Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškota su Santaros klinikų gydytojomis alergologėmis-klinikinėmis imunologėmis prof. Laura Malinauskiene ir dr. Kotryna Linauskiene.
Pirminis imunodeficitas yra diagnozuotas maždaug 6 milijonams žmonių, o apie 70–90 proc. sergančiųjų nė neįtaria, kad gali juo sirgti. Lietuvoje įvairiomis pirminio imunodeficito formomis serga iki 200 žmonių.
Paklausus, ar imunodeficitą būtų galėtų suprasti kaip sumažėjusį organizmo atsparumą ligoms, L. Malinauskienė, sutiko, kad bendrąja prasme taip sakyti nebūtų klaidinga.
„Bet tos ligos gali būti labai įvairios, nes imuninė sistema yra sudaryta iš daug komponentų. Ją galėtume įsivaizduoti kaip plytų namą ir daug tų komponentų būtų atskiros plytos. Vienai plytai išbyrėjus, namas nesugriūna, nes laiko kitos plytos. Bet jei „išbyra“ daug plytų, tada atsiranda „skylė“ ir sveikatos atžvilgiu ji gali reikšti, kad žmogus pradeda sirgti infekcijomis, kurios yra arba neįprastos, arba ta pati įprasta infekcija prisikabina ir niekaip iš jos neišbrendama“, – kalbėjo ji.
Taip pat atsirasti ir kitos ligos – jų gali būti pačių įvairiausių, todėl jas ne taip lengva ir diagnozuoti: „Imuninė sistema stengiasi dirbti ir jaučia, kad ten kažkur yra negerai, ir dirbdama padaro daug klaidų. Tai gali būti ir autoimuninės ligos, kai organizmas pradeda žaloti save, gali būti ir piktybinės ligos.“
Svarbus požymis – sunkiai persergamos infekcijos
Jai antrindama K. Linauskienė pabrėžė, kad vadinamasis nusilpęs imunitetas ir imunodeficitinė būklė – kiek skirtingi dalykai.
„Nes jei kalbėtume apie pirminį imunodeficitą, tai yra įgimta imuninės sistemos pažaida ir žmogaus gynybos sutrikimas infekcijos atžvilgiu. Todėl tie žmonės dažnai serga peršalimo ligomis, jiems dažnai reikia antibiotikų.
Paprastai tai nebus paprastos infekcijos, gali prireikti vieno, kito antibiotiko, galiausiai – ir gydymo ligoninėje, leidžiant intraveninius antibiotikus. Tai yra sudėtingesnės situacijos nei įprasti pasikartojantys peršalimai virusų sezono metu“, – komentavo gydytoja.
L. Malinauskienė atkreipė dėmesį, kad taip įvardijamus peršalimus sukelia virusai, tačiau imunodeficitu sergantiems žmonėms daug pavojingesnės bakterijos:
„Virusai yra parazitai, kuriems reikia šeimininką išlaikyti gyvą, jis nesistengia jo nužudyti, o bakterija gali tiek siautėti, kad labai suardyti organizmą. Tai bakterinės infekcijos yra labai aktualios.“
Kodėl gali atsirasti imunodeficitas?
Aiškindama, kodėl gali atsirasti imunodeficitas, K. Linauskienė išskyrė du jo tipus – pirminį ir antrinį. Pirmu atveju žmogus jau gimsta su tokia būkle, o antru – ji įgyjama dėl tam tikrų aplinkybių.
„Antrinis imunodeficitas gali atsirasti kaip įvairių hematologinių, reumatologinių, nefrologinių ligų pasekmė arba taikant specifinį į B limfocitus nukreiptą gydymą. Taikinių terapijos preparatų šiuo metu daugėja medicinos srityje, turime į B limfocitus nukreiptą terapiją, kai mažėja T limfocitų, imunoglobulino gamyba, tai yra atminties ląstelių gamyba, jos neformuoja atminties, dėl to žmogus dažnai serga peršalimo ligomis“, – kalbėjo gydytoja.
Pasak L. Malinauskienės, tais atvejais, kai ligą sukelia aplinka, vienas žinomų populiariausių yra žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV).
Jei „išbyra“ daug plytų, tada atsiranda „skylė“ ir sveikatos atžvilgiu ji gali reikšti, kad žmogus pradeda sirgti infekcijomis, kurios yra arba neįprastos, arba ta pati įprasta infekcija prisikabina ir niekaip iš jos neišbrendama.
„Jis „suvalgo“ tam tikras imuninės sistemos ląsteles ir imunitetas nebegali kovoti su infekcijomis“, – sakė gydytoja. Tą gali sukelti ir vartojami tam tikri vaistai, mat norint pritrenkti tam tikras ląsteles, kad jos nesukeltų vilkligės ar kitos ligos, kartu nužudomos ir gerosios ląstelės, kurios kovoja su infekcija.
„Imuninės sistema nėra kažkoks vienas organas – tai yra daug ląstelių, sudėtinga organizacija ir tai yra visame kūne – nuo pirštų galiukų iki galvos smegenų, kur yra imuninė sistema. Tad ne taip lengva ją ištirti ir koreguoti, jei yra kažkokia problema“, – pastebėjo alergologė-klinikinė imunologė.
Kaip atpažinti, kad imunitetas nėra laikinai „nusilpęs“?
