Apie V. Putino žiaurumo priežastis, jo imperialistinius siekius bei V. Putino ir D. Trumpo panašumus – naujienų portalo tv3.lt interviu su M. Eltchaninoffu tarptautinėje Andrejaus Sacharovo konferencijoje „Pulling Back from the Abyss“.
Bėgant metams V. Putino elgesys kito. Šio tūkstantmečio pradžioje jis dar bandė būti artimesnis su Europa, vėliau matėme vis didesnį jo žiaurumą ir štai dabar stebime, kas vyksta Ukrainoje. Kaip jūs paaiškintumėte V. Putino elgesio pokyčius?
Paprastai mes dažnai žvelgiame į V. Putino politinę trajektoriją kaip į prezidento, kuris pirmosios prezidento kadencijos metu buvo labiau europietiškas ir liberalus, o po sugrįžimo 2012 m. – labiau nacionalistinis, konservatyvus, agresyvus ir t .t.
Nepritariu minčiai, kad 2012 m. jis jau buvo pseudoliberalas. Kai jis 2012 m. pradėjo savo kadenciją, jis bandė suartėti su tokiomis šalimis kaip Prancūzija, Vokietija, bet tuo pat metu ir su Indija, Kinija, Japonija.
Jo prioritetas buvo stabili šalis. Jo tikslas buvo prijungti tuos Rusijos regionus, kurie norėjo atsiskirti. Jis pradėjo karą su Čečėnija, nes čečėnai norėjo pasitraukti iš Rusijos Federacijos. Viskas tam, kad V. Putinas galėtų visiems pasakyti, jog Rusija vieninga ir jos viduje niekada nebuvo jokios griūties.
Manau, kad V. Putinas nėra liberalas ir netiki liberaliomis vertybėmis. <...> Mano manymu, iš pradžių jis buvo pseudoliberalas, o po to, kai 2004 m. buvo išrinktas prezidentu, ji ėmė įgyvendinti savo viziją ir tikslą – konservatizmą, idėją, kad negali būti religinių mažumų ir t. t. 2007 m. sakydamas kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje jis visoms valstybėms pasakė, kad Rusija turi pasirinkti savo kelią.
Taigi V. Putinas pradėjo savo autokratinį valdymą lėtai, atsargiai, bet jis jau buvo tam pasiruošęs 2004 m. Jis jau turėjo idėją kontroliuoti viską. Per spalvotąsias revoliucijas (Oranžinę revoliuciją Ukrainoje 2004 m., Rožių revoliuciją Sakartvele 2003 m.), jis suprato, kad reikia veikti greitai ir parodyti, jog Rusija turi eiti savo keliu – padaryti tai, ką darė Sovietų Sąjunga.
Ar tikėjote, kad V. Putinas gali tapti toks žiaurus?
V. Putinas atėjo į valdžią per manipuliavimą karu Čečėnijoje. Rinkėjai jį ėmė mylėti po to, kai jis brutaliai parodė, ką gali padaryti. Tai populizmas, kuris remiasi karu.
1999–2000 V. Putinas jau buvo pasiruošęs išgąsdinti savo žmones strateginiais veiksmais. Manipuliuoti jais, pradėti prieš juos karą yra pirmoji putinizmo nuodėmė.
Kai V. Putinas pradėjo karą Čečėnijoje, maniau, kad viskas tuo ir pasibaigs. Tačiau kai pamačiau jo reakciją į Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, Ukrainos prezidento Viktoro Juščenko nunuodijimą, po to – 2008 m. įsiveržimą į Sakartvelą, viskas pasidarė aišku. Jis tai tęs. <...>
2021 m. aš perspėjau, kad V. Putinas gali pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą, nes tokia jo politika.
Žiniasklaidoje vis pasirodo įvairių spėjimų apie jo sveikatą, psichinę būklę. Ką matote, stebėdamas V. Putiną, – ar tai, ką jis daro, yra politika ir tam tikra ideologija, ar visgi jo žiaurumą lemia asmenybės bruožai ar netgi galimos psichikos problemos?
