tai jam nebuvo svarbūs dalykai“, – aiškino pašnekovas.
M. Nefo teigimu, lūžis V. Kudirkos gyvenime įvyko, kai jis perskaitė Jono Basavičiaus redaguoto pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ numerį.
„Tada, kaip jis pats rašo, jis suprato, kad buvo „apgailėtinas pagedėlis“. „Aušra“ jam atvėrė akis. Jis pasuka lietuvybės keliu ir tampa neatsiejama tautinio atgimimo figūra ir mūsų himno autoriumi“, – pasakojo istorikas.
M. Nefo nuomone, pasukęs lietuvybės keliu, V. Kudirka nebuvo pasyvus stebėtojas, jis buvo aktyvus veikėjas. Tai, istoriko nuomone, lėmė ir jo charakterio savybės, aktyvi veikla studentų organizacijose.
„Tą „Aušros“ perskaitymą jis traktuoja kaip tam tikrą smūgį ir jis perlūžo į kitą pusę, stengėsi ištaisyti tas klaidas, kad iki tol nepuoselėjo lietuvių tautos ir neskatino atgimimo.
V. Kudirka aktyviai veikė ir kaip publicistas, leisdamas laikraštį „Varpas“, ir kaip vertėjas, išvertęs daugybės autorių kūrinius į lietuvių kalbą, ir kaip rašytojas, ir kaip kompozitorius, nes V. Kudirka yra ne tik „Tautiškos giesmės“ žodžių, bet ir muzikos autorius.
Didelės reikšmės „Tautiškai giesmei“ neteikė
„Tautišką giesmę“ V. Kudirka „Varpe“ paskelbė jau savo gyvenimo saulėlydyje, 1898 m.
„Pats Kudirka iš pradžių nesuteikė tam didžiulio dėmesio, tai jau padarė jo pasekėjai po jo mirties“, – tikino M. Nefas.
Istoriko teigimu, XIX a. pabaigos Europoje buvo įprasta, kad tautos ar naujai susikūrusios valstybės turi savo nacionalines giesmes, himnus, kurie simbolizuoja tai, kas yra svarbu toms tautoms.
„Lietuviai nebuvo išimtis ir jie pradėjo ieškoti, kokia čia daina, giesmė, galėtų vienyti juos visus“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak jo, būta nemažai įvairiausių variantų, tačiau bėgant metams, išryškėjo dvi pagrindinės pretendentės – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir „Lietuva brangi“.
„Vis dėlto, Kudirkos „Tautiška giesmė“ tapo mūsų valstybės himnu ir yra iki šių dienų. Kadangi melodija tokia pakankamai ugninga, didinga, pompastiška. Žodžiai yra pakankamai universalūs. Kiekvienas žmogus klausydamas ar giedodamas gali savo mintyse rasti, kas jam priimtina“, – samprotavo M. Nefas.
„Tautiška giesmė“ buvo atliekama per įvairius tautinius renginius, intelektualų susitikimus. 1905 m. V. Kudirkos kūrinys suskambo ir Lietuvos sostinėje, Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. M. Nefo teigimu, „Tautiškos giesmės“ svarba palaipsniui augo, kol galiausiai, 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, V. Kudirkos kūrinys, kuriam jis iš pradžių neteikė ypatingos reikšmės, tapo Lietuvos himnu.
Tapo atgimimo simboliu
„Vincas Kudirka yra talentas, kuris veikė ne vienoje srityje. Kas ir būdinga to laikmečio talentams, kad jie stengėsi padaryti kaip įmanoma daugiau per pakankamai trumpą laiką. Kiek jam pavyko padaryti, jei ne ta nelemta liga ir jo ankstyvi mirtis, jis būtų pratęsęs savo idėjas ir gyvavęs“, – įsitikinęs M. Nefas.
V. Kudirka mirė 1899 m., sulaukęs 40 metų. Tačiau jo idėjos liko gyvos. Kaip teigė M. Nefas, Lietuvos prezidentas Kazys Grinius laikė save Kudirkos pasekėju.
„Iš kitos pusės, nors jis mirė pakankamai jaunas, jis gana skambiai įsirašė į mūsų tautos istoriją. Tų nuopelnų daugybė. Duok Dieve, kad čia daugiau tokių keturiasdešimtmečių būtų, kurie tiek daug dalykų padarytų“, – sakė M. Nefas.
Tačiau, kaip pasakojo istorikas, ankstyva V. Kudirkos mirtis lėmė ir didesnį jo garbinimą. Atgimimo simboliu tapęs intelektualas netapo politinių rietenų objektu, jis tiko visoms tuomet veikusioms partijoms.
Kalbėdamas apie V. Kudirkos palikimą, M. Nefas, pirmiausiai pamini „Tautišką giesmę“. Tačiau V. Kudirka Lietuvai paliko ne tik kūrinį, vėliau tapusį šalies himnu. V. Kudirka leido antrą lietuvišką laikraštį, paliko daugybę publicistikos kūrinių.
Taip pat, pasak M. Nefo, V. Kudirką galima laikyti ir satyros žanro pradininku, paliko ne vieną satyrą, su kuria dabar gali susipažinti skaitytojai.
M. Nefo nuomone, V. Kudirka yra ir simbolis, kad visuomenėje gali įvykti lūžis ir susivokimas.
„Sakyčiau, kad jis yra įrodymas mums visiems, kad jei šiais laikais žmogus pasyviai dalyvauja pilietiniuose procesuose, mes jo neturėtume nurašyti. Mes turime jį įtraukti ir stengtis vienytis kaip piliečiai. Ir gal tada įvyks tas nušvitimas, koks nutiko Kudirkai, ir mūsų pilietinė visuomenė bus stipresnė“, – kalbėjo M. Nefas.
