Štai Vilniuje 1993-siais per parą buvo pavagiama apie 20 mašinų, įvykdoma apie 10 plėšimų ir apie 20 vagysčių iš butų ar automobilių. Sparčiai daugėjo ir nužudymų skaičiai.
Sparnus siautėti banditams suteikė ne tik nusilpusi ir ant trapių pamatų iš naujo lipdoma teisėsauga, bet ir ženkliai pasenusi įstatyminė bazė.
Plačiau apie tamsiąją paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pusę, nesaugumo jausmą ir suklestėjusią „Vilniaus brigadą“ – naujienų portalo tv3.lt žurnalisto pokalbis su buvusiu kriminalinės policijos komisaru Antoni Mikulskiu.
Kokie „laukiniai 90-ieji“ išliko jūsų atmintyje?
Iš tikrųjų tuomet sąlyginai buvau dar jaunas darbuotojas, kurį paskyrė į atsakingas pareigas. Dalyvavau tuose organizaciniuose procesuose, kur reikėjo pertvarkyti ir kažką pakeisti kriminalinės policijos darbe. Tuo metu nebuvo jokio įstatymo dėl operatyvinės veiklos, tik instrukcijos. Nepriklausomybės atgavimo laikotarpis iš tiesų buvo ypatingas.
Buvo sudėtinga, nes reikėjo iš pagrindų pertvarkyti teisėsaugos sistemą. Bet Vilniaus vyriausiajame policijos komisariate sutikau bendraminčių, kurie norėjo dirbti efektyviau, mažinant biurokratinę naštą. Išėję iš Tarybų Sąjungos, turėjome viską kitaip daryti. Tai matė ir nusikalstamas pasaulis, kuris darėsi vis sunkiau sukontroliuojamas.
Kodėl nusikalstamas pasaulis tapo sunkiai suvaldomas?
Žinote, daug veiksnių susidėjo. Bet čia viskas buvo užprogramuota. Pirmiausia, įstatyminė bazė. 90-siais vadovavomės 1961-ųjų Baudžiamuoju kodeksu. Jokių pakeitimų, jokių naujovių nebuvo, o gyvenimas aiškiai parodė, kad darbas turi būti organizuojamas kitaip, reikėjo naujų kodekso straipsnių. Ypač, kai norėjome efektyviai kovoti su organizuotu nusikalstamumu, tai reikėjo aiškiai apibrėžti, kas apskritai yra ta organizuota grupė.
Nusikalstamo susivienijimo sąvoka tik 1993-ųjų sausio mėnesį pateko į Baudžiamąjį kodeksą. Pagalvokite, kiek laiko praėjo. O 1993-siais jau buvo karšta, net labai karšta. Prisidėjo ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, socialiniai reiškiniai – nedarbas, įmonių bankrotai, privatizacija. Iš karto nusikaltėliai sukruto, nes suprato, kad čia galima gerai pasipelnyti.
Ar 1990-ųjų pradžioje Vilniuje buvo labai nesaugu?
Žinote, nesaugu buvo. Dar priklausė nuo to, kokiame rajone gyveni. Bet nesaugu buvo tiek dieną, tiek naktį. Pavyzdžiui, per parą Vilniuje 1993 metais buvo pavagiama 20 automobilių, turėdavome apie 10 plėšimų, tiek pat vagysčių iš butų, automobilių.
Taip pat nužudymų skaičiai pradėjo augti labai sparčiai. Be to atsirado nusikaltimai, susiję su sprogdinimais. Sprogimai automobilių, butų, viešoje erdvėje. Nusikaltėliai pasikėsindavo susprogdinti vieną kitą. Tad tikrai nesaugu buvo.
Kada pirmą kartą teisėsaugos akiratyje sušmėžavo „Vilniaus brigada“?
„Vilniaus brigada“ ir jos vadeiva Borisas Dekanidzė jau 1988-siais buvo labai gerai žinomi. Prasidėjo kooperatyvų reketas, apgavystės keičiant vieną valiutą į kitą. Ir toje srityje stipriai pasižymėjo kai kurie „Vilniaus brigados“ nariai. O 1990-siais, po nepriklausomybės paskelbimo, kai atsirado galimybė privatizuoti valstybinį turtą, „Vilniaus brigada“ tiesiog suklestėjo.
Reikia prisiminti, kaip „Vilniaus brigada“ apskritai susiformavo. Atsirado Vilniuje viena gauja su vaduku, tada kita gauja su vaduku. Buvo nuspręsta, kad reikia susijungti. Toks pasiūlymas „iš viršaus“ atėjo, kad nebūtų kažkokių ginčų, o jei jie kiltų, tai būtų galima spręsti tarp tų gaujų centralizuotai.