Visus klausimus apie V. Putino intelektą ar sveikatą aš laikau spekuliacijomis, nes mes iš tiesų nežinome. Pats per televiziją mačiau, kaip gegužės 9 d. jis dalyvauja parade Raudonojoje aikštėje: jis vaikšto, atrodo sveikas. Nors galbūt ir nėra sveikas.
Visa tai spekuliacijos. Man jos nėra įdomios. Man įdomiau, kaip jis mąsto.
2022 m. pradžioje daug Europos politikų nemanė, kad V. Putinas puls Ukrainą, nes tai atrodė neracionalu. V. Putinas norėjo palaikyti komercinius ryšius, Europa jam buvo partneris numeris vienas. <...>
Nutiko kitaip. Tai nereiškia, kad jis išprotėjęs, ir nereiškia, kad jis kitaip mąsto. Filosofijoje tai vadinama utilitarizmu – daryti tai, ką privalai padaryti. Jis turi kitokį būdą ir susikūrė pasaulėžiūrą, pagal kurią Ukraina turėtų būti rusiška. <...>
V. Putinas nėra pamišęs – jis vadovaujasi ideologine logika. Tai nėra profesinė ar verslo logika. V. Putinas turi vieną idėją, pagal kurią Rusija – pasaulio imperija, pasaulio centras.
Taigi, nežinau, ar V. Putinas serga, ar ne, žinau, kad jo logika ne kaip pamišėlio, o tiesiog kitokia.
Jau matėme V. Putino karus Čečėnijoje, Sakartvele, Ukrainoje. Kas galėtų būti kitas jo taikinys?
V. Putinas visada turi kelis scenarijus priklausomai nuo to, kaip viskas klostosi skirtingose šalyse. Jis turi daugybę žemėlapių, pavyzdžiui, Rumunijos, Moldovos, Sakartvelo. Žinoma, ir jūsų – Suvalkų – koridoriaus, kuriuo V. Putinas per Baltijos šalis galėtų pasiekti Europą.
Taip pat yra Serbija, Graikija, kur jis galėtų juos panaudoti savo ketinimams. Iš tiesų jam yra daug galimybių, bet neimsiu prognozuoti.
Kaip ir minėjau, V. Putinui karas nėra tam, kad jis pasiimtų teritorijas, o tam, kad sukurtų savąją tvarką. V. Putinas eis toli ir kariaus iki pabaigos.
Ir jeigu bus pauzė Ukrainoje, jis eis į kitą tašką. Mes nežinome, kokio tipo karą jis pradės. Dėl to, kad mintyse jis jau kariauja su Europa, JAV.
Taigi, visko gali būti, bet mes to nežinome. <...> V. Putinas, deja, turi daug variantų.
Tačiau karas yra žiaurus: prarandami žmonės, teritorijos, smunka ekonomika. Kokią naudą V. Putinas gauna nuolat kariaudamas?
Pirmiausia, buvimą visuomenės lyderiu. Tai mobilizacijos idėja.
Skirtumas tarp demokratinio lyderio ir autoritarinio lyderio yra tas, kad demokratijoje lyderiai keičiasi kas 4–5 metus, be to, nėra visos visuomenės mobilizacijos. Žmonės gali svarstyti, nesutikti, pavyzdžiui, Prancūzijoje jie protestuoja ir pan.
Autokratijoje laikyti visuomenę amžinoje mobilizacijoje yra labai patogu, nes tada politikas jau ne valstybės vadovas, o vedlys. Dėl to reikia, kad būtų mobilizacija, o paprasčiausias būdas tai padaryti – karas. Karas, kuriuo galima keisti ekonomiką.
Pasakysiu ciniškai: Ukrainoje žūsta labai daug rusų karių, kurie yra iš neturtingų regionų. Jie neduoda ekonominės naudos.
Tuomet ekonomika tampa karo ekonomika. Žinoma, ji be perspektyvos, bet vyksta ekonomikos ir visuomenės mobilizacija, reiškia, kad [V. Putinas] yra karo vedlys.
