Prezidentas Gitanas Nausėda ir premjerė Ingrida Šimonytė jau ne pirmą kartą daro bendravimo pauzę. Kartu dirbdami ne pirmus metus ir anksčiau turėjo momentų, kai nesusitikdavo po porą mėnesių ar daugiau.
Bet situacija dabar kiek kita: už šalies sienų siaučia karas, nedraugiški kaimynai kasdien neleidžia apie save pamiršti, o Lietuva vos už kelių savaičių priims aukštus svečius iš viso NATO aljanso. Atrodytų, kada, jei ne dabar yra laikas kalbėtis, bendrauti ir spręsti pačias įvairiausias problemas. Bet bendravimas yra vangus, to neslepia nė viena pusė.
Tiesa, premjerė I. Šimonytė penktadienį prezidentui G. Nausėdai ketina pateiki kandidatą į švietimo, mokslo ir sporto ministrus. Politikai susitinka akis į akį, bet komentarų po susitikimo neplanuoja.
Šaltukas tarp aukščiausių politikų kyla dėl asmeniškumų
Portalo tv3.lt šaltinių duomenimis, kartais prezidentas ir premjerė kalbasi telefonu, bet reguliarių kassavaitinių susitikimų nevyksta, o apsišaudymas žodžiais žiniasklaidoje – nerimsta.
Pasak portalo kalbintų ekspertų, toks šaltukas tarp aukščiausių politikų kyla dėl asmeniškumų, buvusių nuoskaudų arba noro kištis ne į savo reikalus. Bet kokiu atveju, nuo to labiausiai kenčia valstybė, priimamų sprendimų greitis, kokybė ir bendras įvaizdis.
Nesikalbėdami ir neturėdami vieningos nuomonės dėl tam tikrų klausimų, aukščiausi Lietuvos pareigūnai žygiuoja ir link NATO viršūnių susitikimo. Portalo tv3.lt šaltinių duomenimi, pozicijos dėl NATO viršūnių susitikimo politinių niuansų, o jų tikrai yra, tarpusavyje bent kol kas nėra aktyviai derinamos. Vienos institucijos iki galo nežino, ko imsis kitos, kokia bus galutinė pozicija ar nuomonė.
Prezidentui prieš kelias dienas perskaičius savo metinį pranešimą premjerė į jį sureagavo sakydama, kad šis jau ruošiasi rinkimams.
Panaši reakcija buvo ir anksčiau, štai pernai po metinio prezidento pranešimo I. Šimonytė sakė, kad: „Vidaus politikoje – galbūt dėl idėjinių, galbūt dėl politinių sumetimų – prezidentas yra pasirinkęs būti veikiau Vyriausybės kritiku. Tačiau Vyriausybė dirba pagal Seimo patvirtintą programą, visą konstruktyvią kritiką stengiasi vertinti ir priimti, nepriklausomai, iš kur ji kyla“.
Tiesa, premjerės tuometė atstovė spaudai suskubo pabrėžti, kad: „Tose srityse, kurios pagal Konstituciją reikalauja bendro Vyriausybės ir prezidento veikimo – saugumo, o ir užsienio politikos srityse – taip ir yra veikiama, kartu siekiant tų pačių geopolitinių tikslų. Ir tai yra svarbiausia žinia ir komentaras į spekuliacijas apie egzistuojančius kokius nors nesutarimus“.
Visgi laikas eina, o nesutarimai tarp šalies vadovų ir toliau lieka tokie pat.
Prezidentas užima „politinio trano“ poziciją?
Politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius, kalbėdamas apie premjerės ir prezidento „nekalbadienius“ negailėjo kritikos prezidentui. Pasak apžvalgininko, G. Nausėda neturėdamas realių galių nori ne tik vadovauti valstybei, bet ir nurodinėti premjerei, kitaip tariant – būti superpremjeru.
Todėl tokie dalykai, pasak politikos apžvalgininko, ir nepatinka I. Šimonytei, kuri nesiveržia kalbėtis su prezidentu.
