Jūs esate viena iš biržiečių, užsikrėtusių koronavirusu. Kaip šiuo metu jaučiatės?
Ačiū, bet šis klausimas – „kaip jaučiatės?“ – pastarosiomis dienomis skamba labai ironiškai, kai susirgimą infekcine liga tenka patirti savo kailiu. Šiuo metu jaučiuosi jau geriau, tik vakarais ar naktimis, kaip ir kiekvienos ligos eigoje, jaučiasi simptomų paūmėjimas. Tragiškiausia mano atveju yra psichologinė būklė. Stengiuosi iš paskutiniųjų, laikau pozityvą, pasitelkiu į pagalbą humorą, bet kartais tenka ir palūžti.
Turiu pranešti – nei aš čia ginsiuosi, nei kažką bandysiu įrodyti. Tiesiog žinau, kad daug žmonių sėdi nežinioje ir gal norėtų paskaityti žmogaus istoriją, su kuo tenka susidurti.
Kaip supratote, kad sergate?
Buvau kontaktavusi su artimaisiais, kurie yra iš Biržų ir kurie vienas po kito „iškrito“ manydami, kad gal čia gripas. Jie išgyvendami dėl savo sveikatos bandė skambinti 1808, tačiau atsakymas buvo, kad neatitinka simptomų, gydykitės namie. Laukiau, kada ateis mano eilė ir stebėjau savo būklę.
Aš buvau jau išvažiavusi į Vilnių, nes mes su draugu čia gyvename. Tačiau vengdama kontakto su žmonėmis jaučiausi sveika, simptomai buvo nepasireiškę. Bandžiau būti normaliu žmogumi ir išėjau į lauką pabėgioti su savo draugu. Turiu pabrėžti, kad laikiausi saugaus atstumo nuo bet kokio žmogaus, neliečiau jokių stulpų, rankenų, turėklų ar panašiai.
Bėgdama jaučiau, kad man sunku judėti, bet galvojau, kad tai dėl to, kad mažiau sportuoju, esu galbūt priaugusi svorio. Pamačiusi laiptus, draugui pasiūliau padaryti treniruotę. Jų buvo gal 300 įkalnėje. Bėgdama laiptais aukštyn pasakiau draugui, kad daugiau nebegaliu, ir sustojau.
Pajaučiau stiprų dusulį, sunkumą krūtinėje, širdis daužėsi kaip pašėlusi, kol atsigavau. Įprastai atsigaunu daug greičiau. Draugui dar sakiau: „Žiūrėk, man čia koronavirusas kabinasi“. Jis atsakė: „Neprisigalvok, tau gal jau paranoja“.
Nutraukėme treniruotę ir grįžome pėsčiomis namo. Grįžusi namo pajaučiau visą „puokštę“ simptomų: pradėjo labai skaudėti gerklę, akis, galvą, buvo jausmas, kad turėčiau 39 temperatūros, tačiau pasimatavus pamačiau, kad turiu 37,3. Todėl vis dar galvojau, kad man čia gripas. Į vakaro pusę pradėjo laužyti kaulus, jaučiau raumenų spazmus, sąnarių skausmą. Vis sausai pakosėdavau, užgulė ir nosį, pradėjau viduriuoti, sunku buvo užmigti.
Kitą dieną praradau ir uoslės bei skonio receptorius. Net nemoku apibūdinti to jausmo. Puikiai žinau, ką reiškia įprastas peršalimas. Ne pirmą kartą kosėju ar sloguoju, bet skonio ir uoslės receptoriai užslopinti buvo tikrai ne dėl to.
Iš pradžių netikėjau, galvojau, čia juokais, kol draugo sesuo patarė nejuokauti ir atsiuntė straipsnį su kitų žmonių iš užsienio pasidalintais tais pačiais simptomais.
Ką tuomet darėte, kur kreipėtės?
Tuo metu negalėjau skambinti 1808, nes pagal rekomendacijas buvo paskelbta, kad užsikrečia tik tie, kurie kontaktavo su iš Kinijos ar Italijos grįžusiais asmenimis, arba patys buvo tose šalyse. Tiesiog buvo interpretacijų, kad šalies viduje jokių atvejų net negali būti, visi atvejai įvežtiniai.