Paklaustus, kaip atskirti, ar dažnai sergama dėl taip vadinamo nusilpusio imuniteto, ar tai gali būti imunodeficitinė problema, pašnekovė pabrėžė, kad labai svarbus susirgimų pobūdis.
„Svarbu vertinti visumą, kokios tai infekcijos, rimtesnį signalą siunčia, jei jos yra bakterinės, taip pat – antibiotikų poreikis. Galėtų pasakyti ir sirgimo pobūdis. Nes jei žmogaus imuninė sistema susilpnėjusi, kaip mes įpratę, kad sergant yra aukšta temperatūra, gulima lovoje ir panašiai, toks žmogus kaip tik labai vangiai reaguos“, – kalbėjo L. Malinauskienė.
Lietuva europiniame kontekste išsiskiria tuo, kad didžioji dalis pirminio imunodeficito atvejų yra diagnozuojama tik jau suaugus.
Jos kolegė įspėjo, kad tai gali būti labai apgaulinga. „Atrodo, ligos eiga buvo vangi, tarsi viskas buvo gerai, bet komplikavosi taip, kad žmogus atsidūrė atsirado intensyvios terapijos skyriuje“, – įspėjo K. Linauskienė.
Taigi ir esant įtarimams dėl imuninės sistemos sutrikimo, gydytojai pirmiausia analizuoja paciento ligos istoriją, kaip dažnai skirti antibiotikai, diagnozuota pneumonija.
„Pirmiausia viskas prasideda nuo žmogaus pasakojimo, tai yra pagrindinis šaltinis, žmogaus ligos istorija, dažnos infekcijos. Vėliau, kuo einama giliau, pagal paciento simptomatiką atliekami tyrimai – nuo alergologinių, imuninio ląstelių skaičiavimo, kartais tikriname atsaką į vakcinaciją. Viskas vyksta individualiai, neretai pacientai siunčiami ir kitiems specialistams“, – paaiškino gydytoja.
Tiesa, kadangi imunodeficitai šiaip yra retos ligos, dažnesnės būna kitos sirgimo priežastys. „Pavyzdžiui, žmogus dažnai serga slogomis, jos komplikuojasi sinusitais, kartais to priežastis tiesiog gali būti, kad jis turi lėtinį nosies gleivinės uždegimą dėl alerginės slogos.
Tad gydydami alergiją galime padėti, kad jis nebesirgtų. Gali būti, kad nosyje yra priaugę daug polipų, plaučių uždegimas gali būti dėl bronchektazijos, astma gali būti neteisingai gydoma. Taigi imunodecifito niekas taip greitai ir nediagnozuoja, pirmiau tiriame dažnesnes būkles“, – pastebėjo L. Malinauskienė.
Vaikystėje gali visai pagyti
Jei šis imuninis sutrikimas yra įgimtas, jo gydymo eiga sunkesnė, tačiau jį nustatant labai mažame amžiuje galima visiškai išgyti.
„Jei tai yra labai mažas vaikas, galima net visiškai išgydyti, transplantuoti kaulų čiulpus ir vaikas pasveiks visam likusiam gyvenimui“, – kalbėjo L. Malinauskienė.
Ji kartu nurodė, kad sunkūs kombinuoti imunodeficitai pasireiškia pirmaisiais gyvenimo metais, dažniausiai – per pirmą pusmetį.
„Pasireiškia infekcija, gali būti labai vangi eiga, kūdikis atsiduria priėmimo skubos pagalbos, intensyvios terapijos skyriuje.
Tokiu atveju dažniausiai ir atliekama kaulų čiulpų transplantacija ir vaikas gali tapti sveiktas. Lietuvoje nėra naujagimių patikros dėl šio susirgimo, nors kitur tai daroma, kad būtų diagnozuojama kuo anksčiau“, – aiškino K. Linauskienė.
Svarbu diagnozuoti, kol nepridarė daugiau problemų
Tuo metu jei imunodeficitas atsiradęs dėl vartojamų vaistų, tai gali būti laikina ir imuninė sistema sugebės grįžti į vėžes.
„Jei tai yra ligos, dėl kurių žmogus netenka imuninės sistemos komponentų, vėlgi galime jam padėti, koreguoti pirminę būklę ir gyvenimas bus šviesesnis, ne visada riekės vartoti vaistus.
Svarbu šią ligą nustatyti iki tol, kol neišsivystė komplikacijos. Nes jei žmogus dažnai serga infekcinėmis ligomis, jos palieka ir žalojantį poveikį organams, tarkime, bronchai gali suirti ir plaučiai gali būti nebe tokie efektyvūs. Tad užduotis ir yra kuo anksčiau nustatyti, kol neįvyko negrįžtami pakitimai“, – pastebėjo L. Malinauskienė.
K. Linauskienė gi atkreipė dėmesį, kad nors galimybės padėti tokiems žmonėms tobulėja, Lietuva europiniame kontekste išsiskiria tuo, kad didžioji dalis pirminio imunodeficito atvejų yra diagnozuojama tik jau suaugus.
„Tuo kiek išsiskiriame, nes dažniausiai kitose šalyse būna diagnozuojama mažesniame amžiuje. Tai turime kur patobulėti“, – konstatavo ji.