„Prezidento metinė kalba labai aiškiai parodė, kad prezidentas įsivaizduoja savo darbą, kaip karą su šia koalicija. G. Nausėda labai aiškiai vengia prezidento, kaip neutralaus arbitro, vaidmens. Jis veliasi į vidaus politines kovas opozicijos pusėje ir net ne visos opozicijos, bet pirmiausia valstiečių žaliųjų kampe. Tai reiškia nuolatinę politinę kovą su premjere ir Gabrieliumi Landsbergiu. Kalba tai puikiai parodė“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Anot jo, prezidentas užima „politinio trano“ poziciją ir gyvena iš kitų darbo. Kovodamas politines kovas, įsitikinęs V. Valentinavičius, prezidentas užima superpremjero poziciją, kuri reiškia, kad „vykdomajai valdžiai vadovauja Šimonytė, o aš vadovausiu jai“.
„G. Nausėda duoda suprasti, kad Vyriausybė privalo vykdyti visus jo nurodymus visais klausimai, kurie veda į mitinę gerovės valstybę, o jei nevykdys, prezidentas bus nepatenkintas. <...> Dėl visko, kas gero padaryta socialinėje, švietimo srityje ar kitur, prezidentas nuopelnus nutarė prisiimti sau. Primindamas, kad siūlė ir tą, ir tą. <...> Nors už tas sritis atsako Vyriausybė, savo darbu, sprendimais ir galų gale – savo reitingais.
Kovodamas politines kovas, įsitikinęs V. Valentinavičius, prezidentas užima superpremjero poziciją, kuri reiškia, kad „vykdomajai valdžiai vadovauja Šimonytė, o aš vadovausiu jai“.
Prezidentas renka razinkas, sakydamas, kad čia jo darbas. <...> Tokia pozicija negali patikti Vyriausybei ir premjerei, nes prezidentas visada kišasi ar bando kištis (į vidaus procesus). Tokiomis sąlygomis, kai prezidentas nėra neutralus, o užima konkrečią poziciją politinių jėgų Seime atžvilgiu, koks gali būti bendradarbiavimas?“, – klausė V. Valentinavičius, tikindamas, kad mano, jog premjerei nėra „ypatingo noro skambinti prezidentui ir guostis“.
Politikos apžvalgininkas įsitikinęs, prezidentas nuo kadencijos pradžios užėmė kritikos valdantiesiems poziciją. Todėl Vyriausybei belieka užsisklęsti ir užsiimti darbais.
„Prezidentas teoriškai turėtų ištiesti alyvos šakelę ir pakviesti bendradarbiauti, bet visa jo retorika yra konfrontacinė“, – sakė V. Valentinavičius, pabrėžęs, kad situacija, kai dviejų pagrindinių institucijų vadovai ne itin noriai kalbasi tarpusavyje, tęsiasi jau trejus metus.
Mato ne premjerę, bet konkurentę
Politikos apžvalgininkas mano, kad prezidentas į premjerę žiūri ne kaip į Vyriausybės vadovę, bet kaip į politinį konkurentą.
„Čekiukų skandalas prezidentui yra dar viena lazda, kuria galima daužyti Vyriausybę. Bet reikia ją daužyti taip, kad ši nenugriūtų, nes prezidentas piktinosi, kai I. Šimonytė bandė pasitraukti. Na, o I. Šimonytė ant savo galvos prisiėmė atsakomybę, supratusi, kad jei ne ji, tai nebus kam dirbti. Bet tokia „pakabinta“ Vyriausybė prezidentui yra geriausias variantas“, – sakė jis.
Apžvalgininkas pripažino, kad nesutarimų su vienu ar kitu prezidentu turėjo ir kiti premjerai, bet daug kas atsiremdavo į asmenybes, kurios užėmė postus.
„Algirdas Butkevičius savo santykius su prezidente Dalia Grybauskaite dabar gerokai pagražina. Paskutinius metus iki rinkimų, kuriuos pralaimėjo, A. Butkevičius panašiai su prezidente bendravo, kaip dabar I. Šimonytė su G. Nausėda. Tiesa, A. Butkevičius trejus metus iki tol su prezidente bendradarbiavo tikrai normaliai.
Andrius Kubilius bendraudavo su D. Grybauskaite, nors ji dažnai būdavo kritiškai aštri. <...> Reikėjo daug kantrybės, nes D. Grybauskaitė yra ambicinga asmenybė su kampuotu charakteriu, taip pat ir labai valdinga. Na, bet A. Kubilius rasdavo būdų išklausyti ir įsiterpti su savo nuomone. O tai – sunku. O G. Nausėda, kaip prezidentas, yra toli nuo Valdo Adamkaus ir nuo tos pačios D. Grybauskaitės, bet arti Rolando Pakso“, – svarstė V. Valentinavičius.