Tuo metu buvo tik 17 patvirtintų atvejų Lietuvoje, jeigu neklystu, ir visi atvejai įvežtiniai. Sienos buvo atviros, visi keliavo iš visokiausių šalių, ėjo į darbus, kas neturėjo galimybės dirbti iš namų, ir panašiai. Todėl laukiau. Po savaitės vienas artimasis šiaip ne taip išsikovojo, kad būtų ištirtas, nepriklausomai, kad jis šioje šeimoje buvo paskutinis pajutęs simptomus. Dar naktį, kai sužinojo, kad diagnozuotas COVID19, jis paskambinęs pasakė, kad darytume viską, kad būtume ištirti ir mes, ar nesergame.
Viskas įvyko tą pačią naktį. Aš ir mano draugas skambinome 1808 ir sakėme, kad turėjome kontaktą su užkrėstuoju, nors tai buvo tik antrinis kontaktas (ne tiesioginis). Mano draugui nebuvo simptomai pasireiškę, todėl jo nusprendė netirti, o mane nutarė tirti Vilniaus mobiliajame punkte.
Nuvažiavus savo asmeniniu automobiliu ten 13 valandą dienos, man buvo paimtas tepinėlis iš nosiaryklės. Kontaktavusi buvau kovo 13-15 dienomis, pasireiškė simptomai 18-20 dieną, 21 dienos naktį kreipiausi, 22 dieną 13 valandą išsityriau, o 23 d. 23.55 val. atėjo atsakymas į elektroninį puslapį esveikata. lt, kad mano tyrimas teigiamas.
Laukiau skambučio. 24 dieną, apie 15 valandą, man pasakė, kad tikrai atsakymas teigiamas, kad sergu koronavirusu. Sakė, laukite greitosios, vešime į ligoninę, nori jums padaryti kraujo, plaučių rentgeno, CRB tyrimus, niekas jūsų į ligoninę neguldys. Tik tyrimams, ir viskas. Po poros valandų mane jau išsivežė. Ten reikėjo laukti porą valandų, kad vizito metu gydytojas apžiūrėtų mane. Paklausė simptomų, užvedė kortelę ir paguldė į ligoninę.
Kaip ligoninėje su jumis buvo elgiamasi?
Taip, galiausiai atsidūriau Santariškių klinikinėje ligoninėje prie COVID-19 patvirtintų atvejų. Į ligoninę pakliūti tikrai nenorėjau. Galbūt atrodo, kad ten gulėdamas sulauksi pagalbos, bus lengviau išgyti.
Bet kai gydymo nėra, tai niekas prie tavęs per daug ir neprieina, tuo labiau, jei tau simptomai yra pavieniai. Vienintelis vaistas yra paracetamolis. Gydytojai ir seselės prižiūri tik sunkiai sergančius ligonius - vėlgi logiška, pagal prioritetų piramidę. Jautiesi bejėgis, guli kaip „mėsos gabalas“ izoliacijos režime, ir tiek. Medikai stebi, ar būklė neblogėja, ir viskas.
Išgyvenau dėl kitų artimųjų, draugo giminės, kurie yra daug vyresni už mane ir turi lėtinių ligų, jiems ši liga pasireiškė daug sunkesne forma.
Apibūdinkite, kaip liga veikia jūsų organizmą?
Man pasisekė. Esu jauna, stipri, maitinuosi pakankamai sveikai, užsiimu fizine veikla, neturiu žalingų įpročių. Logiška, kad ligos forma man pasireiškė labai lengva. Priklauso ir nuo paties žmogaus, kaip jis įvertina savo būklę ir kaip traktuoja, gal kitiems šie simptomai būtų katastrofa.
Tiesiog užeina blogumas bangomis, kaip ir minėjau. Pakarščiuoju nežymiai, palaužo kaulus, raumenų bei sąnarių skausmas užeina, galvos skausmas beveik nepraeina, vargina akių skausmas. Skonio ir uoslės receptoriai šiuo metu jau yra beveik atsigavę, bet jaučiu neintensyviai, gal 50 procentų.
Nosies užgulimas tai užeina, tai praeina. Būna kaskart ir stipraus gerklės perštėjimo, kartais pakosėju stipriai. Viduriuoju kaskart, bet jau be kraujų. Iš pradžių buvo išbėrę visą kūną, atsiradę žaizdų ant lūpų ir viso kūno, tokios kraujosrūvos, o ypač ant rankų, nes oda išdžiūvusi po skysčių bei vitaminų ir mineralų, kitų mikroelementų praradimo.
