Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala, Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, demokratas Giedrimas Jeglinskas, politologas, prof. Giedrius Česnakas, užsienio reikalų viceministrė, buvusi Lietuvos ambasadorė JAV Audra Plepytė.
Ar tikite, kad bus sutarta dėl taikos Ukrainoje plano?
L. Kojala: Tikimybė yra išties menka. Sakyčiau, vyko gana reikšmingas pokytis per pastarąsias kelias ar keliolika valandų, kai Markas Rubio iš esmės pasakė ir patvirtino tai bendru pareiškimu su Ukraina, kad pirminė plano versija buvo jau pakoreguota, atsižvelgiant į Ukrainos lūkesčius.
Jokių detalių, kas pakoreguota, pateikta nebuvo, bet tai atsako į klausimą, ar tai yra galutinis planas, ar ne. Akivaizdu, kad Rubio sako, jog tai yra negalutinis planas, jis taip pat kalbėjo apie terminą, sakydamas, kad aišku, reikės susitarti kuo greičiau, bet ketvirtadienio terminas taip pat buvo tarsi paralelinis elementas, kuris nėra pats svarbiausias.
Tai irgi yra svarbu Ukrainai, nes tokiu atveju galime svarstyti, kad šią akimirką, tai nėra ultimatumas Ukrainai priimti visą apimantį ir viešai paskelbtą planą kaip tokį, jo nekoreguojant ir dar iki ketvirtadienio, antraip grėstų Jungtinių Amerikos Valstijų spaudimas ar paramos nutraukimas – tai jau yra gera žinia. Ji nėra stabili žinia, ji gali vėl koreguotis, bet tai yra geresnė situacija negu dar prieš keletą dienų.
Ką per pastarąją savaitę naujo sužinojome apie tai, kaip vykdoma Jungtinių Valstijų užsienio politika, ypač turint omenyje keistai pasirodžiusį pirminį 28 punktų planą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Witkoffo ir Dmitrijevo susitarimas, apie kurį nežinojo net respublikonų senatoriai? Kiek, jūsų nuomone, pats Trumpas galėjo žinoti apie šio proceso detales?
L. Kojala: Mes matome, kad ši užsienio politika yra labai stipriai besiremianti į asmenybę, kur kas mažiau institucionalizuota, kur dirbtų atskiros institucijos, derintų pozicijas, koordinuotų veiksmus, bet pagrįsta pirmiausia atskirų asmenybių iniciatyva.
Tai, kad Witkoffo planas buvo parengtas potencialiai jo detaliai nederinant su Marku Rubio, nepaisant to, kad jis yra ir valstybės sekretorius, ir prezidento nacionalinio saugumo patarėjas, turbūt yra gera to iliustracija, nes bet kuriuo atveju turbūt galėtume įsivaizduoti, kad prezidentui Trumpui būtų pateiktas ir kitoks planas, jeigu pirminis derybininkas tame kontekste ar tas, kuris megztų dialogą su Kremliumi, būtų būtent Markas Rubio.
Tai tas asmeninis svarbos akcentas, jis turbūt lydės Jungtines Valstijas ir Ukrainą ir toliau. Nes, struktūriškai žvelgiant, tai juk ne pirmas kartas, kai susitinka Jungtinių Valstijų ir Ukrainos atstovai ir iš principo bent jau dėl pirmų žingsnių susitaria.
Atsiminkime mums labai svarbią dieną šių metų kovo 11-ąją, kuomet buvo sutarta tarp Jungtinių Valstijų ir Ukrainos su tuo pačiu Marko Rubio priešakyje dėl paliaubų, bet tai neturėjo jokios prasmės, nes su tuo nesutiko Kremlius. Tai galima turėti sutarimą su viena iš pusių, bet tokio sutarimo, kuris bent jau iš dalies tenkintų abipuses – ir užpultą Ukrainą, ir agresorių – kol kas to nematėme.
Kas šiuo metu griežia tuomet pirmuoju smuiku? Kaip tai galima apibūdinti?
L. Kojala: Viską lemia prezidentas – tą pasakytų bet kas Vašingtone ar kitur. Prezidento žodis yra lemiamas, bet jis turbūt nėra iki galo suformuotas. Akivaizdu, kad prezidentui Trumpui Ukraina nerūpi tiek, kad jis gilintųsi į detales – jis mato šį klausimą kaip dirgiklį.
Nuolatos akcentuoja, kad tai yra ne jo karas, kad tai yra karas, už kurį atsakomybė tenka Joe Bidenui, net nebūtinai Putinui, bet būtent Jungtinių Valstijų administracijai. Jis tikrai nėra tas, kuris sėdi prie žemėlapio ir nagrinėja kiekvieną kontekstą, susijusį su tuo, kaip gali būti perbraižiamos ar neperbraižiamos teritorijų ribos, ir palieka tai savo komandai, ir toje komandoje yra Witkoffas, kuris yra asmeninis prezidento Trumpo draugas, su kuriuo jie vystė nekilnojamo turto projektus ir kuris padėjo pasiekti tam tikrą proveržį Gazos ruože.
Taip pat yra ir Markas Rubio, kuriam nuolatos prezidentas Trumpas sako gerus žodžius ir neslepia, kad jis yra galimas vienas iš ateities respublikonų partijos lyderių, nepaisant to, kad tarpusavyje Witkoffas ir Rubio turi, matyt, skirtingas vizijas, ką reikia daryti ir ko nereikia daryti.
Tai toks elementas, kai vėlgi viską lemia asmenybės ir galiausiai kas paskutinysis pasikalbės su prezidentu Trumpu prieš jam priimant vienokį ar kitokį sprendimą, yra svarbus. Turbūt negalima vienareikšmiškai teigti, kad pats prezidentas Trumpas yra vien kritiškas Ukrainos atžvilgiu. Tai yra tas pats prezidentas, kuris visai neseniai įvedė sankcijas „Rosneft“ ir „Lukoil“.
Prisiminkime, kad „Lukoil“ sankcijų dar nėra įvedusi net ir Europos Sąjunga. Tai yra tokių dvilipumų, dviprasmiškumų, kurių negalime sulipdyti į tokį vieną reikšmišką paveikslą, kad prezidentas Trumpas neatsižvelgia į Ukrainos interesus, ar atvirkščiai.
Yra ir dar vienas veikėjas – tai JD Vance, Amerikos viceprezidentas, jo tokia laikysena – aiškinti, kad galėtų vos ne ir kultūrinius ryšius atnaujinti ukrainiečiai, rusai ir prekiauti. O kodėl gi ne? Kaip jo pozicija?
L. Kojala: Neabejotinai svarbi. Dabartinė padėtis tikrai yra to iliustracija. Ne vieną mėnesį jau galima konstatuoti faktorių, kad jis itin aktyviai reiškiasi užsienio politikoje ir turi savitą požiūrį, kuris atsispindi turbūt ir Witkoffo argumentuose, ir, pavyzdžiui, tokiose aplinkybėse kaip netikėtai išryškėjęs armijos sekretoriaus Driscollo vaidmuo.
Jis anksčiau nebuvo tiesiogiai susijęs su derybomis Ukrainos kontekste, bet dabar tapo vienu iš svarbiausių patikėtinių, kuris vyko į Kyjivą ir pristatinėjo Ukrainai būtent 28 punktų planą ir Driscollas yra, be kita ko, ir JD Vance'o bendramokslis Jeilio universitete, tai nėra atsitiktinumai.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