V. Putinas yra pasiryžęs sukurti naują visuomenę, užmegzti ryšius su Kinija, Indija ir t. t. Jis tai daro sąmoningai.
Baltijos šalys, Lenkija ruošiasi galimai karinei grėsmei iš Rusijos. Ką, jūsų galva, galėtume daryti geriau?
Europoje daugelis žmonių mano, kad demokratija nebereikalinga, nes reikėtų patiems gintis, mobilizuotis, varžytis dėl naudingųjų iškasenų ir t. t.
Tai trendas, kuris pasiekia vis daugiau valstybių. Pavyzdžiui, dauguma Prancūzijos gyventojų mano, kad reikia griežtos rankos, todėl turime savęs paklausti, ar žmonėms reikia demokratijos, ar ne.
Idėja, kad demokratijoje nėra tvarkos ir ji neveikia, yra labai naudinga V. Putinui. Manau, kad mes, europiečiai, turime kelti klausimą, ar mums reikia demokratijos, ar ne. Jeigu jos nenorime, galime išsirinkti lyderius, kurie nebenorės palikti posto. <...>
Nežinau, kaip yra jūsų šalyje, bet pas mus daugeliui gyventojų demokratija nėra prioritetas. Manau, kad tai labai svarbus klausimas – jeigu mums reikia demokratijos, tuomet kodėl, kam? Reikia sau atsakyti į šį klausimą. <...>
Mano nuomone, iš demokratijos daugiau naudos nei bėdų. Mes turime savęs to paklausti, nes jeigu tampame antiputinistais, bet patys gyvename nedemokratišką gyvenimą, kyla rizika, kad mes pavirsime į putinistus ir į tokią visuomenę, kuri nuolat galvoja apie karą.
Konferencijoje kalbėjote apie putinizmą ir trumpizmą, V. Putino ir D. Trumpo panašumus. Dar kartą reziumuokite, kuo šie iš pažiūros kontrastingi, dviejų labai skirtingų valstybių vadovai yra panašūs? Kokie bendri jų politikos bruožai?
Panieka Europai, kad ji pamirštų savo šaknis, ypač religines. Mintis, kad didelei tautai reikia didžio lyderio. Idėja, kad mažos šalys lyg neegzistuoja, kad turi paklusti didžiosioms.
Konservatyvumas, antivokizmas. Panieka teisybei – D. Trumpas ruošiasi eiti prieš teisininkus, ypač sprendžiant klausimus dėl migrantų.
Populizmas – mintis, kad lyderis turėtų pasakyti tiesmukišką, net grubią kalbą.
Noriu pasakyti, kad V. Putinas labai lėtai ir kantriai pastatė rėmus trumpizmui. Galėjo būti kitas lyderis, bet V. Putinas sukūrė tokią pasaulėžiūrą, kad D. Trumpas atėjo į valdžią antrą kartą.
Svarbiausia, kad tai nėra specialiųjų institucijų klausimas – amerikiečiai balsavo už Trumpą. Galbūt tai manipuliacija protais, bet ne rinkimais (juk nebuvo klastojami balsai). Tad kodėl amerikiečiai balsavo už D. Trumpą? Jame jie pamatė pasaulėžiūrą, kuri jiems patinka.
Būtent tokią pasaulėžiūrą V. Putinas propaguoja jau 25 metus. Žinoma, amerikiečiai turi kitokią istoriją, kultūrą ir kontekstą, bet vis dėlto V. Putinas visą tai paruošė. Ir paruošė ne tik JAV, bet ir Europos šalims, Sakartvelui, Serbijai, Rumunijai, Prancūzijai.
Ar D. Trumpas gali tapti kitu V. Putinu?
Jis jau dabar panašus į V. Putiną. Sakyti, kad Grenlandija turi tapti 51-ąja JAV valstija, jau yra putinizmas. <...> Žinoma, žiūrėsime kaip visa tai klostysis, bet putinizmas gimsta galvoje, tik vėliau jis virsta veiksmais.
O tai, ką pasakė D. Trumpas per savo inauguraciją, jau yra putinizmas. Tai grėsmė mūsų ateičiai. Vienintelė išeitis, kad amerikiečiai priešintųsi ir galiausiai jį išvarytų, bet nereiškia, kad taip ir įvyks.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