Buvo jaučiamas deginimo jausmas – atrodė, kad visas kūnas nuplaktas dilgelėmis. Apie tai sakiau seselėms ir gydytojai, bet šie tvirtino, kad visiems čia tie patys simptomai, nieko negali padaryti. Bijojau pradžioje, kad galbūt turiu žarnose kokių nors įplyšimų ar opų, bet jau viskas lyg ir susitvarkė. Jaučiasi bendras silpnumas ir nuovargis, nes nepamiegu – rūpinausi ir palatos drauge.
Ar gaunate pakankamą pagalbą iš medikų? Personalo? Kitų ligonių?
Situacija ligoninėje būtų gera, jeigu tik nebūtume kaip raupsuotieji, kurių visi vengia. Situacija yra neeilinė, ekstremali, todėl visi saugosi ir bijo. Ligoninėje yra 40 palatų ar daugiau, dirba daugiausia vienu metu keli didvyriai gydytojai, kelios seselės bei kelios valytojos.
Jie prireikus sulašina lašinę, paima kraują, padaro plaučių rentgeną, atneša vaistų, prijungia deguonies aparatą ir panašiai. O dėl pacientų kiekio ir personalo stygiaus reikia labai ilgai laukti, kol sulauki pagalbos. Todėl, jei sveikatos būklė pablogėja, iškyla klausimas, ar spėsi sulaukti pagalbos, ar ne.
Kaip jaučiasi kartu su jumis gydomi pacientai?
Kol aš gulėjau ligoninėje, mano palatoje spėjo pasikeisti trys moterys. Kaip sakau, likimo draugės. Visos jos buvo vyresnės už mane. Pirmoji ir antroji buvo panašios būklės kaip aš, o trečioji labai sunkios būklės, nors buvo tik vidutinio amžiaus moteris ir visą gyvenimą sveika bei profesionali sportininkė. Kai pasijusdavom geriau, bandydavome bendrauti ir kalbėti, labai daug turėjau išklausyti istorijų ir likti stipri bei palaikanti.
Labiausiai mane palaužė psichologiškai trečioji palatos draugė, išgyvenau ir dėl jos. Kadangi jai temperatūra kildavo iki 39,6 o gal ir daugiau, visada turėjo vartoti paracetamolį.
Ji labai prakaituodavo, o visa šlapia lovoje negalėjo gulėti dėl plaučių uždegimo, tai seselė atnešė antrą patalynės komplektą. Kas kokias 3 ar 5 valandas dieną ir naktį bandžiau keisti patalynę jai pati.
Vieną padžiaunu, kol džiūna, keičiu į kitą, ir taip ratu. Taip pat ji buvo prijungta prie deguonies vamzdelio, nes kraujyje buvo labai mažas deguonies kiekis. Taip pat liepdavau gerti daug skysčių. Ji buvo silpna ir pati neturėjo jėgų nei noro kovoti, tai kovojome kartu.
Kai gavau savo siuntinį į palatą, turėjau jau visko. Todėl viskuo dalinausi ir su ja, visais buitiniais dalykais, kad tik abi išsikapstytume iš čia. Kaičiau vandenį, dariau arbatas arba tiesiog karštą vandenį, liepdavau gerti mineralinį. Vartojome abi vitaminą c, gerdavom probiotikus, maistu dalijomės.
Valgėme per prievartą, nes apetito iš viso nebuvo. Kai ateidavo daktarė, užsirašydavau viską, ką sakydavo ligonei, nes ji buvo silpna ir nieko neatsiminė. Bandėme palaikyti laiko tarpus, kad tinkamai sugertų vaistus ir t. t. Vieną kartą teko ir perrišti po lašinės ranką. Nesu medicinos seselė, tokių dalykų nemoku, mano būsimoji profesija ne tokia. Juokauju, kad pati atsiguliau į ligoninę kaip pacientė, išeisiu kaip gydytoja.
Kadangi trečiosios palatos draugės būklė sunki, profesorių grupė nusprendė vykdyti eksperimentinius klinikinius tyrimus ir taikyti kinų gydymo metodą. O ji griebėsi paskutinio šiaudo, norėdama išgyventi, todėl pasirašė eksperimentui.
Kaip į jūsų ligą reaguoja artimieji?
Tėvams labai sunku, ne viską ir jiems sakydavau, nors esame labai artimi. Jie išgyvena ir verkia dėl savo dukros, nemiega naktimis, geria raminamuosius. Kas turi vaikų, supras. Manau, ne viską ir man jie sako. Kai susiskambiname, apsimeta, kad jaučiasi gerai ir palaiko mane pozityviomis mintimis, pasijuokiame ir bandome įžvelgti laimingą pabaigą.