Jei bendrautų, visiems būtų geriau
Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius, komentuodamas prezidento ir premjerės tarpusavio santykius, tikino, kad tarpusavio nesutarimai nėra tik šių dviejų politikų problema – tokių dalykų būdavo ir tarp kitų politikų.
„Štai dabar buvęs premjeras A. Butkevičius tapo populiarių laidų lankytoju ir visiems pasakoja, kaip du mėnesius buvo nutrūkę susitikimai tarp jo ir prezidentės D. Grybauskaitės. Taigi, nepirmas kartais, kai pasklinda informacija, kad nevyksta ir I. Šimonytės bei G. Nausėdos susitikimai.
Andrius Kubilius bendraudavo su D. Grybauskaite, nors ji dažnai būdavo kritiškai aštri. Reikėjo daug kantrybės, nes D. Grybauskaitė yra ambicinga asmenybė su kampuotu charakteriu, taip pat ir labai valdinga.
Tai jie atsinaujina, tai vėl nevyksta. <...> Negalima sakyti, kad kažkokie darbai dabar yra beviltiškai įstrigę, nepaskirti pareigūnai ar dar kas nors. <...> Bet, žinoma, tokie dalykai, kaip NATO viršūnių susitikimas, tai per patį susitikimą labiausiai jausis, kiek Lietuva pasiruošusi, kaip viskas vyksta. Čia jau reikia iš vidaus dalyvauti, kad žinotum, kiek koordinacijos vyksta. Ar visko pakanka, ar viskas aišku?
Žinoma, užsienio diplomatai, reziduojantys Lietuvoje taip pat mato, kaip tas procesas vyksta. Visgi visiems būtų naudingiau, jei prezidentas su premjere bendrautų, nebūtų gaištama laiko pasisakymams per žiniasklaidą vienas kito atžvilgiu“, – sakė politikos analitikas.
Trukdo emocijos ir asmeniškumai
Anot M. Baltrukevičiaus, prezidentas ir premjerė abu yra jautrūs ne tik kaip politikai, bet ir kaip žmonės.
Abu dalyvavo rinkimuose, konkuravo tarpusavyje, patyrė skambius pasisakymus vienas kito atžvilgiu ir galimai turi tam tikrų asmeninių nuoskaudų.
„Ypatingai iš prezidento pusės jaučiasi, kad jis labai giliai priima, kas apie jį kalbama, tada būna sureaguojama. Ir tos visos emocijos, žmogiškoji pusė trukdo geresniems santykiams. Na, ir žinoma, artėja prezidento rinkimai, todėl kritikai abi pusės tampa dar jautresnės.
Mes tai iš metinio prezidento pareiškimo matėme, kuris iš retorinės pusės nebuvo netikėtas. Na, o I. Šimonytė galimai neatmeta galimybės kandidatuoti. Taigi, tikimybė, kad jie vėl bus konkurentai rinkimuose – nemaža, todėl šis fonas lemia dabartinę santykių būklę“, – sakė jis.
Anot politikos analitiko, dabar pagarsintas pirmadienio aštuntos valandos ryto prezidento ir premjero susitikimų formatas valstybei nėra būtinybė, bet visiems geriau, kai yra daugiau bendravimo.
Ypatingai iš prezidento pusės jaučiasi, kad jis labai giliai priima, kas apie jį kalbama, tada būna sureaguojama. Ir tos visos emocijos, žmogiškoji pusė trukdo geresniems santykiams.
„Emocijos emocijomis, bet yra valstybiniai interesai ir bendri klausimai, kurių sprendimui reikalinga gera valia. Nuo to laimės arba pralaimės visa Lietuva. Štai tokio požiūrio šioje situacijoje trūksta labiausiai. Nesinorėtų, kad ambicijos ir emocijos užgožtų nacionalinius interesus. <...> Taip, mes Lietuvos vaidmenį NATO susitikimo kontekste kiek išpučiame, jei esame šeimininkai, tai nereiškia, kad Lietuvos balsas bus neproporcingai kitoks nei ankstesniuose susitikimuose. Bet yra visiškai nepolitinė pasirengimo pusė, kuri ne mažiau svarbi. Ten taip pat reikalingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas“, – įsitikinęs M. Baltrukevičius.