Tikslas buvo apsijungti taip, kad kiekvienas turėtų savo teritoriją ir joje dirbtų. Taip tos gaujos galėjo daryti nusikaltimus, bet už tai mokėdavo į „Vilniaus brigados“ bendrą kasą 10 procentų. Tiesa, ne visi norėjo priimti tokias sąlygas. Buvo gaujų, kurios nenorėjo prisijungti prie „Vilniaus brigados“.
Kaip baigėsi tiems, kurie bandė veikti atskirai?
Kaip pavyzdį galiu paminėti tokį Algį Daraškevičių-Kabluką, tai jis 1992 metais buvo du kartus sprogdintas, bet išgyveno. Kitiems mažiau pasisekė. Kai praėjo apsijungimo etapas, tada pradėjo kauptis kapitalas ir tas kapitalas turėjo būti kažkur tai panaudojamas.
Prasidėjo naujas etapas. Nešvarūs pinigai buvo panaudojami nekilnojamajam turtui įsigyti, privatizavimui ir t.t. „Brigados“ vadukai valdė visą tą turtą. Pagal planą laukė kitas etapas – siekta, kad su „Vilniaus brigada“ susiję žmonės patektų į valdžią.
Tik pabandykite įsivaizduoti, organizuoto nusikalstamumo atstovai – tiesioginėje valdžioje. Taip būtų buvę. Iki galo šio plano įgyvendinti nepavyko, tačiau ir tais laikais mes matėme ir jautėme, kad „Vilniaus brigada“ turėjo didžiulę įtaka kai kurioms struktūroms.
Turite omenyje politinę sritį?
Ir politinę. 1993 metais mano kolega sudarė tokią schemą apie „Vilniaus brigadą“. Kas prieina prie tos „Brigados“, kas suinteresuotas, kad ta „Brigada“ būtų. Ten buvo daug įdomių pavardžių, labai daug.
Kiek tiesos tame, kad „Vilniaus brigada“ buvo bene geriausiai apsiginklavusi nusikalstama grupuotė Lietuvoje?
Tais metais iš tikrųjų „Vilniaus brigada“ buvo gerai apsiginklavusi. Per kratas išimdavome ir „Agram“ automatus, ir kitokių ginklų. Visko ten pas juos buvo. Po žurnalisto Vito Lingio nužudymo 1993 m. spalio 12-ąją, praėjus kažkiek laiko, buvo organizuota didžiulė policinė priemonė pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą, buvo organizuotos kratos, vykdomi sulaikymai.
Man teko tada daryti kratą pas vieną iš „Vilniaus brigados“ vadeivų Davidą Kaplaną. Pastarasis niekur faktiškai nefigūravo, todėl kad jis buvo „Brigados“ protas. Dekanidzė buvo vadeiva, o jis buvo protas. Jis žinojo kaip investuoti pinigus, kur geriausia tą daryti. Ką reikia įsigyti, ko nereikia.
Darant kratą pas jį mes suradome dokumentus apie ginklų kontrabandą į Lietuvą. Po to pagal tuos dokumentus buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas. Ten buvo daug darbo, bet ginklai nebuvo vadinami ginklais. Važtaraščiuose jie figūravo kaip vamzdžiai. Kiekiai tų „vamzdžių“ buvo įspūdingi.
Kur tokie įvežami dideli kiekiai ginklų atsidurdavo?
Sunku pasakyti, kur jie atsidurdavo. Taip, dalis ginklų likdavo Lietuvos teritorijoje. Buvo ginklais aprūpintos ir Lietuvos struktūros. Čia nėra paslaptis. Ir Vidaus reikalų ministerija tada įsigijo šių ginklų. Dėl kitų struktūrų negaliu pasakyti, bet greičiausia irgi buvo kažką įsigiję. Negalima atmesti tikimybės, kad tie ginklai keliaudavo ir į kitas šalis.
Kokie nusikaltimai buvo „Vilniaus brigados“ arkliukas?
„Vilniaus brigados“ nusikaltimų spektras buvo labai platus. Pradedant nuo vagysčių, plėšimų, reketo ir t.t. Taip pat finansiniai dalykai, prie kurių eiliniai „Brigados“ nariai neprieidavo. Ir dėl to tarp kai kurių gaujos narių bei vadovybės kartais kildavo ginčai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