Ar teko sudarinėti kontaktų sąrašus ir ar jais, jūsų manymu, kas nors pasinaudoja?
Savo kontaktus pasakiau tik gulėdama ligoninėje kokią penktą dieną. Iki tol niekas jų neprašė. Nesu iš tų, kuri laukia visko padėto ant lėkštutės, todėl pati skambinėjau institucijoms ir sakiau, kad ištirkite mano tėvus ir draugą, nes su jais irgi kontaktavau. Bet nebemanau, kad kontaktų suradimas yra esmė.
Esmė ta, kad reikia tirti, tirti ir tirti visus iš eilės, nes tarp mūsų vaikšto užsikrėtusiųjų tūkstančiai. Tik vieni be simptomų, yra tik nešiotojai, kiti su vidutiniais simptomais kaip ir aš, o treti su ūmiais ar net neišgyvena.
Persirgsime visi, tik saviizoliacija ir karantinavimasis namie svarbus tuo, kad masiškai visi vienu metu nesirgtume ir neapkrautume ligoninių. Juk kai sirgsime visi, automatiškai sirgs ir senyvi žmonės, o juos tikrai reiks guldyti į ligonines, vietų neužteks.
Trūks personalo, deguonies prietaisų, apsaugos priemonių, vaistų ir taip toliau – visko trūks. Pažiūrėkite į Italijos pavyzdį – kai lavonai niekur netelpa, vežami „kamazais“, sunumeruojami, sudeginami ir artimieji kažkada turės galimybę atsiimti tik pelenus. Niekas nieko nebelaidoja, nebeturi galimybės net atsisveikinti.
Mano trečios palatos draugės vienas iš artimųjų irgi mirė. Sakė, niekas čia Lietuvoje irgi nebelaidoja ir neatsisveikina su kūnais. Per atstumą atsisveikino su žmogumi, ir viskas. Siaubas, ką žmonės turi išgyventi šiuo laikotarpiu, apie ekonomiką, verslus jau čia nebekalbama.
Sakėte, kad nesate medikė, bet jūsų studijos susijusios su sveikatos mokslais. Gal susidūrusi su šia liga kitaip pažvelgėte į mediko profesiją?
Aš ne medikė, aš visuomenės sveikatos specialistė. Daug kas maišo šias profesijas.
Iš visos šios situacijos supratau, kad vis dar labai trūksta švietimo sveikatos srityje. Žmonės nėra kompetentingi ir neturi net žalio supratimo elementariais klausimais. Jeigu išsikapstysiu iš čia, o taip ir bus, bandysiu pagerinti padėtį visuomenėje.
Pati besimokydama buvau apsivilkusi šiuos kostiumus, kuriuos dabar vilki sveikatos specialistai, mokėmės apie ekstremalias situacijas, kaip reiktų elgtis. Bet, kaip matome, niekas nėra pasiruošęs, algoritmai neveikia, sistemos nėra apskritai.
Atrodo, viskas kaip ir būtų paprasta, bet kažkas yra tikriausiai iš aukščiau, kur blokuoja, neleidžia, kad pagerėtų situacija, todėl niekas ir neveikia. Ar kalti pinigai, ar noro trūkumas, aš jau nebežinau. Su šia situacija tiesiogiai susidūrusi suprantu, kur grandinė nutrūksta, bet esu bejėgė.
Niekas nėra apsaugotas nuo šios ligos - nei medikai, nei mokytojai, nei policininkai, nei šeimų nariai. Pati mačiau, kaip atvedė vieną asmenį iš labai svarbių valstybės narių, iš tų, kurie turi be galo daug pinigų, ir jis stovėjo eilėje prie visų sergančiųjų. Gydytojai sakė: „Yra žmonių su sunkiais simptomais ir nezyzia, palauks“. Va taip, čia jau pinigai nebedominuoja.
Valstybė gali, kiek tik nori, didinti atlyginimus medikams, bet visi bijo ir nežada rizikuoti savo bei savo artimųjų sveikta, niekas nenori sirgti. Pati vis paklausdavau seselių ar gydytojų – kaip jaučiatės? Tai dauguma sakydavo, kad tuoj atsidurs tikriausiai prie mūsų vienoje palatoje. O kai kas pratrūkdavo ir sakydavo: „Nebegaliu, tuoj bėgsiu iš čia“. Taip ir buvo, daugelis pamainų pasitraukė dėl nuovargio, išsekimo, mobingo, streso, nervų, atsakomybės, apsaugos priemonių trūkumo, baimių, nerimo, spaudimo ir t. t.
