Dėl gatvėje kilusio bereikšmio konflikto, žudikai su trimis vyrais ir viena moterimi susidorojo be gailesčio. Tam panaudojo peilį ir savadarbį šautuvą. Nusikaltimo žiaurumas teisėjams nesukėlė jokių abejonių, kad abu kaltinamieji turėtų būti įkalinti iki gyvos galvos.
Prabėgo daugiau kaip du dešimtmečiai po įvykdyto nusikaltimo ir per šį laiką R. Svirbutavičiaus gyvenime už grotų įvyko nemažai permainų. Pirmiausia, jis 2015 m. vedė taip pat iki gyvos galvos už savo vaikų nužudymą nuteistą Almą Bružaitę. Vėliau, reorganizavus Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (LTIK), R. Svirbutavičius buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus.
Toliau atlikdamas jam paskirtą bausmę, R. Svirbutavičius nusprendė pabandyti savo laimę ir prisiteisti nemenką pinigų sumą. Jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (VAAT) su ieškiniu dėl, anot jo, netinkamų kalinimo sąlygų šiuo metu jau nebeveikiančiame Lukiškių kalėjime.
Šiuo metu VAAT kaip tik yra nagrinėjamas R. Svirbutavičiaus skundas. Iš Lietuvos valstybės žudikas siekia prisiteisti net 10 tūkst. eurų. Tiesa, teismų praktika rodo, kad tokie nuteistųjų užmojai dažnai baigiasi fiasko. Net jei teismas pripažįsta, kad gyvenimo sąlygos buvo netinkamos, nuteistiesiems įprastai yra sumokamos kelis šimtus eurų siekiančios sumos.
Konfliktas lygioje vietoje
Kaip jau minėta, griežčiausios bausmės R. Svirbutavičius sulaukė dėl 1997-ųjų kovo 15-sios nakties įvykių. Tuomet 24-erių R. Karenda ir 27-erių R. Svirbutavičius nusipirkę du butelius šampano ėjo namo.
Pakeliui sutiko ketveriukę (3 vyrus ir vieną moterį), kuri nesismulkindama atėmė šampano butelius, o pasipriešinti bandę du draugai buvo apspardyti. Rolandas su Ričardu grįžo namo, pasiėmė peilį ir savadarbį šaunamąjį ginklą – jų galvose kirbėjo vienintelė mintis apie kerštą.
Bute kerštautojai rado tris vyrus ir vieno jų draugę, Ričardas su Rolandu ėmė į juos šaudyti ir badyti peiliu. Du vyrai nuo R. Svirbutavičiaus paleistų kulkų mirė vietoje. Po to kažkuris peiliu negyvai užbadė vienintelę kompanijoje buvusią moterį.
Pamatęs, kas vyksta aplink, vienintelis iš ketveriukės likęs gyvas jaunas vyras ėmė žudikų maldauti pasigailėti, žadėdamas už gyvybę atsilyginti pinigais. R. Karenda su R. Svirbutavičiumi ėmė dvejoti – mat tas vyrukas buvo ne iš Elektrėnų, o iš Kauno, tad nusikaltėliai kauniečiui pretenzijų lyg ir neturėjo.
Ričardas su Rolandu savo auką nusivežė už Elektrėnų, prie Žebertonių kaimo. Čia žmogžudžiai visgi apsisprendė nepalikti liudytojo ir dūrė jam peiliu. Sunkiai sužeistas vyras metėsi bėgti, tačiau buvo čia pat buvo pribaigtas akmeniu ir basliu.
Įmetę į dujų trasos šulinį jo kūną, R. Karenda su R. Svirbutavičium nutarė naikinti pėdsakus. Žmogžudžiai sugrįžo į žudynių vietą, kur, tikėtina, kažkurį iš trijulės rado dar gyvą.
Ričardas su Rolandu buvo aiškiai išsigandę, nes naktį ieškojo pažįstamo gydytojo. Neradę kūnus vyniojo į kilimus bei paklodes, nuvilko į netoli esantį miškelį ir užkasė tarp medžių. Po to žudikai bute išplovė kraują ir išsiskirstė miegoti.
R. Svirbutavičius ir R. Karenda, tiesa, buvo neteisti, tačiau abu garsėjo ūmiu būdu, nervingumu. Kartą motinos apšauktas R. Karenda mėgino pasikarti, o R. Svirbutavičius buvo ne kartą sumuštas.
Žudikai greitai buvo surasti, o surinkti įrodymai nekėlė jokių abejonių dėl jų kaltės. Galiausiai 1998-siais teismas R. Svirbutavičių su R. Karenda nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