O kalbant apie nesusikalbejimus ne tik tarp premjerės ir prezidento, bet ir tarp atskirų ministrų, tai, pasak politikos specialisto, „premjero atsakomybė, kad ansamblis grotų tą pačią melodiją, kaip galima darniau“. Jei yra nesutarimai tada lyderystės turi imtis pirmiausia premjeras.
„Nesutarimai yra elementarus dalykas, to neišvengsi, bet paskutiniu metu atrodo, kad santykių aiškinimasis vyksta per žiniasklaidą. Normaliomis sąlygomis turėtų viską spręsti už uždarų durų, kad ir per sukastus dantis. Neiti su skirtingais pranešimais į viešąją erdvę“, – kalbėjo politikos specialistas.
Politinės kultūros nėra
Politologas Bernaras Ivanovas sako, kad prezidentas ir premjerė net nesistengia apsimesti, kad sutaria.
„Lietuvoje yra politinio susireikšminimo problema, kai politikai nesusivokia, kas jie yra. Jie šalyje jaučiasi ne piliečių tarnais, o autonomiškais subjektais, kurie veikia vedini ne piliečių, bet savo asmeninių ir partinių interesų.
Pagrindinė to priežastis, kad politikai neturi visuomenės „prievaizdo“. <...> Šioje situacijoje esminį vaidmenį vaidina asmeniniai santykiai, asmeniškumai. Tai politikams tampa asmeniniu iššūkiu, tiek ministrams, tiek premjerei. Veliamasi į smėlio dėžės peštynes, nes nėra kas juos pastato į vietą, nėra pilietinės visuomenės, kuri atliktų auklės vaidmenį. O iš kitos pusės yra nesuvokimas, kam jie dirba. Matyt, kad per tiek metų valdžioje – pamiršo“, – svarstė politologas B. Ivanovas.
Piliečiai, pasak politologo, šiuo atveju lieka pašaliniais stebėtojais, nėra svertų, kuriais visuomenė galėtų sudrausminti politikus.
„Aš nekalbu apie demonstracijas, nors jos irgi kartais būna prasmingos. Bet tiesiog instituciškai kažkokios piliečių, bendruomenių organizacijos ateitų ir pasakytų, „gal žinote, mums taip netinka, padėkite mandatus“.
Bet taip nevyksta, todėl politikai jaučiasi avantiūristais, žaidžia politinius žaidimus ir užsiima intrigomis. Kai nėra formalaus institucinio darbo, sprendimai priimami kažkur kitur ir remiamasi „myliu-nemyliu“ principu. Taip daryti nekultūringa“, – sakė politologas, pabrėžęs, kad politinės kultūros lygis pas mus tikrai žemas.
Anot jo, šiuo atveju, visuomenė yra kultūringesnė už politikus, kurie savo elgesiu nerodo pagarbos ne tik sau, rinkėjams, bet ir institucijai, kuriai atstovauja.
Jis prisiminė, kad ir seniau būdavo visokių pasistumdymų tarp politikų, užimančių aukštas pareigas. Tarkime, pasak B. Ivanovo, prezidentas Algirdas Brazauskas dėl savo komunistinės praeities „sėdėjo tyliai ir ramiai“. Tiesa, tapęs premjeru elgėsi jau visai kitaip.
„Na, o kai prezidente buvo D. Grybauskaitė, dėl jos „svorio“, visi prieš ją drebino kinkas. Na, o V. Adamkus – nepaprastai kultūringas žmogus ir jis nesiveldavo į tokias nesąmones. Tiesa, pabaigęs kadenciją jis yra davęs porą interviu, kur išliejo širdį ir atskleidė, kad santykiai su, tarkime, konservatoriais, kai šie buvo valdžioje jam prezidentaujant – nebuvo paprasti. Mano supratimu tada valdantieji žemino prezidentą, nors šis ir nesileido į konfrontaciją. Na, o G. Nausėda yra mūsų politinio lauko gėlė, todėl jis nenutyli. Na, bet galiausiai rinkėjai įvertins tokį politikų elgesį“, – įsitikinęs politologas B. Ivanovas.
Bėda ta, kad konservai LR Konstitucijos nepripažįsta. Jie vis dar vadovaujasi sovietine konstitucija kur buvo viena partija ir viena tiesa. Tik konservai jau net ne partija, tai tik primityvių, godžių karjeristų gauja. Jei būtume vakarietiška valstybė konservai jau seniai būtųn išmesti į politinį šiukšlyną ir pamiršti.