Žiauru buvo žiūrėti į situaciją. Ateidavo jaunimas, rezidentai arba tik pradedančios seseles, kurios drebančiom rankom nemoka net pastatyti lašinės ar suleisti vaistų į veną, bet kai nėra kam dirbti, gerai ir tiek.
Apie ką svajojate besigydydama ir ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie nesilaiko karantino?
Visų pirma, svajoju, kad visi išsikapstytume iš čia sveiki ir laimingi, o taip ir bus. Antra, svajoju pabaigti universitetą. Tokios psichologinės būklės bei savijautos ir tokioje aplinkoje privalau parašyti bakalaurą ir pabaigti kartu su visais.
Mano būklė niekam neįdomi ir lengvatų šioje vietoje nesitikiu, todėl parašysiu. Tik nežinau, kaip apsiginti reikės, gal su skafandrais ir kaukėmis, bet apsiginsiu...
Tiems, kurie nesilaiko karantino, galiu pasakyti tik tiek: kas turi bent menkiausio proto, būkite namie, kiek galite, ir laukite, kol tie vaistai ir vakcinos bus pagrįsti klinikiniais tyrimais ir juos bus galima taikyti visiems.
Dabar sveikatos sistemos ir ligoninių negalime apkrauti tokiu kiekiu žmonių vienu metu, todėl tai turėtų vykti palaipsniui, kaip ir vyksta iki šiol. Ligoninėje būti visiems irgi nėra prasmės. Mane paguldė vien todėl, kad neturėjau, kur izoliuotis, ir nenorėjau užkrėsti draugo, nes draugui susirgimas nepasitvirtino, nors jam pasireiškė panašūs simptomai vėliau.
Viskas vyksta pernelyg lėtai?
Kadangi pasveikimas traktuojamas tada, kai atsiranda 2 neigiami atsakymai po teigiamo. Po pirmo teigiamo rezultato praeina 7 dienos. Tada paimamas antras tepinėlis. Jeigu jis neigiamas, turi dar praeiti 7 dienos ir paimamas trečias tepinėlis. Jeigu jis vėl neigiamas, turi izoliuotis dar 14 dienų ir tuomet jau esi pasveikęs.
Atrodytų, tik 35 dienos ar ne? Tačiau blogiausia yra tai, kad neįmanoma sulaukti, kad kas nors padarytų tuos antrą ir trečią tepinėlius, nes ministerija nėra sukūrusi algoritmų, kas turėtų juos paimti. Bandoma įtraukti šeimos gydytojus. Todėl ta statistika tokia ir yra, kad susirgusiųjų vis daugėja, o pasveikusiųjų skaičius nedidėja, nors daugelis susirgimų lengvos formos kaip ir mano.
Todėl laukiam, laukiam ir laukiam, ar jie dar laukia ir galvoja, kad visi numirsim ir nebereiks to antro ir trečio tepinėlio? Aš nežinau, kodėl viskas vyksta taip lėtai.
Kiek žinau, per šiąnakt yra „atėjęs“ sprendimas iš ministerijos, kad turėsime gauti siuntimą iš šeimos gydytojos ir keliauti pasitikrinti į mobilųjį punktą, ar jau esame „neigiami“, ar „teigiami“, kas 14 dienų nuo paskutinio tepinėlio.
Tai gerai, kad esame kai kurie jauni ir „gaudomės“ situacijoje, patys kovojame ir dalyvaujame procese, o ką daryti bobutei, kuri neturi nei sveikatos, nei nuovokos, kaip čia viskas vyksta, ji tik turi vieną mintį – ar ji išgyvens.
Susitariau su gydytoja, kad galėsiu gydytis pati. Pagaliau paleis mane iš ligoninės. Būsiu Vilniuje, bute. Man pasisekė vėl. Nes jeigu būčiau toliau ten gulėjusi, būtų mane išgabenę izoliuotis savivaldybės suteiktose patalpose arba Vasaros 5, buvusioje psichiatrijos ligoninėje, kur vienoje patalpoje talpina po 3-10 sergančiųjų.
Jurgita Morkūnienė
.jpg)
